Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Japonų muzikos instrumentai

Parašė Aida Vencevičiūtė - 2014-04-13 - Japonija

Tradiciniai japonų muzikos instrumentai – tai instrumentai, per ilgą laiką išsivystę ir tapę išskirtiniais Japonijoje. Nepaisant didelių pokyčių visuose Japonijos visuomeninio gyvenimo aspektuose, įskaitant ir vakarietiškos muzikos priėmimą, vis dar išlieka tradicinės muzikos kultūros svarba šiuolaikinei Japonijai. Didelė dalis tradicinių japonų instrumentų išlaikė savo originalų pavidalą ir paskirtį (Blades 2005, p. 122). Iki VII a. Japonijoje muzika buvo vadinama kagura (神楽 „dievų muzika“)ir glaudžiai siejama su ritualų bei rūmų kultūra. Nuo VII a. Japonija pajuto kinų, korėjiečių, indų, Indonezijos tautų muzikos įtaką. VIII a. pradžioje paplito ir ypač suklestėjo Heiano periodu (894–1192) tradicinis rūmų muzikos žanras gagaku (雅楽). Edo periode (1603–1868) išpopuliarėjo instrumentai koto (箏), šiamisenas (三味線 shamisen), šiakuhači (尺八) (tapo soliniais) ir su jais susiję muzikiniai žanrai: kamiuta (久米歌, trumpas vokalinis ciklas), džiuta (地歌, 地唄, instrumentinis muzikos žanras), danmono (段物, laisvosios variacijos). Instrumentinės muzikos tradicijas puoselėjo dvi pagrindinės mokyklos: Ikutos mokykla (įk. ~1700...

Daugiau

Samurajų garbės kodeksas

Parašė Vytautė Kurakinaitė - 2014-04-13 - Japonija

Bušido (武士道 bushido) – nerašytas samurajų garbės kodeksas, klestėjęs dėl neokonfucionizmo. Įkvėptas šintoizmo ir dzenbudizmo, bušido apibūdino samurajų elgesį feodalinėje visuomenėje. Šis kodeksas vedė samurajus „tikro kario“ keliu, mokė suvokti kovos, meno ir garbės tiesas (Bushido: The soul of Japan, 1900). Feodalizmo laikais bušido nebuvo įtrauktas į jokį rašytinį sąvadą, tad samurajai neprivalėjo laikytis šių taisyklių. Nebuvo priežiūros institucijų, kurios galėtų stebėti, ar samurajai nenuklysta nuo tikrojo kelio. Šiuo „garbės keliu“ buvo labai domimasi, todėl dauguma japonų metraštininkų panoro įamžinti taisykles raštuose bei knygose. Seniausioje Japonijos knygoje „Kodžiki“ (古事記 Kojiki) paminėti samurajai ir karys, kuris kovėsi su katana (刀, liet. „japoniškas kardas“). Jamatas Takeras (Yamato Takeru) buvo laikomas „tikruoju samurajumi“, idealiu kariu, nes „Kodžiki“ jis apibūdintas kaip drąsiausias samurajus, geriausiai įvaldęs katanos meną. Vėliau pasirodė Daidodžio Judzano (1639–1730) „Karo menų pradmenys“; šiame veikale autorius tiksliai apibrėžė bušido reikalavimus. Pasak D. Judzano, samurajai turėjo būti pavyzdingi...

Daugiau

Nihondžinronas

Parašė Violeta Dementjevaitė - 2014-04-13 - Japonija

Terminas nihondžinronas (日本人論), išvertus iš japonų kalbos, reiškia „diskusijos arba teorijos apie japonus“ (Yoshino 1992, p. 2). Šis terminas vartojamas tekstams, kurie įvairiais aspektais aptaria japonų tautinę ir kultūrinę savimonę, apibūdinti. Nihondžinrono tikslas – parodyti japonų unikalumą ir išskirtinumą. Tokio tipo literatūros yra labai daug, be to, įvairiausių sričių: sociologijos, psichologijos, istorijos, lingvistikos, filosofijos ir t. t. Nihondžinrono tekstai daugiausia spausdinami Japonijoje, autoriai – japonų mokslininkai, žurnalistai, diplomatai ir verslininkai (Yoshino 1992, p. 6). Dažnai ši literatūra stipriai pabrėžia kultūrą, todėl nihondžinronas dar gali būti vadinamas nihonbunkaronu („diskusijos apie japonų kultūrą“) (Yoshino 1992, p. 10). Terminas nihondžinronas, išpopuliarėjęs po Antrojo pasaulinio karo, ir vis dar tebesitęsiantis paslėpto kultūrinio nacionalizmo ir tapatybės rekonstrukcijos fenomenas, yra skirti apibūdinti knygoms ir straipsniams, kurie analizuoja ir bando paaiškinti, pagrįsti japonų kultūros ir savimonės išskirtinumą, t. y. parodo japonų ir kitų tautų skirtumus. Šiems tekstams būdinga...

Daugiau

Dziudo

Parašė Ernestas Petkevičius - 2014-04-13 - Japonija

Dziudo (柔道 jūdō, reiškia „švelnus kelias“) yra modernus kovos menas, kovinis ir olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje 1882 m. Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Nuo kitų kovos menų dziudo skiriasi tuo, kad varžovas įvairiais būdais smaugiamas, parmetamas, parverčiamas ant žemės, užlaužiamos jo kūno dalys. Kilmė Dziudo atsirado džiudžiucu kovos meno pagrindu. Pastarasis atsirado XV a. ir buvo žymus tuo, kad jį naudojo samurajai, dažniausiai norėdami nuginkluoti priešininką plikomis rankomis. Siekdamas, kad dziudo suklestėtų, Džigoras Kanas turėjo kažką iš esmės pakeisti ir atskirti jį nuo džiudžiucu. Pagrindinis dziudo principas yra maksimalus veiksmingumas minimaliomis pastangomis. Kitaip tariant, nesistengti atremti pajėgesnio priešo, o panaudoti jo jėgą prieš jį patį. Dziudo turi ir platesnį, filosofinį supratimą, paverčiantį dziudo iš kovos meno į „kovos kelią“. Kanas pašalino technikas, nesuderinamas su šiuo principu, ir pabrėžė veiksmingumo svarbą atliekant techniką (Kano, 1986, p. 18). Dziudo kaip sporto istorija Varžybos yra neatsiejamas...

Daugiau

Geiša

Parašė Geistė Umbrasaitė - 2014-04-05 - Japonija

Geiša, geiko arba dar kartais vadinamosios geigi, – tai tradicinės Japonijos menininkės, palydovės, moterys, kurios linksmina, atpalaiduoja vyrus po darbo. Tai gana paslaptinga profesija, jos užuominų galima rasti jau šeštame amžiuje. Apibrėžimas Išvertus iš japonų kalbos, gei reiškia „menas“, sha – „kažkas tai darantis“. Geiša bendrąja prasme reiškia „artistė“. Kaip teigiama Susan Sarandan dokumentiniame filme „The secret life of a geisha“, tai buvo moterys profesionalės, galinčios įvairiai užimti klientus. Jos ilgus metus mokomos tradicinių japoniškų šokių, muzikos, eilėraščių, pokalbio meno. Labai daug dėmesio skiria išvaizdai, netgi iš naujo mokosi kūno kalbos, plastikos ir eisenos. Geišos – tai profesionalios kompanionės, kurių svarbiausias uždavinys – išlaikyti paslaptyje viską, ką klientai pasakė joms girdint. Kad taptų geišomis, merginos pradeda mokytis būdamos 15 metų; tada jos apsigyvena geišų namuose, vadinamuose okya, kurių galva – okaasan („mama“) – jas išlaiko, rūpinasi mokymu, perka kimono, papuošalus ir    t. t. Geišos, savo...

Daugiau

Animė

Parašė Eglė Morkūnaitė - 2014-04-05 - Japonija

Animė (アニメ, nekaitomas) – Japonijoje atsiradęs animacijos stilius su itin savita aplinkos bei veikėjų išvaizdos estetika. Japonai šį terminą naudoja visai pasaulio animacijai pavadinti, tačiau užsieniečiai griežtai apibrėžia animė kaip animacijos produktą iš Japonijos. Animė yra dalijama teatruose, rodoma per televiziją, platinama internete bei vaizdajuostėse, taip pat naudojama kompiuteriniuose žaidimuose ir yra klasifikuojama į daugybę žanrų, skirtų visoms amžiaus grupėms (Rowthorn, Ashburne, Benson, Florence 2000, p. 73). Istorija Japonų animacija gimė XX a. pirmojoje pusėje. Iš pradžių japonai mėgino naudoti vakarietiškos animacijos metodus, tačiau 1963 metais iš komiksų į televizijos ekranus atkeliavusi „Galingojo Atomo“ (鉄腕アトム Tetsuwan Atomu, ang. Astro Boy) animė, pakeitė japonų animaciją negrįžtamai. Pagamintas „Mushi Productions“ animacijos studijos, „Astro Boy“ pristatė nestandartinių simbolių bei intensyvaus siužeto animaciją, kuri išpopuliarino animė žanrą visame pasaulyje. 1970 m. studija „Tokyo Movie Shinsha“ (TMS) pradėjo leisti populiarų animacinį serialą „Lupinas trečiasis“ (ルパン三世 Rupan Sanse, ang. Lupin III)....

Daugiau

Kabukis

Parašė Kamilė Mitrikaitė - 2014-04-02 - Japonija

Kabukis (歌舞伎 „muzika-šokis-vaidyba“) – garsiausias tradicinis japonų vaizduojamasis menas. Šis teatras atspindi istorinius įvykius, moralinius konfliktus, asmeninius santykius (UNESCO 2008). Istorija Kabukio meno užuomazgų atsirado XVI a. antroje pusėje Edo eros laikais. „Šventyklos šokėja Okunė (阿国), kilusi iš Izumo ( 出雲) provincijos, garsėjo savo šokiais, kuriuos šokdavo persirengusi vyriškais apdarais. Okunė buvo graži ir įgudusi šokėja, bet žiūrovų dėmesį labiausiai traukdavo veržlus merginos pasirodymas scenoje, kai ji šokdavo apsirengusi vyriškais rūbais. Šiuo neįprastu menu buvo labai žavimasi, todėl atsirado vis daugiau Okunės pasekėjų“ (Noma 1974, p. 83). Iš pradžių kabukį kurdavo tik moterų trupės (Toita, Chiaki 1967, p. 110). Galiausiai vaidindavo aktorės, apsirengusios vyrų kostiumais, o aktoriai vyrai – moterų. Tokia lyčių kaita sulaukė daug dėmesio ir tuo metu pasirodymas buvo vadinamas „Okuni kabuki“ (阿国歌舞伎). 2005 m. kabukio teatras paskelbtas žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, o 2008 m. įtrauktas į šį UNESCO sąrašą...

Daugiau

Sušiai

Parašė Agnė Švedaitė - 2014-04-01 - Japonija

Sušiai (寿司) – japonų patiekalas iš ryžių, virtų su actu, ir kitų komponentų, dažniausiai žalios žuvies ar kitų jūros gėrybių ir daržovių. Ingredientai ir sušių forma turi daugybę variantų, bet pagrindiniai, naudojami beveik visuose sušiuose, yra ryžiai, žalia žuvis ar jūros gėrybės (kai kuriais atvejais ir mėsa), daržovės. Pjaustyta žuvis be ryžių vadinama sašimiu (刺身). Sušių istorija Japoniškos virtuvės formavimąsi lėmė daug veiksnių: geografinė padėtis, klimatas, religija, kaimyninių valstybių įtaka. Japonijos salas supančiame vandenyne gausu jūros gėrybių, o klimatas palankus ryžiams auginti. Pagrindinė sušių sudedamoji dalis – virti actuoti ryžiai, formuojami į vieną iš daugybės sušių formų. Daugumai sušių rūšių formuoti naudojami džiovintų jūros dumblių lapai noriai (海苔). Sušių garnyrui naudojamos žalios, virtos ar marinuotos jūrų gėrybės, daržovių ar kiaušinienės gabalėliai. Išvertus iš japonų kalbos, sušis reiškia „konservuota žuvis“ arba „ryžiuose ir druskoje fermentuota žuvis“. Sušių kaip patiekalo istorija prasidėjo...

Daugiau

Sumo

Parašė Laura Bukšnytė - 2014-04-01 - Japonija

Sumo (相撲 sumō) – konkurencinis kontaktinis sportas, imtynių rūšis, kurios metu du imtynininkai (rikishi) stengiasi vienas kitą išstumti už apskrito ringo (dohyo) ribų arba priversti priešininką priliesti žemę bet kuria kūno dalimi, išskyrus pėdas. Istorija Sumo ištakų gausu Japonijos mituose ir istorijoje. Šis sportas paminėtas prieš daugiau nei 1500 metų. Iš senovinių sienų piešinių matyti, kad sumo buvo atliekamas priešistoriniame laikotarpyje kaip agrokultūrinis ritualas dievams, kad padėtų ūkininkams užauginti gerą derlių. Keletas sumo kovų, atliktų septintajame ir aštuntajame amžiuose, laikytos viena iš imperatoriškų ceremonijų. 1909 m. sumo pripažintas nacionaliniu Japonijos sportu. Sumo imtynininkas Norint tapti sumo imtynininku, privaloma įstoti į imtyninkų bendriją ir gyventi sumo namuose (heya), turėti aštuonių klasių baigimo diplomą, priklausyti amžiaus grupei nuo 15 iki 22 metų arba būti 25-erių, jei esi aukštosios mokyklos studentas. Sumo imtyninkai turi būti mažiausiai 168 cm ūgio, sverti ne mažiau nei 75 kg, turėti tėvų...

Daugiau

Jokajai

Parašė Kamilė Gisakaitė - 2014-04-01 - Japonija

Jokajai (妖怪, yokai; ayakashi (妖), mononoke (物の怪), mamono (魔物), arba japonų vaiduokliai, demonai, nepaaiškinamos antgamtinės būtybės (Jisho 2006). Folklore japonų baubai jokajai įkūnija tam tikrą jausmą, vietą ar laiką. Šių antgamtinių būtybių atsiradimo ir raidos istorija tęsėsi nuo vėlyvojo XVII a. iki vėlyvojo XX a. (Foster 2008, p. 2). Istorija Yra keturi pagrindiniai istoriniai laikotarpiai, kurių metu atsirado, plito ir vystėsi jokajų kultūra. Japonų baubai pradėti minėti Edo, arba kitaip Tokugavų laikotarpiu (1603–1867 m.), ypač nuo 1660 m. iki 1780 m., kai jie aprašyti rimtose enciklopedijose ir šmaikščiuose iliustruotuose žurnaluose. Antrasis momentas kultūros istorijoje – Meidži laikotarpis (1868–1912 m.). Jo metu jokajai plito ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, kur buvo rašomi įvairūs fantastinės literatūros veikalai. Trečiasis laikotarpis – pirmoji XX a. pusė. Pasauliui modernėjant, jokajai atspindėjo Japonijos, kaip valstybės, ir japonų, kaip individų, vidinius išgyvenimus. Paskutinis, ketvirtasis laikotarpis – Antrasis pasaulinis karas, kai japonai palūžo po tragiško pralaimėjimo (Foster...

Daugiau
Rodomas puslapis 18 iš 20« Pirmas...10...1617181920