Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Dziuejuanas

Dziuejuanas

Dziuejuanas arba kakuenas (kin. 玃猿 jué yuán, jap. カク猿 kakuen) – tai Kinijos Sičuano, Junanio regionų bei Japonijos mitologinis padaras. Šie mitiniai gyvūnai taip pat vadinami dziue, kaku (玃 jué, kaku), dziuefu (玃父 jué fù), dzia (猳 jiā), dziaguo/kakoku (猳國 jiā guó , kakoku), ir mahua, baka (馬化 mǎhuà, baka). Dziuejuanas yra gana panašūs į beždžiones ir garsėjo tuo, kad grobdavo ir išniekindavo moteris.

Įvairių šaltinių pateikiami aprašymai
Kinijos autoriaus Li Šidžen medicinos knygoje „Bencao Gagmu“ (本草綱目 Běncǎo gāngmù) dziuejuanai (šioje knygoje vadinama dziue, dziuefu) aprašomi kaip itin didelės beždžionės, turinčios tam tikras gyvenimo stadijas. Pvz.: mihou (獼猴 míhóu), kuri išgyvenusi 800 metų tampa juan (猨 yuán), tada išgyvenusi dar 500 metų pasiekia dziue stadiją, kuri gali gyventi dar 1000 metų.

Taip pat „Bencao Gangmu“ knygoje rašoma, kad šie mitiniai padarai paprastai sutinkamai tik subrendę, turi tamsiai mėlynos spalvos kailį, vaikšto taip pat kaip žmonės – stačiomis – ir dažnai pagrobia kokius nors žmonių daiktus, ar netgi pačius žmones. Tarp šių mitologinių būtybių nebūdavo nei vienos moteriškos giminės atstovės, todėl šios beždžionės grobdavo ir prievartaudavo moteris, tam, kad pratęstų savo giminę.

Pasak antgamtinių tyrimų veikalo „Nemirtingieji“ (搜神記 Sōu shén jì) ir „Gamtos istorijos“ (博物志 Bówù zhì) knygos (šiuose veikaluose pateikiami pavadinimai: dziuejuan, dziaguo ir mahua), šie mitologiniai padarai gyveno pietvakarių Šu (Shu) kalnuose, buvo septynių šaku aukščio (1,6 m.), vaikščiojo kaip žmonės ir gyveno savo kaimuose viduryje kalnų. Jeigu kur nors netoli jų gyvenamosios vietos eidavo žmogus, jie pagal kvapą sugebėdavo atkirti lytį, ir jeigu praeivis būdavo moteris, tada ją pagrobdavo. Su pagrobtąją būdavo susilaukiama vaikų, tam, kad pratęstų dziuejuanų giminę. Jeigu moteris negalėdavo susilaukti vaikų, ji vis tiek nebūdavo paleidžiama namo, ją laikydavo nelaisvėje tol, kol pati pradėdavo elgtis kaip beždžionė ir prarasdavo bet kokį norą ištrūkti.

Moterys, kurios pagimdydavo dziuejuanams palikuonį, būdavo paleidžiamos atgal pas žmones jį auginti. Jeigu moteris neaugindavo ir neprižiūrėdavo vaiko, ji būdavo nužudoma, todėl paprastai moterys iš baimės mirti vaikus augindavo. Iš pradžių vaikas būdavo tarpinės išvaizdas tarp žmogaus ir dziuejuano, bet jam užaugus jis tampa visiškai neatskiriamu nuo paprasto žmogaus. Kadangi, pagal tradiciją vaikui turi būti suteikiama tėvo pavardė, o tėvas nežinomas, vaikas gaudavo laikiną pavardę Jang (楊 Yáng). Šu regione, kur labai daug žmonių turi pavardę Jang, sakoma, kad jie visi yra dziuejuanų palikuonys.

Knygoje Idziandži (夷堅志 Yí jiān zhì), parašytoje Pietinių Songų dinastijos laikais, pasakojama legenda apie kalnuose buvusią upę, prie kurios naktimis atsirasdavo paslaptingas vyras. Jis kiekvieną praeivį pernešdavo ant nugaros į kitą krantą ir niekada žmonėms neatskleisdavo, kodėl taip darąs. Tačiau vienas žmogus, vardu Huangdunli (黄敦立 Huángdūnlì) pasakė, kad už pernešimą per upę jis atsidėkos, ir už tai perneš jį per upę. Jam atsisakius, Huangdunli jį prievarta pernešė per upę, pašvietė žibintu ir šviesoje tasai paslaptingas vyras pavirto į dziuejuaną. Iškart po to dziuejuanas buvo užmuštas ir sudegintas.

Panašios istorijos
Knygoje „Dievų mistika“ (神異經 Shényì jīng) pasakojama apie padarus, gyvenančius vakaruose ir vadinamus čou (綢 chóu), kurie buvo maždaug asilo dydžio, atrodė kaip beždžionės ir buvo tik vyriškos lyties, tad grobdavo moteris, kad pagimdytų jiems palikuonių.

Japonijoje, Edo laikotarpiu taip pat buvo tikima didelių beždžionių egzistavimu. Knygoje „Vakan Sansai Dzue“ (Wakan Sansai Zue) aprašoma padaras kuronbo (黒ん坊 kuronbō), kuris gyvena giliai Hida ir Mino kalnuose. Kuronbo – didelis, juodas, beždžionę primenantis padaras, ilgais plaukais ir vaikštantis kaip žmogus. Manyta, kad šios mitologinės būtybės gali suprasti žmonių kalbą ir sugeba skaityti mintis, todėl nors ir norint šį padarą užmušti, tai neįmanoma, nes jis paspruks, vos apie tai pagalvojus.

Apie kuronbo taip pat užsimenama Kiova Dzaki (享和雑記 Kyōwa Zakki) esėje. Kūrinyje pasakojama, kad Mino provincijoje, moteriai, gyvenančiai ant Sendžio upės kranto, vieną naktį pasirodė keistas vyras, kuris stengėsi su ja pabendrauti. Jam pasirodžius kitą naktį  moteris jam įpjovė su pjautuvu ir šis išsigandęs pabėgo. Kitą dieną kaimo gyventojai nusekė kraujo pėdsakais, kurie vedė pro medkirčio Dzanbei namus, o pro juos tolyn į kalnus. Kadangi Dzanbei žinojo kurunbo padarą, o po to įvykio, jis daugiau nepasirodė, žmonės ėmė kalbėti, kad visas tas nutikimas yra kurunbo veikla.

„Kiova Dzaki“ autorius nustatė, kad „Bencao Gangmu“ knygoje aprašomas dziuejuanas yra labai panašus į „Vakan Sansai Dzue“ aprašomą kuronbo. Taigi, galima teigti, kad dziuejuanas ir kuronbo yra tas pats mitologinis padaras, tik skirtingai vadinamas. Edo laikotarpio veikale apie mitologinius Japonijos padarus „Kondžiaku Gadzu Dzoku Hiakki“ (今昔画図続百鬼 Konjaku Gazu Zoku Hyakki) dziuejuanas vadinamas satori (覚).

Šaltinių sąrašas:

Wikipedia, 2015 Jueyuan (mythology), prieiga per internetą <http://en.wikipedia.org/wiki/Jueyuan_%28mythology%29 >. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.] Wikipedia, 2015 Jué yuán 玃猿 prieiga per internetą < http://zh.wikipedia.org/wiki/%E6%94%AB%E7%8C%BF>. [žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.] Wikipedia, 2015 Jueyuan, prieeiga per internetą <http://megamitensei.wikia.com/wiki/Jueyuan>
[žiūrėta 2015 m. balandžio 23 d.]

0 votes