Hikikomori

„Hikikomori – anomalus socialinio kontakto vengimas, paprastai pasireiškiantis paaugliams vaikinams. Šis reiškinys ypač paplitęs Japonijoje“ (Oksfordo žodynas). Terminas yra kilęs iš japoniško žodžio hikikomori (引き籠り arba ひきこもり), jis pažodžiui reiškia traukimasį į vidų, atsiribojimą. Hikikomori vartojamas apibrėžti fenomeną, kai Japonijos piliečiai savo namuose gyvena kaip atsiskyrėliai, neįsitraukia į jokią socialinę veiklą: neleidžia laisvalaikio su draugais, neina į mokyklą ar darbą. Šis sutrikimas oficialiai pripažįstamas, kai žmogus ne mažiau kaip pusę metų praleidžia užsidaręs savo namuose neužmegzdamas jokių socialinių ryšių. Hikikomori buvo plačiai pripažintas socialine šalies problema, į ją buvo pradėta rimtai žiūrėti 1990 metais. Šiuo metu nustatyta, jog hikikomori sutrikimas būdingas apytiksliai 1% visų Japonijos gyventojų.

Reiškinio kilmė

Paprastai šis reiškinys apibūdinamas kaip traukimasis nuo visuomeninių santykių ir situacijų, kurių metu yra svarbus artimas ryšys, tokių santykių ir situacijų vengimas. Hikikomori būdingas tam tikras fobijos žmonėms ir visuomenei laipsnis, jis apibrėžia ne tik žmonių baimę, bet ir didesnį dėmesį tam, kaip asmuo vertinamas aplinkinių. Sutariama,kad hikikomori nėra medicinos terminas, apibrėžiantis psichikos ligą (精神病 – seishinbyou), tai – bendra būklė. Japonijos ir užsienio žiniasklaidoje rašoma, kad hikikomori fenomenas labiau paplitęs Japonijoje (kur išsivystė), nei kitų šalių visuomenėse, tačiau pastaruoju metu panašių problemų vis dažniau pasitaiko ir kitose šalyse, ypač Pietų Korėjoje.

Iš atliktų apklausų apie vyrų ir moterų sergamumo rodiklius matyti, kad vyrų hikikomori atvejų yra daugiau nei moterų; tarp patiriančių hikikomori daugiausia pasitaiko vyrų, kurie yra pirmagimiai. Taip gali būti dėl per didelio tėvų spaudimo vyriausiajam sūnui (長男 – chōnan), nes visuomenėje yra tradiciškai priimta, kad vyriausias sūnus turi būti atsakingas už šeimos kraujo liniją. Lytiškoji hikikomori prigimtis rodo skirtingus socialinio spaudimo rezultatus vyrams ir moterims. Moterims santuoka – tai būdas dalyvauti visuomenėje, o vyrai prieš pasirinkdami santuoką, kaip dalyvavimo visuomenėje būdą, pirmiausia privalo turėti pakankamai lėšų šeimai išlaikyti. Kita vertus, moterys patiria didesnį spaudimą dėl santuokos. Atsižvelgiant į abi nuomones, galima manyti, kad hikikomori yra fenomenas, kuris simbolizuoja Japonijos jaunimui daromą spaudimą dalyvauti socialiniame gyvenime (pasimatymai su draugais, santuoka ar darbas), atsižvelgiant į tai, ar esi vyras ar moteris“ (Horiguchi 2011, p. 218–219).

Hikikomori santykis su šeima

„Kalbėdami apie hikikomori ir šeimą, psichologai, tyrinėjantys šią socialinę problemą, šeimą (tėvų bendravimą su vaikais) išskiria kaip vieną reikšmingiausių priežasčių, dėl ko išsivysto hikikomori fenomenas. Pirmiausia, hikikomori dažnai laikomas vidurinės socialinės klasės šeimų fenomenu. Dėl to, kad daugelis japonų save priskiria vidurinei klasei, žiniasklaida neretai hikikomori fenomeną apibūdina kaip potencialią problemą didžiajai daliai Japonijos šeimų“ (Horiguchi 2011, p. 219). Vidurinės klasės šeimos, turinčios pakankamai finansų išlaikyti ir rūpintis savo vaikais, jiems sudaro palankias sąlygas tapti hikikomori. Tokios šeimos sūnui lengva sėdėti savo kambaryje ir nesirūpinti savimi, nes juo pasirūpina tėvai tiesiogiai (gamina maistą, atlieka namų ruošos darbus) arba netiesiogiai (siunčia kasmėnesinę finansinę paramą, dėl to gali nesiieškoti darbo). „Dažniausiai kaltinamos tėvų ir vaikų bendravimo problemos, vis dėlto tai nėra lemiamas veiksnys. Ginčijamasi, kad hikikomori fenomeno priežastis nepaaiškinama, ir, labiausiai tikėtina, jog atsitraukimą nuo plačiosios visuomenės sukelia praeities įvykis(-iai), kurį(-iuos) asmuo laiko savo gyvenimo pralaimėjimu ar tam tikra nesėkme“ (Horiguchi 2011, p. 220). Be nesėkmių ir pralaimėjimų sociologai bei psichologai taip pat mini ir per daug artimą motinos bei vaiko ryšį (甘え amae). „Amae terminas aiškinamas taip: tai reiškinys, kai vaikas laikosi tvirtai įsitvėręs motinos ir atsiduodamas jai patiki savo gyvenimą. Kitaip tariant, tai per daug glaudus ryšys tarp vaiko ir motinos. Motina tenkina visus vaiko norus ir reikalavimus, manydama, kad jį supranta. Tai skatina vienybės pojūtį ir leidžia motinai bei vaikui elgtis kaip vienam“ (Forsberg 2012, p. 18). Vakarų šalyse priimta, jog užaugęs vaikas turi kuo greičiau atsistoti ant kojų ir pradėti dirbti, kad galėtų pats save išlaikyti, tačiau Japonijoje tėvų ir vaikų santykiai kiek kitokie: „Japonijoje dėl amae fenomeno motinos turi rūpintis ir padėti savo vaikui visais gyvenimo atvejais be jokių kalbų. Jei motina nepajėgs išlaikyti tokio tipo artimų santykių, gali būti, kad vaikas nusisuks nuo jos ir pasidarys netgi dar uždaresnis, nei buvo prieš tai. Taip pat manoma, kad vaikas irgi bijo prieštarauti motinai, todėl bendraudamas su ja neretai neatskleidžia savo tikrųjų jausmų. Net jeigu vaikas ir yra kuo nors nepatenkintas, jis nenori to išsakyti motinai, kad jos neįskaudintų ir nenuviltų“ (Forsberg 2012, p. 19).

Švietimo sistema ir hikikomori 

Kita svarbi priežastis, neretai sukelianti hikikomori, yra Japonijos edukacinė sistema – stojamieji egzaminai ir mokinių tarpusavio santykiai mokykloje (patyčios). „Mokiniai Japonijoje yra laikomi viena pagrindinių visuomenės dalių. Dauguma moksleivių ir suaugusiųjų tiki, kad jei asmuo gali patekti į mokyklą ir gerai mokytis, tai vėliau jo gyvenimas seksis puikiai. Toks nusistovėjęs mąstymas leido išsivystyti be galo didelei įtampai, su kuria susiduria moksleiviai, dėl to vaikai pradeda jausti nerimą ir abejoti savimi“ (Saunders, 2008, p. 34). Patyčios Japonijos mokyklose yra neatsiejamas hikikomori reiškinys. Nors tai visame pasaulyje egzistuojanti rimta socialinė problema, kelianti daug svarbių pasekmių tolesniam žmogaus emociniam ir fiziniam gyvenimui, Japonijoje tai ypač dažnas ir rimtas atvejis. Neretai vaikinai ir merginos, tapę patyčių aukomis, nusižudo. „Japonijos edukacinė sistema verčia moksleivius konkuruoti, o Japonijos egzaminų pragaras gerai žinomas ir kitose industrializuotose valstybėse. Japonai vaikai jaučia pareigą eiti į mokyklą, kad ir kas atsitiktų. Japonijos mokyklose vaikai konkuruoja dėl prisitaikymo prie sistemos, todėl tie, kurie negali to padaryti, yra išskiriami iš grupės. Taip pat atstumiami ir tie, kurie išsiskiria iš moksleivių visumos. Japonijos visuomenėje patyčios formuoja atpirkimo ožio modelį, todėl patyčių aukos dažnai tampa atpirkimo ožiais, o tai kelia tik dar didesnę psichologinę traumą“ (Kobayashi 1999, p. 11). Patyčios ir japonų atsidavimas darbui (šiuo atveju moksleivių atsidavimas mokslui) sukelia psichologinių problemų. Manytina, kad tokiais atvejais moksleivis turi kovoti ne tik su abejonėmis dėl egzaminų ir ateities nežinomybės, bet ir kasdien grumtis su tiesioginiu psichologiniu, o kartais ir fiziniu smurtu, kurį sukelia bendraklasiai ar aplinkiniai žmonės. Jei vaikui nepavyksta susitaikyti su keliamu spaudimu mokykloje, galima baigtis – atsisakymas eiti į mokyklą ir užsidarymas namuose; tokiu atveju dažniausiai išsivysto hikikomori fenomenas.

Galimi problemos sprendimo būdai

Hikikomori yra Japonijos visuomenės problema, dėl kurios ateitis atrodo pesimistiškai. Japonija kenčia nuo mažo gimstamumo, o jaunų žmonių polinkis užsidaryti namuose ir taip savaime išsibraukti iš visuomenės gyvenimo dar labiau mažina gimstamumą. Manoma, kad patys japonai yra linkę nekalbėti šia tema ir nutylėti hikikomori problemą, paplitusią jų gimtojoje šalyje, tačiau apie tai kaip tik reikia garsiai ir aiškiai kalbėti. Norint padėti kenčiantiems vienatvę, pirmiausia reikia rasti tokius žmones ir prie jų prieiti. Didžiausia hikikomori problema – nusivylimas aplinkiniais ir užsidarymas savo saugioje aplinkoje – įsivaizduojamame pasaulyje, kuris neturės jokios ateities, jei nebus laiku pasiūlyta pagalba. Todėl pirmiausia šeimos, kurių nariai kenčia nuo hikikomori, turi nebijoti to viešai pripažinti, antra, turi kreiptis į specialistus ir stengtis iš esmės pakeisti šeimos politiką bei bendravimą su savo hikikomori vaiku. Tas pats patartina ir hikikomori, kurie kenčia nuo patyčių, jiems labiausiai padėtų išklausymas ir šeimos narių laiku suteikta reikiama emocinė bei psichologinė pagalba.

Naudota literatūra:

1. Horiguchi, S., Alexy, A. ir Ronald, R. 2011, „Home and Family in Japan: Continuity and Transformation“, Coping with hikikomori, Socially withdrawn youth and the Japanese family, Routledge Abingdon.
2. Forsberg, J. 2012, Hikikomori in Contemporary Japan: A Perspective of Amae. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 sausio 11].
3. Kobayashi, F. 1999, Bullying in Japanese School. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 sausio 11].
4. Oksfordo internetinis žodynas. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 sausio 10].
5. Saunders, L. 2008, „Hikikomori and School Refusal“, Hohonu, vol. 6. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 sausio 10].

Redagavo Justina Tumaitė