Jakudza

Jakudza (ヤクザ Yakuza) – labiausiai paplitęs terminas naudojamas apibūdinti Japonijos kriminalinių organizacijų visumą, jos narius. Jakudza yra lyginama su Rusijos bei Italijos mafijomis, Kinijos triadomis, tačiau išsiskiria savo ilgaamžėmis tradicijomis bei ritualais, mentalitetu.

Pavadinimo kilmė

Jakudza pažodžiui reiškia niekam tikęs. Šis žodis kilo iš tradicinio japoniško „Trijų kortų žaidimo“ (Sammai karuta), kuris buvo ypač populiarus Edo laikotarpiu. Žaidimas buvo laimimas tik tuo atveju, jei ištraukus tris kortas ir sudėjus taškų sumas, gautas skaičius yra 19 arba mažiau. Trys kortos su 8 (ya), 9 (ku) ir 3 (za) reikšdavo pralaimėjimo kombinaciją. Jas sudėjus gaunami taškai yra lygūs 20, tad kortos tampa niekam tikusios (Perkins 1994, p. 13).

Istorija ir raida

Tiksli jakudzos veiklos pradžia, kaip vieningos nusikalstamos grupuotės, nėra žinoma, tačiau šiuo metu vyrauja kelios teorijos. Jakudza kildinama iš XVI a. pab. ir XVII a. pr. atsiradusių Kabuki-mono (カブキもの), kurie išsiskyrė savo keista apranga, neįprastomis šukuosenomis, agresyviu elgesiu bei ilgais kardais. Tai buvo samurajai roninai (浪人 ronin), kurie neturėdami šeimininkų, gaujomis klajojo apiplėšinėdami kaimus ir miestelius. Šis nusikalstamas gyvenimas ypač paplito Keičio laikotarpyje. Taip pat, roninai klestėjo Tokugavos eroje, nes esant taikos periodui, samurajų paslaugos nebuvo tokios pat reikalingos kaip anksčiau.

Šiuolaikiniai jakudzos nariai atmeta Kabuki-mono teoriją ir priskiria save prie Mači-Jako (Machi-Yakko) geradarių, kurie saugojo gyvenvietes nuo tų pačių klajojančių savivaliaujančių roninų. Ši grupuotė sulyginama su Robinu Hudu, nes gindavo silpnuosius nuo plėšikų ir padėdavo vargšams.

Jakudzos nariai dažniausiai yra skirstomi į kelias grupes: Edo laikotarpyje susiformavę tekijai (tekiya) bei bakutai (bakuto) ir po Antrojo pasaulinio karo atsiradusieji gurentai.

Tekijai buvo prekeiviai, kurie pasirodė XVIII a. pradžioje. Jie keliaudavo po šalį su kilnojamaisiais prekystaliais ir dažniausiai pasirodydavo įvairiose šventėse, mugėse, turguose. Jų reputacija buvo iš tiesų bloga dėl teikiamų menkos kokybės prekių, kurios dažnai buvo pavogtos, menkavertės arba nelegalios. Šie prekeiviai dažniausiai kilę iš žemo burakuminų (burakumin) luomo, kurie prekiaujant nevengdavo apgavysčių bei sukčiavimų.

Bakutai buvo klajojantys lošėjai, kurie užsiiminėjo neteisėtais kortų arba kauliukų žaidimais iš pinigų. Gyvendami už įstatymų ribų, jie buvo laikomi atstumtaisiais, tačiau Tokugavos laikotarpyje juos retkarčiais samdydavo vietinė valdžia, kuri norėjo neteisėtai susigrąžinti darbininkų uždarbį. Lošimo namai įsikurdavo apleistose šventyklose visoje Japonijoje. Jie teikdavo ir paskolas savo klientams, dažnai turėdavo asmeninę apsaugą. Daugelis bakutų savo kūną išmargino įmantriomis tatuiruotėmis, kurios matydavosi žaidžiant kortomis arba kauliukais nusivelkant marškinius. Ši tatuiravimo tradicija jakudzoje išliko iki šių dienų.  Laikui bėgant, tapo įprasta jakudzomis vadinti žmones, kurie užuot susiradę visuomenei įprastą darbą, rinkdavosi lošimą ar kitokią nelegalią veiklą (De Mente 2006, p. 103).

Gurentai (gangsteriai) atsirado, kai Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą ypač išaugo juodoji rinka dėl Hirošimos ir Nagasakio katastrofų. Šios grupuotės labiau primena vakarietiškas mafijas atviru smurtu ir grasinimais. Gurentai stengėsi manieromis ir drabužiais mėgdžioti Holivudo sukurtą Amerikos gangsterių įvaizdį (Reischauer 1996, p. 152).

Tradicijos ir ritualai

Jakudza yra išsaugojusi ilgametes tradicijas bei ritualus. Vieni iš jų yra jubicume (yubitsume), iredzumi (irezumi), sakadzukigoto (sakazukigoto).

Jubicume – ritualas, per kurį jakudzos narys nusipjauna mažojo pirštelio sąnarį. Šis veiksmas atliekamas kaip atsiprašymas arba bausmė už padarytus nusižengimus grupuotei. Pirštas turi būti įteikiamas šeimininkui ant baltos servetėlės ir tada, kai norima palikti jakudzą. Jeigu nusikalstama dar kartą – nupjaunamas kito piršto sąnarys ir taip toliau. Pasitraukti iš jakudzos yra palygintinai lengva, tačiau pasitraukusiems gaujoms nariams pritapti visuomenėje pasidaro labai sunku. Darbdaviai nenori priimti buvusiųjų nusikaltėlių, tad atsiranda socialinė atskirtis, kurią gali sumažinti silikoniniai pirštų protezai (Phro, 2013). Šis ritualas siekia samurajų laikus, kuomet buvo naudojamos katanos. Be mažojo pirštelio, katanos laikymas tapdavo labai sudėtingas, todėl prasižengę samurajai pasidarydavo dar labiau priklausomi nuo šeimininko.

Iredzumi – tatuiruotės, kurios dengia labai didelę kūno dalį: rankas, kojas, nugarą, krūtinę, dažnai ir genitalijas. Šios tatuiruotės daromos tradiciniu būdu, panaudojant ne elektrinius, o rankų darbo įrankius iš bambuko ir geležies. Procesas gali trukti iki kelerių metų, yra labai brangus bei skausmingas, tačiau taip išbandoma narių drąsa, ištvermė. Labiausiai paplitę motyvai – drakonai, moterys, kalnai, budizmo ar mitologiniai simboliai. Kartais nuo visiškai tatuiruotų jakudzos narių lavonų yra nulupama oda, kuri vėliau tampa galerijų eksponatais arba yra parduodamos juodojoje rinkoje. Tatuiruotės labai svarbios, nes tai pagrindinis vizualiai atsispindintis skiriamasis jakudzos bruožas.

Sakadzukigoto – priėmimo ritualas. Naujai priimtas narys atsisėda priešais savo ojabun (oyabun) ir su juo išgeria sakės. Paprastai ojabun taurė būna kur kas pilnesnė, taip simbolizuojant skirtingus statusus. Šiuo ritualu sukuriamas tėvo-sūnaus ryšys tarp ojabun ir kobun. Be to, ši tradicija vyrauja ne tik jakudzoje, bet ir vestuvėse arba sutvirtinant broliškus santykius.

Šiais laikais potencialūs jakudzos turi laikyti rašytinį egzaminą, norėdami patekti į grupuotę. 2009 m. Jamaguči-Gumi (Yamaguchi-Gumi) sukūrė 12 puslapių egzaminą savo nariams. Šis sprendimas buvo priimtas, kai vyriausybė paskelbė griežtesnius įstatymus organizuotiems nusikaltimams. Klausimai apima temas nuo neteisėto pramoninių šiukšlių atsikratymo iki mašinų vagysčių (Boyle, 2013).

Struktūra ir hierarchija

Jakudzoje vyrauja griežta piramidės formos struktūra, primenanti šeimą. Labai svarbus ojabun-kobun (tėvo-sūnaus) ryšys. Svarbiausias asmuo yra kumičio (kumicho), kuris sprendžia visus iškilusius sunkumus, problemas. Kaip šeimos galva, kumičio įsakymai tampa vienareikšmiai, o likusieji šeimos nariai privalo gerbti, klausyti ir daryti viską, kad jį niekas nevargintų. Šeimos galva tiesiogiai neperduoda komandų. Tam skirti patarėjai, sekretoriai bei buhalteriai, kurie atsakingi už gautus nurodymus, taip užtikrinant kumičio saugumą pasibeldus policijai į duris. Žemiau kumičio, jo patarėjų, sekretorių yra vaikai bei broliai. Tiek vaikai, tiek broliai turi savo atskirus vadus, kuriems paklūsta. Kai kurie šių vadų valdo po kelias skirtingas grupuotes, turi savo atskirus patarėjus, tačiau vyriausiojo tėvo žodis visados bus paskutinis.

Dažniausiai jakudzos nariai yra nutraukę santykius su savo biologine šeima ir tampa visiškai atsidavę vieni kitiems. Šitaip suformuojamas labai stiprus tėvo, vyresniųjų ir jaunesniųjų brolių ryšys. Jakudzai daugiausia priklauso vyrai, tačiau pasitaiko ir keletas moterų. Jakudzos žmonos nebūna įtraukiamos į organizacijos veiklą.

Pagrindinės šeimos, grupuotės

1992 m. Japonijos valdžia išleido naujus įstatymus prieš organizuotas nusikalstamas grupuotes, taip sumažindama jakudzos narių skaičių, kuris šiuo metu viršija daugiau nei 60 000. Statistika apytiksli, nes nežinoma, kiek yra esančiųjų pogrindyje, tad skaičius gali dažnai kisti. Nariai pasidaliję į 2500 šeimų, 22 sindikatus, iš kurių didžiausi Jamaguči-Gumi, Sumijoši-kai (Sumiyoshi-kai) ir Inagava-kai (Inagawa-kai).

Jamaguči-Gumi yra didžiausia grupuotė Japonijoje, kuriai priklausė beveik pusė jakudzos narių. Ji įsikūrė 1915 m. ir išgarsėjo ne tik Japonijoje, bet ir už jos ribų. Jamaguči-Gumi netgi išleido savo žurnalą, kuriame buvo jakudzos narių parašyti eilėraščiai, haiku, straipsniai su legaliais patarimais, kaip reiktų padidinti savas teritorijas. Praneštos vestuvės, laidotuvės ar paleidimai iš kalėjimo (Kaplan 1993, p. 1722). Keniči Šinoda (Kenichi Shinoda) yra dabartinis grupuotės vadeiva, kuris buvo paleistas iš kalėjimo 2011 m. atlikus šešerių metų bausmę už nužudymą panaudojus samurajų kardą (BBC, 2011). 2015 m. Jamaguči-Gumi skilo į naują atšaką – Kobe Jamaguči-Gumi.

Sumijoši-kai yra antra pagal dydį šeima su daugiau nei 20 000 narių. Jos hierarchinė sistema skiriasi nuo Jamaguči-Gumi (Hill 2003, p. 69-70). Sumijoši-kai susideda iš daugybės mažesnių grupuočių, funkcionuoja lyg federacija, o vyriausiasis vadeiva dalijasi valdžia su kitais.

Inagava-kai – trečia pagal dydį grupuotė, turinti apie 15 000 narių. Viena pirmųjų jakudzos organizacijų veikusių už Japonijos ribų. Daugiausia uždirbdavo iš nelegalių lošimų. Vėliau perėjo prie narkotikų gabenimo, sekso industrijos, šantažavimo.

Šių dienų veikla

Skirtingai nuo daugumos kitų kriminalinių grupuočių, jakudza viešai rodo savo tapatybę. Jiems priklausomi klubai ar įmonės pažymimi visiems suprantamais ženklais. Aukštesnės padėties nariai netgi turi vizitines korteles. Šiuolaikinė jakudza daugiausia užsiima prekyba narkotikais, azartiniais lošimais, turto prievartavimu, prostitucijos verslu. Pagarsėjusi kyšininkavimu, didelių įmonių viršininkų šantažavimu kompromituojančia medžiaga bei užsakomomis žmogžudystėmis. Nepaisant to, šešėlinis mafijos gyvenimas yra sunkiai suvaldomas teisėsaugos, nes trūksta įrodymų dėl padarytų nusikaltimų. Visuomenė taipogi įvairiai vertina jakudzos veiklą.

2011 m. po Sendajaus žemės drebėjimo ir cunamo, jakudza iš Tokijo ir Kobės regionų siuntė sunkvežimius pilnus maisto, geriamojo vandens, antklodžių bei tualetinių reikmenų. Tai nebuvo pirmasis atvejis, kai jakudza į stichines nelaimes sureagavo anksčiau nei vyriausybė. 1995 m. įvykus Kobės žemės drebėjimui, jakudza valčių bei sraigtasparnių pagalba teikė įvairią pagalbą patvinusiose gatvėse (Jones, 2011). Kai kurie žmonės sako, jog jakudza padeda žmonėms ištikus nelaimėms, nes patys yra atstumtieji ir užjaučia tuos, kurie vargsta be vyriausybės pagalbos. Prie jakudzos įvaizdžio prisideda ir mafijos romantizavimas literatūroje, kine. Kiti yra kur kas ciniškesni ir mano, jog jakudza taip elgiasi vien dėl visuomenėje kuriamo įvaizdžio, stengiantis gauti pripažinimą iš aplinkinių.

Literatūra ir šaltiniai

1993. Japan: An Illustrated Encyclopedia. Kodansha Ltd.

Boyle, A., 2013. 10 Odd Facts About The Yakuza. Listverse, [internete] rasta: <http://listverse.com/2013/10/23/10-odd-facts-about-the-yakuza/> [žiūrėta 2016 kovo 30].

De Mente, B. L., 2006. Saburo – The Saga of a Teenage Samurai in 17th Century Japan. [e-knyga] Cultural-Insight Books. Rasta: Google Books <http://books.google.com> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Hill, P. B. E., 2003. The Japanese Mafia: Yakuza, Law, and the State. Oxford University Press.

Japan frees Yamaguchi-gumi crime boss Kenichi Shinoda. BBC, [internete] rasta: <http://www.bbc.com/news/world-asia-pacific-13027109> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Jones, T. Y., 2011. Yakuza among first with relief supplies in Japan. Reuters, [internete] rasta: <http://www.reuters.com/article/us-yakuza-idUSTRE72O6TF20110325> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Perkins, D., 1994. Five Hundred Fun Facts About Japan. [e-knyga] DIANE Publishing. Rasta: Google Books <http://books.google.com> [žiūrėta 2016 kovo 30].

 

Phro, P., 2013. Prosthesis manufacturers offer ex-yakuza members‘ best chance at normal life. JapanToday, [internete] rasta: <http://www.japantoday.com/category/crime/view/prosthesis-manufacturers-offer-ex-yakuza-members-best-chance-at-normal-life> [žiūrėta 2016 kovo 30].

Reischauer, E. O., Jansen, M. B., 1996. Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas. Litterae Universitatis.