Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Kicune

Parašė Joana Vaitkutė - 2015-05-19 - Japonija

Kicune (狐 kitsune) – yra bendrinis žodis, japonų kalboje reiškiantis lapę. Kicune taip pat gali reikšti ir japonišką mitologinę būtybę – lapės demoną. Kicune yra priskiriamas triksterių ir jokajų (妖怪 yōkai) grupėms. Jokajų grupė yra žemiausia klasė tarp japoniškų mistinių būtybių. Jokajai – japoniškieji vaiduokliai ir demonai. Tuo tarpu triksteriai – tai šiek tiek aukštesnės klasės demonai, kurie yra tarpininkai tarp gėrio ir blogio bei yra nepatikimi, nes gali ir padėti, ir pakenkti žmogui. Japonai lapės demono pavadinimo neišskiria nuo paprastosios raudonosios lapės (Vulpes vulpes japonica), gausiai paplitusios šioje šalyje, ir vadina tuo pačiu pavadinimu – kicune. Šis demonas yra laikomas vienu iš stipriausių, labiausiai žinomų ir pagrindinių jokajų japonų mitologijoje. Kicune išskirtinai yra tik šintoizmo, Japonijos seniausios ir pagrindinės religijos, demonas. Istorija Japoniška legenda byloja, kad lapė gali įgyti nepaprastų galių jei ji išgyvens penkiasdešimt ar šimtą metų. Senoji lapė...

Daugiau

Baku

Parašė Greta Vinčaitė - 2015-05-19 - Japonija

Baku (獏 arba 貘) – sapnus, dažniausiai košmarus, valganti būtybė japonų mitologijoje. Baku laikomas geruoju padaru, nes jis sunaikina demonus, kurie atneša košmarus ir atneša laimę kvietusiam asmeniui. Bet yra ir tamsioji šios būtybės pusė. Sakoma, kad Baku reikia kviesti tik tada, kai labai reikia, nes išalkęs jis gali nepasisotinti ir išsiurbti visus sapnus, net tuos, kurie susiję su žmogaus norais, ambicijomis ar viltimis ir palikti tik tuštumą sapne. Baku iškvietimas Baku pasirodo tik tada kai yra pakviečiamas. Yra du būdai kaip ji prisikviesti. Pirmasis, kai asmuo prašo apsaugos prieš miegą, kad padėtų apsaugoti nuo blogų sapnų visą naktį. Antrasis Baku kvietimas iškart po blogo sapno, kad daugiau košmaras nebegrįžtų. Abiem atvejais reikia garsiai pasakyti: „Baku, suvalgyk mano sapną“. Pagal šintoizmo legendą, Baku nedelsiant suvalgo sapną ir dovanoja laimę jį šaukusiam asmeniui. Yra žinoma skirtingų pasakojimų apie Baku pakvietimą....

Daugiau

Idzanagis

Parašė Austėja Dunauskaitė - 2015-05-19 - Japonija

Idzanagis (伊邪那岐 / 伊弉諾 Izanagi) – dievas kūrėjas, gimęs iš septynių dieviškųjų kartų Japonijos mitologijoje. Jo vardas verčiamas, kaip „vyras, kuris kviečia“. Jį taip pat vadina Lordu Idzanagiu (Izanagi-no-mikoto), kartais Didžiuoju Dievu Idzanagiu (Izanagi-no-Okami). Idzanagis geriausiai žinomas iš Japonijos sukūrimo mitų. Visi japonų mitologijos mitai yra kildinami iš žodinės tradicijos. Iki mūsų dienų jie išliko kaip užrašai ateinančioms kartoms, užrašyti dviejose knygose:  Nihon šioki (日本書紀 Nihon shoki, liet. „Japonijos kronikos“) (720 m.) ir Kodžiki (古事記 Kojiki, liet. „Užrašai apie senus dalykus“) parašytas Imperatorės Genmei (元明皇后 Genmei) tarnautojo (708-714 m.). Ten aprašytas ir Idzanagio vaidmuo pasaulio kūrime. Pasaulio sukūrimo mitas Pirmiausia, iš chaoso susiformavo dangus ir gimė trys dievybės, jos gavo Trijų Kuriančių Dievybių pavadinimą. Tuo pačiu metu visa kas buvo kieta per milijonus metų suformavo žemę, iš jos gimė du nemirtingieji. Dievybių skaičius vis augo, tačiau šios neturėjo ką veikti,...

Daugiau

Otohime

Parašė Monika Lazickaitė - 2015-05-19 - Japonija

Otohimė (乙姫), dar vadinama Tojotama-himė (豊玉姫 Toyotama-hime), yra japonų mitologinė dievybė, jūros deivė, kurios vardas reiškia „Perlų princesė“ arba „Geranoriškos sielos moteris“. Otohimė yra drakono, jūrų dievo Riūdžino (龍神 Ryūjin), valdančio tris jūras, kurias apsišvarinimo ritualo metu sukūrė Idzanagis, duktė. Abu dievai – tėvas ir duktė – gyveno po vandeniu esančiuose Riūgūdžio (竜宮城 Ryūgū-jō) rūmuose, pastatytuose iš raudonų ir baltų koralų. Šiuose rūmuose Riūdžinas, naudodamas magiškus brangakmenius, kontroliavo potvynius ir atoslūgius, čia dievams tarnavo medūzos su vėžliais. Tojotama yra gerai žinoma veikėja japoniškose pasakose ir dainose apie Urašimą Tarą (浦島 太郎 Urashima Tarō), tačiau jos istorija skirtingai vaizduojama šintoizmo mituose. Otohimė yra aprašyta Kodžikyje (古事記 Kojiki), seniausioje Japonijos mitų knygoje, ir Nihono Šiokio (日本書紀 Nihon Shoki) kronikose, antrame seniausiame japonų mitologijos rinkinyje. Išvaizda Japonų dievybės, kitaip nei kinų, dažniausiai turi žmogišką pavidalą, yra antropomorfinės. Mituose Otohimė vaizduojama kaip labai...

Daugiau

Kappa

Parašė Andrius Matjošaitis - 2015-05-19 - Japonija

Kapa (河童 kappa), dar vadinami kavataro (川太郎 kawatarō, liet. „upės berniukas“), komahiki (駒引, liet. „arklių traukėjas“) arba kavako (川子 kawako, liet. „upės vaikas“), yra jokajai, dažnai minimi japonų folklore. Pavadinimas kilęs iš žodžių upė (kawa) ir sulenkimas (wappa) arba vaikas (warabe). Šintoizme jie laikomi vandens dievybėmis. Kapa su plaukais vadinami hyōsube (ひょうすべ). Su kapomis siejama daugiau nei 80 pavadinimų, pvz.: kawappa, gawappa, kōgo, mizushi, mizuchi, enkō, kawaso, suitengu, dangame. Kartu su oni ir tengu, kapos yra žinomiausi jokajai Japonijoje. Kapos yra panašūs į suomių näkki, skandinavų näck / neck, slavų vodnik ir škotų kelpie. Visi pasakojimai apie juos ir apie pavojus, tykančius vandenyje, naudojami vaikams bauginti. Manoma, kad legendoms apie kapas įtakos turėjo milžiniškas japoniškas driežas (hanzaki), agresyvi salamandra, kuri ryja savo aukas (Akutagawa 1927, p. 3–5). Išvaizda Kapa dažniausiai piešiamas kaip padaras, dydžiu prilygstantis vaikui. Jo oda žvynuota, dažniausiai mėlynos, žalios, kartais geltonos spalvos. Kapos gyvena Japonijos upėse ir ežeruose, turi įvairių savybių, kurios padeda gyvenant tokioje aplinkoje, pvz., plėvėtas rankas ir kojas. Kartais sakoma, kad kapos...

Daugiau

Kučisake-onna

Parašė Laurita Šupilaitė - 2015-05-19 - Japonija

Kučisakė-onna (口裂け女 Kuchisake-onna, liet. „Moteris su perpjauta burna“) – mitologinė japonų būtybė. Legenda pasakoja, kad Kučisakė-onna yra moteris, subjaurota pavydaus vyro, sugrįžusi į mirtingųjų pasaulį kaip pagiežinga dvasia. Kučisakės-onna vardo kilmė siejama su gilia, kruvina žaizda, nusidriekusia per jos veidą į nuolatinę šypseną nuo ausies iki ausies. Pasakojama, kad moteris su perpjauta burna vaikšto Japonijos gatvėmis, dėvi chirurginę kaukę ir nešiojasi dideles žirkles. Jei kas pasitaiko Kučisakės-onna kelyje, ji sustoja ir užduoda praeiviui klausimą. Jei praeivis atsako neteisingai, jo laukia siaubingos pasekmės. Šis mitinis pasakojimas buvo plačiai naudojamas japoniškuose komiksuose manga (漫画), novelėse ir japoniškuose siaubo filmuose. Kučisakė-onna dažnai painiojama su jūrei, kuri vaizduojama su panašiais į Kučisakės-onna ilgais juodais plaukais, slepiančiais siaubingą jos šypseną. Atsiradimo istorija Originali Kučisakės-onna atsiradimo istorija atkeliavo iš Heijano laikotarpio, maždaug prieš 1200–800 metų. Legenda pasakoja apie moterį, samurajaus žmoną ar sugulovę, gyvenusią prieš...

Daugiau

Kiškis (mitologija)

Parašė Greta Stankaitytė - 2015-05-19 - Japonija, Kinija ir Taivanas, Pietų ir Šiaurės Korėja

Kiškis, arba Mėnulio kiškis, Mėnulio triušis, pasak Rytų Azijos folkloro, gyvena mėnulyje. Manoma, kad ši Mėnulio kiškio mitologinė interpretacija atsirado dėl pareidolijos efekto, kai žmonės mato tamsias dėmes ant mėnulio ir jas suvokia kaip gyvūną su grūstuvu. Grūstuvo paskirtis skirtingai interpretuojama Kinijoje, Korėjoje bei Japonijoje. Kinijos folklore šis kiškis vaizduojamas kaip mėnulio deivės Čangės palydovas ir grūstuvą naudoja nemirtingumo gėrimui gaminti. Japonijos bei Korėjos folklore kiškis grūstuvu trina produktus savo ryžių paplotėliams gaminti. Kinijos folkloras Anksčiausi šaltiniai, kuriuose užfiksuotas Mėnulio kiškio interpretavimas, yra „Ču dainose“ (楚辭 Chu Ci). „Ču Dainos“ yra Hanų dinastijos poemos iš kariaujančių valstybių laikotarpio (475-221 pr. Kr.). Vienoje iš poemų pasakojama, kad mėnulyje šalia varlės yra kiškis, kuris visą laiką trina žoleles Nemirtingiesiems. Ši istorija yra patvirtinama ir vėlesniuose šaltiniuose tokiuose, kaip Taiping Julano enciklopedija, priklausanti Song dinastijai (960-1279 m.). Hanų dinastijos poetai kiškį, gyvenantį...

Daugiau

Septyni laimės dievai

Parašė Ernestas Petkevičius, Šarūnas Leimontas - 2015-05-19 - Japonija

Septyni laimės dievai (七福神 shichifukujin) − grupė šventųjų, išrinktų iš induizmo, daoizmo, budizmo bei šintoizmo panteono, ir paverstų japonų folkloro dievybėmis. Šiandien Japonijoje jų atvaizdus galima pamatyti daug kur. Tradiciškai jie vaizduojami plaukiantys savo lobių laivu (宝船 takarabune) ir Naujųjų metų išvakarėse lankantys to nusipelniusius žmones, kad padalytų jiems laimę. Vaikams patariama sausio pirmosios vakarą pasikišti Septynių laimės dievų laivo atvaizdą po pagalve, ir jeigu tą naktį jie susapnuos gerą sapną – sėkmė lydės visus metus. Visos septynios dievybės iki jų subūrimo į vieną grupę egzistavo atskirai. Jų atsiradimo kilmė nėra aiški, tačiau dauguma tyrinėtojų nurodo Muromači laikotarpį (1392–1573 m.) arba vėlyvąjį XV a. Laikui bėgant dievybių sudėtis vis keitėsi ir tik XVII a. galutinai susiformavo šis septynetas: Ebisu, Daikoku, Bišiamonas, Bendzaiten, Hotėjus, Džiurodžinas ir Fukurokudžiu. Atsiradimas Manoma, kad pirmiausia šios septynios dievybės buvo sugrupuotos Muromači laikotarpiu ir pavadintos...

Daugiau

Funajūrei

Parašė Viktorija Naujokaitė - 2015-05-18 - Japonija

Funajūrei (船幽霊 Funa-yūrei) − „jūros vaiduoklis“, vienas iš gausybės japoniškų vaiduoklių. Funajūrei dažnai pasirodo japoniškose siaubo istorijose. Kilmė, bruožai Funajūrei kilmė siejama su kerštingomis, jūroje mirusių žmonių sielomis.  Funajūrei − paskendusių jūreivių šešėliai, likę šiame pasaulyje, kad surastų buvusius draugus ar bendražygius ir nusitemptų juos į jūros gelmę. Kaip ir daugelis kitų vaiduoklių, funajūrei dėvi baltus laidojimo drabužius. Kai kuriose Azijos šalyse balta spalva simbolizuoja mirtį. Funajūrei galima pamatyti šviečiant jaunam mėnuliui ar pilnačiai. Taip pat jie matomi itin audringos ar ūkanotos nakties metu ir, žinoma, per Obon šventę (お盆). Per ją Japonijos budistai pagerbia protėvių dvasias (Meyer 2013). Pavojus žmonėms Funajūrei visada pasirodo greitai ir netikėtai. Legenda byloja, kad susitikimas su šiais vaiduokliais jūroje yra lemtingas. Jie priartėja prie žmonių, esančių valtyse, ir prašo paskolinti samtį. Jei  vaiduokliams duodamas samtis, jie semia vandenį į valtį tol, kol ši...

Daugiau

Takemikadzučis

Parašė Inga Kalvaitytė - 2015-05-18 - Japonija

Dievas Takemikadzučis (建御雷神/武甕槌神 Takemikadzuchi-no-kami), kitaip žinomas kaip Kašima (鹿島神 Kashima-no-kami) – tai šintoizmo mitologinė karo dievybė (神 kami), perkūno, kardo bei Kašimos maldyklos (鹿島神宮 Kashima Jingū) vyriausias dievas. Pirmasis mitologijoje užfiksuotas dievas, varžęsis sumo imtynėse. Kodžiki kronikoje (古事記 Kojiki, liet. „Senovės reikalų užrašai“) kartais rašomi kiti dievybės vardai: Takemirai Jukio (建御雷之男神 Takemirai-yukio-kami), Takefucu (建布都神 Takefutsu-no-kami), Tojofucu (豊布都神 Toyofutsu-no-kami). Japonijos kronikose Nihon Šioki (日本書紀 Nihon Shoki), dar vadinamose Nihongi (日本紀), norint apibūdinti šią dievybę, kartais naudojami skirtingi hieroglifai, Viljamo Džordžo Astono (William George Aston, 1896 m.) transkribuoti kaip Ikadzuči (武甕雷男神 Ikazuchi-no-kami). Istorija Takemikadzučis atsirado iš kraujo, užtiškusio ant kardo, kurį Izanagis naudojo nužudydamas savo sūnų, ugnies dievą Kagucučį, todėl yra manoma, kad jis yra dangiškojo kardo Ame-no-ohabario (天の尾羽張 Ame-no-Ohabari) sūnus (Ashkenazi 2003, p. 266). Kartą deivė Amaterasu, norėdama padaryti savo anūką Ninigį (瓊瓊杵尊 Ninigi-no-Mikoto), dar žinomą kaip Ame-nigiši-kuni-nigiši-amacuhiko-hiko-ho-no-Ninigi-no-mikoto, Centrinės nendrynų šalies (葦原中国...

Daugiau