Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Juki-onna

Parašė Monika Germanavičiūtė - 2016-05-18 - Japonija

Juki-onna (jap. 雪女 Yuki-onna, liet. „sniego moteris“) – įvairiomis legendomis apipinta japonų mitologinė būtybė, populiari tiek tradicinėje tiek šiuolaikinėje Japonijos kultūroje. Priklausomai nuo regiono, ši  jokajų  (妖怪 yokai) rūšies būtybė vadinama įvairiais vardais, tokiais kaip Juki-musume (jap. 雪娘 yuki-musume, liet. „sniego dukra“) ar Juki-onba (jap. 雪乳母 yuki-onba, liet. „sniego motina“). Tačiau, kad ir kaip besiskirtų jos vardas ar legendos apie ją, dažniausiai Juki-onna aprašoma kaip įstabaus grožio aukšta mergina, su ilgais juodais plaukais ir nesenstančia balta kaip sniegas oda. Legendos apie Juki-onna yra kaip snaigės pūgoje. Jos  kinta nuo amžinoje žiemoje įstrigusios vienišos gražuolės, iki siaubingosios jokai, mintančios jai pasimaišiusių vyrų ir vaikų gyvybine energija. Ji yra deivė, princesė, jūrei… moteris, kuri nelaimingai mirė pūgoje, iš kurios ji nebegali ištrūkti (Hurst 2016) Legendos Pirmą kartą Juki-onna buvo aprašyta Muromači periodu (1333-1573). Vienuolis Sogi rašė apie savo keliones Ečigo provincijoje...

Daugiau

Tradicinis karate-do

Parašė Aivaras Aronas Smolenskas - 2016-05-18 - Japonija

Tradicinis karate-do (空手道 karate-dō) – tai sena, laiko patikrinta savigynos sistema, sukurta Okinavos (沖縄県) salose. Jos įkūrėju laikomas legendinis meistras Gičinas Funakošis (Gichin Funakoshi, 1869-1957 m.). Išvertus iš japonų kalbos, terminas „karatė“ reiškia „tuščia ranka“, terminas „do“ – „kelias“. Šis kovos menas priklauso Budo kodeksui. Budo – terminas aprėpiantis daugelį kovos menų, kurių filosofija skirta ne tik fizinėms „smūgio-spyrio“ treniruotėms, bet ir dvasiniam, vidiniam tobulėjimui. Pats terminas kilęs iš japonų kalbos žodžių „bu“ – armija, kažkas susijęs su karo pramone, ir anksčiau minėtojo „do“ – kelias. Žmogus, praktikuojantis tradicinį karatė do, vadinamas karateka (カラテカ). Tai asmuo, siekiantis fizinio bei dvasinio tobulėjimo per sunkias, daug valios ir ištvermės reikalaujančias treniruotes. Pagrindinės šio kovos meno puoselėjamos vertybės – pagarba, disciplina, noras mokytis ir mokyti. Tradicinio karate-do ypatybės Treniruojantis karatė stipriai padidėja galia, greitis, reakcija, lankstumas, gerėja savijauta ir laikysena. Tradicinio karatė...

Daugiau

Jošiko Kavašima

Parašė Milinta Tranevičiūtė - 2016-05-17 - Japonija, Kinija ir Taivanas

Gimusi kaip Aisin Dziue Luo Sianju (愛新覺羅氏楊憲益 Aisin Gioro Xianyu), geriausiai žinoma Jošiko Kavašima (川島芳子 Kawashima Yoshiko), „Rytų brangenybės“ (東鎮 Dongzhen Eastern Jewel), arba Džin Bihui (金璧輝 Jin Bihui) vardu. Jošiko buvo keturioliktoji Mandžiūrijos princo Su dukra, Mandžiūrijos princesė, vėliau tapusi šnipe dirbančia Japonijai. Jošiko gimė 1907 metais gegužės 24 dieną Pekine. Jos tėvas Šanči (善耆 Shanqi) buvo Čingų (清朝 Qing) dinastijos princas, o jos mama buvo viena iš jo sugulovių. Vaikystė 1914 metais, kai Jošiko buvo aštuoneri metai, jos tėvas atidavė ją savo geram šeimos draugui  Nanivai Kavašimai (川島浪速 Kawashima Naniwa), kuris buvo Japonijos šnipas, dirbęs Mandžiūrijoje. 1919 metais Naniva įsidukrino Rytų Brangenybę ir suteikė jai japonišką vardą Jošiko. Augdama Japonijoje, Macumoto mieste, Jošiko mokėsi japonų kalbos. 1922 metais mirė jos tėvas, o jos motina sekdama mandžiūrų tradicijas nusižudė. Po tėvų mirties Jošiko buvo išsiųsta į Tokiją, kur mokėsi kendo (剣道 kendō), dziudo (柔道 jūdō), fechtavimo...

Daugiau

No teatras

Parašė Radha Saulė Bartninkaitė - 2016-05-17 - Japonija

No teatras (能  no, liet. ,,talentas, dovana”) – tai  japoniška teatrinė forma, kurioje naudojamos kaukės. No yra stilizuotas vaidinimas  su kaukėmis, muzika ir šokiu, kurio metu demonstruojama balso ir judesio sintezė. Tai klasikinė japoniško teatro rūšis, sujungianti šokį, vaidinimą, muziką ir poeziją. Kiogenas (狂言 kiogen, liet. ,,laukiniai žodžiai”) atstovauja švelnesnius, komiškus No teatro vaidinimus, skirtingai nei autentiškasis/ stiprusis No teatras. Bėgant amžiams, šios dvi formos vystėsi viena šalia kitos ir dabar yra vadinamos Nogaku (能楽 nogaku, liet. ,,No teatras”). Priešistorė No teatras susiformavo XIV a. Nesusitelkiant į scenarijaus vystymą, dėmesys skiriamas intensyvioms emocijoms  ar atmosferai, per kurią išreiškiamas grožis ir tiesa. Manoma, kad ankstyvojo No teatro užuomazgos buvo persipynusios su Kaguros šventyklos šokiais, kurie buvo siejami su šintoizmu. No teatro temos ir dramaturgija yra labai paprasta. Kiekviena emocija pristatoma plastiškomis formomis,  erdvine kompozicija bei muzika, nepaisant ar tai ryškus  pamaldumas, meilė, pavydas, kerštas...

Daugiau

Džiudžicu

Parašė Greta Repšaitė - 2016-05-17 - Japonija

Džiudžicu (柔術 jujitsu, liet. „švelnusis kelias“) modernusis japonų kovos menas, orientuotas į praktinius, visiems beginkliams stiliams, terminas „efektyvius kovos metodus, mokantis kovos meno moralės, savigynos. „Kaip bendrinis pavadinimas „džiu džicu“ atsirado Japonijoje XVI a. „džiu“ reiškia švelnus, lankstus, „džicu“ – technika, metodas, būdas. Tai yra švelnumo technika arba švelnumo menas.“ (Kondansha Encyklopedia Of Japan, 1983). Paskirtis Džiudžicu buvo naudojamas samurajų, dažniausiai paskirtimi nuginkluoti ginkluotą priešininką plikomis rankomis. Džiudžicu sąvoką įvairiai aptariama, kaip: savisauga, apsigynimas, būdas, arba priemonė nenaudojant ginklo nugalėti už save stipresnį, net ginkluotą priešą, žinoma – sportas (Reivytis 1936, p. 22). Džiudžicu, japonų savigynos, kovos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Daugiausia naudojami skausmingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, džiudžicu minimas ankstyvaisiais viduramžiais kaip slaptas samurajų ginklas: iki XV a. mokytis džiudžicu buvo leidžiama tik samurajų luomo vyrams. XVIII a. Japonijoje buvo iki 900 įvairių džiudžicu mokyklų. Po 1886 metų Japonijoje paplitus...

Daugiau

Džikininki

Parašė Edita Kriaučiūnaitė - 2016-05-17 - Japonija

Džikininki (食人鬼 jikininki) japonų mitologijoje yra pabaisa, kurios vardas reiškia “žmogų ėdantis demonas”. Ši būtybė yra jokajų (妖怪 yokai) rūšis. Japoniškame budizme tikima, jog džikininki atsiranda iš savanaudžių, godžių ir nepagarbių žmonių sielų, kurios yra prakeiktos po mirties ieškoti ir ryti žmogieną arba ritualinį maistą, paliktą šalia numirėlio. Džikininki mitas aprašytas Lafkadijaus Herno mitų ir kraupių apsakymų rinkinyje “Kwaidan” (怪談 kaidan). Išvaizda Manoma, jog džikiniki atrodo kaip yrantys skeletai, su aštriais nagais ir švytinčiomis akimis. Jų kūnai padengti įvairiais sumušimais, randais, infekcijomis, įbrėžimais ir paprastai visiškai neturi plaukų, nebent atsitiktinius kuokštus. Žmonės, pamatę šį baisios išvaizdos demoną, išsigąsta taip, jog nebegali pajudėti, ištarti žodžių ar net užmerkti akių. Tačiau tokios išvaizdos džikininki yra pastebimi tik naktį. Dieną jie turi galių pasiversti į normalios išvaizdos žmogų. Dėl savo gebėjimo keisti pavidalą yra panašūs į kitas mitologines būtybes, tokias kaip kicune...

Daugiau

Jakudza

Parašė Audronė Lečaitė - 2016-05-17 - Japonija

Jakudza (ヤクザ Yakuza) – labiausiai paplitęs terminas naudojamas apibūdinti Japonijos kriminalinių organizacijų visumą, jos narius. Jakudza yra lyginama su Rusijos bei Italijos mafijomis, Kinijos triadomis, tačiau išsiskiria savo ilgaamžėmis tradicijomis bei ritualais, mentalitetu. Pavadinimo kilmė Jakudza pažodžiui reiškia niekam tikęs. Šis žodis kilo iš tradicinio japoniško „Trijų kortų žaidimo“ (Sammai karuta), kuris buvo ypač populiarus Edo laikotarpiu. Žaidimas buvo laimimas tik tuo atveju, jei ištraukus tris kortas ir sudėjus taškų sumas, gautas skaičius yra 19 arba mažiau. Trys kortos su 8 (ya), 9 (ku) ir 3 (za) reikšdavo pralaimėjimo kombinaciją. Jas sudėjus gaunami taškai yra lygūs 20, tad kortos tampa niekam tikusios (Perkins 1994, p. 13). Istorija ir raida Tiksli jakudzos veiklos pradžia, kaip vieningos nusikalstamos grupuotės, nėra žinoma, tačiau šiuo metu vyrauja kelios teorijos. Jakudza kildinama iš XVI a. pab. ir XVII a. pr. atsiradusių Kabuki-mono (カブキもの), kurie išsiskyrė savo...

Daugiau

Ikkiū

Parašė Alena Borisova - 2016-05-17 - Japonija

Ikkiū Sodžiunas (一休宗純 Ikkyū Sōjun, 1394–1481, Kiotas) Japonų Dzen (Zen) budizmo Rindzai (Rinzai-shū) mokyklos vienuolis. Gyvenęs XV a. Muromači (室町時代 Muromachi-jidai) epochoje, savitos japonų kultūros formavimosi ir klestėjimo laikotarpyje, jis buvo išskirtinis dzen meistras, poetas ir kaligrafas palikęs turtingą literatūrinį paveldą bei ryškų pėdsaką Japonijos viduramžių dvasinėje kultūroje, Ikkiū buvo “tobulu Tolimųjų Rytų sintetizmo ir universalizmo įsikūnijimu, aukščiausio pasaulinio lygio menininku, genialiai dirbančiu kaligrafijos, tapybos, poezijos, arbatos ceremonijos, sodų meno ir estetikos srityse” (Andrijauskas 2001, p. 228). Biografija Ikkiū Sodžiunas gimė 1394 m. mažame Kioto priemiestyje. Pasak legendos, Ikkiū yra šimtojo Japonijos imperatoriaus Go-Komacu (後小松天皇 Go-Komatsu-tennō, 1377–1433) nesantuokinis sūnus. Dėl intrigų imperatoriaus rūmuose jo motina buvo priversta bėgti į Sagą, kur menininkas ir praleido savo pirmuosius gyvenimo metus. Kuomet Ikkiū sukako penkeri metai, jis buvo atiduotas į dzen vienuolyną Ankokudži (安国寺 Ankoku-ji) netoli gimtojo Kioto, kur šventyklos meistrai mokė...

Daugiau

Ema

Parašė Migla Sojė - 2016-05-15 - Japonija

Ema (jap. 閻魔 Emma) – viena iš japonų budizmo dievybių, mirusiųjų karalystės valdovas, po mirties teisiantis mirusiųjų vėles. Jis bešališkai pasveriąs per gyvenimą nuveiktus gerus ir blogus darbus ir atsižvelgdamas į juos, skiria bausmę pragare arba siunčia vėles atgal į žemę. Jis vaizduojamas apsirengęs Kinijos pareigūno drabužiais, besinešiojantis šiaku – ploną, plokščią lentelę, naudojamą teismo pareigūnų skirtą prispausti rankraščiams, kuri tapo autoriteto ir luomo simboliu, nešiojo karūną arba kepurę ant kurios buvo simbolis reiškiantis „karalius“.  Edo periodo menininkas Tani Bunčio suteikė jam japoniško stiliaus aprangą ir šukuoseną.  Tai yra vienas iš pavyzdžių kaip kinų mitai buvo pritaikomi japonų kultūroje. Jis vaizduojamas rūsčia išraiška, raudonu veidu ir kyšančias iltiniais dantimis. Atitinka Janluo Kinų mitologijoje ir mirties dievą Jamą indų mitologijoje. Emos istorija Ema buvo Vaišalio (ankstyvuoju budizmo laikotarpiu klestėjęs miestas, tarp Gangos ir Himalajų) valdovas. Vykstant nuožmiam karui, jis įsigeidė...

Daugiau

Pretai

Parašė Milda Petrikaitė - 2016-05-15 - Japonija, Kinija ir Taivanas, Pietų ir Šiaurės Korėja

Pretas, arba alkanas demonas (kin. 饿鬼 Èguǐ) – tai antgamtinė būtybė, kuri yra aprašyta budistų, induistų bei džainizmo tekstuose, laikoma pomirtinio gyvenimo vaiduokliu (Kaza 2011, 51). Remiantis budistų kanonu, tai yra viena iš šešių egzistavimo sferų. Kinai pretą labiau linkę sieti su vaiduokliais, o budizme ši būtybė gali būti siejama ir su vampyrais. Pagal tradicinį kinų tikėjimą, yra manoma, kad, kai žmonės miršta, jie tampa vaiduokliais. Todėl ši būtybė yra laikoma žmogaus dvasia, kaip neigiamas karmos  rezultatas. Žmogaus, kurio gyvenimas kadaise buvo paremtas godumo, gobšumo ir pavydu kitiems. Todėl atgimusi būtybė bando išvengti kančių, ieškodama pasitenkinimo, sukeldama skausmą kitiems (Bing 1994, 130). Pretas ypač emocionalus, nuolat lydimas įniršio ir noro kankinti kitus dėl savo paties neįvykdomų troškimų, kurių jis pats niekaip negali patenkinti. Todėl dažnai yra vadinamas „Alkanuoju vaiduokliu“ (Li 2005, 53). Ši būtybė pasmerkta gyventi niūriose vietose, dažnai slėniuose....

Daugiau