Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Ikirio

Ikirio

Ikirio (生霊 ikiryō, liet. „gyvas vaiduoklis“) – Japonijos mitologijoje žinoma kaip šmėkla, kuri laikinai palieką gyvo žmogaus kūną ir vaidenasi, persekioja kitus. Tai – gyvos dvasios, kurios supykdytos gali prakeikti. Kartais šis jokajus (妖怪 yōkai) įgauna žmogišką formą, o kartais vaizduojamas permatomas kaip vaiduoklis. Tikima, kad jei laikoma pagieža, supykusio žmogaus siela palieka kūną ir pradeda vaidentis savo pasirinktai aukai, siekiant ją prakeikti, sužeisti ar net apsėsti. Tačiau pats kūno šeimininkas nesuvokia, kad jo siela kelia sumaištį kitiems. Teigiama, jog žmogaus siela dažnai palieka kūną esant klinikinės mirties būsenoje, patiriant emocinius sukrėtimus, įniršį.

Klasikiniame japonų literatūros kūrinyje „Sakmė apie princą Gendži“ (源氏物語 Genji Monogatari) minima viena žymiausių ikirio apraiškų. Rašoma, jog pavydžios Gendži mylimosios Rokudžio siela palieka kūną, kad galėtų vaidentis ir kankinti savo konkurentes, pačiai Rokudžio to nežinant. Rokudžio šmėkla apsėda princo Gendži nėščią žmoną Aoi–no Ue (葵の上 Aoino Ue), kurią apima šleikštulys, oro trūkumas, vėliau užvaldo isterija ir ji galiausiai miršta. Piktoji dvasia, užvaldžiusi nėščiąją, buvo Rokudžio dvasia, tačiau pabrėžiama, kad pati Rokudžio nesuvokė, kad ji dalyvavo apsėdimo procese. Teigiama, kad Rokudžio buvo auka savo pačios tragiškų jausmų princui, kurie ir išprovokavo jos sielos netinkamą elgesį (Kuchta 2015).

Taip pat kitas šio kūrinio veikėjas, psichiškai palūžęs Kašivagis, bijojo, kad jo siela gali būti laisvai klajojanti, todėl prašė atlikti religines apeigas, kad siela nustotų bandyti pabėgti iš jo kūno, jei taip nutiktų. G. Bargen pažymi: „Kašivagis seka liaudies tikėjimu, prašydamas, kad jo paklydusi siela būtų sugauta“ (Bargen 1997, p. 166).

Heiano laikotarpiu (平安時代 Heian-jidai, 794-1185 m.) sielos atsiskyrimo tema buvo populiari meilės istorijose. Tai sieta su patiriamais stipriais meilės, prisirišimo prie žmogaus jausmais, kai įsimylėjusios moters siela apsėdą kitą žmogų iš meilės. Jos matoma šmėkla vaidenasi, persekioja savo meilės objektą, teigiama, kad net sugeba fiziškai judinti savo mylimąjį (Yokai 2015).

Buvo tikima, ypač karo metu, kad prieš mirtį žmogaus siela palieka kūną ir gali vaikščioti, skleisti keistus garsus. Uniformuotos karių šmėklos, turinčios žmogaus kontūrus, sakoma, vaidendavosi savo artimiesiams prieš mirtį, kad galėtų atsisveikinti. Teigta, kad gyvų žmonių šmėklos, kuriems liko gyventi nedaug, kartais buvo matomos besimeldžiančios prie šventyklų.

Labiausiai paplitęs gyvo vaiduoklio susiformavimas yra ne iš meilės, o kilęs iš įniršio, keršto ir pykčio laikymo savyje. Šios skleidžiamos negatyvios energijos užtenka, kad sukurtų nuožmų žmogaus antrąjį „aš“. Todėl kaip mirusiųjų dvasios gali vaidentis tiems, kurie jiems kažką blogo padarė, taip ir gyvųjų šmėklos gali prakeikti kitą. Ikirio galima iškviesti net sąmoningai, atliekant prakeikimo ritualus. Vienas iš jų žinomas kaip „šventyklos aplankymas jaučio valandą“  (丑の時参り ushi no koku mairi). Tai laikas tarp pirmos ir trečios valandos nakties, kai atliekantysis prakeiksmą, transformuojasi į demoną oni (鬼 oni) ir išsiunčia savo sielą dažniausiai su tikslu, kad nužudytų priešą. Tačiau dažnu atveju, jei nėra naudojama juodoji magija, sielos atsiskyrimas nuo kūno yra nesąmoningas procesas.

Edo laikotarpiu ikirio buvo laikomas sutrikimu arba liga vadinama „atskirtos sielos sindromu“ (離魂病 rikonbyō) – patiriama klinikinės mirties būsena ir „šešėlių liga“ (影の病 kage no yamai) – terminas naudotas apibūdinti lunatikavimą. Buvo sakoma, jog siela gali palikti miegantį kūną, su aktyvia žmogaus sąmone. Tada žmogus yra tarsi valdomas savo sielos, lyg marionetė. Kitą dieną žmogus gali miglotai prisiminti, ką jis veikė bei būti apkaltintas, ką jis nepameną daręs, nes tai darė iš tikrųjų ne jis/ji, bet jo šmėkla.

Naudota literatūra

  1. Bargen, G. 1997, A Woman’s Weapon: Spirit Possession in The Tale of Genji, University of Hawaii Press, Honolulu.
  2. Yokai, 2015, Ikiryō. Prieiga per internetą: Čia [Žiūrėta 2018 m. balandžio 28 d.].
  3. Kuchta, A., Malita, J. 2015, „Spirit possession and emotional suffering in „The Tale of Genji” and its selected adaptations. A study of love triangle between Prince Genji, Lady Aoi and Lady Rokujoin Istoty hybrydalne i zmieniające postać w kulturach europejskich i azjatyckich, sud. K. Mikoś, K.  Kleczkowska, Uniwersytet Jagielloński, Kraków p. 182-184. Prieiga per internetą: Čia [Žiūrėta 2018 m. balandžio 28 d.].
0 votes