Japonijos teatras „Bugaku“

Bugaku (jap. 舞楽, Bugaku) – yra japonų teatro žanras. Jis yra laikomas seniausia nepertraukiama muzikos ir šokių tradicija pasaulyje, kuri turi 1400 metų istoriją. Bugaku pasirodymų metu aktoriai dėvi kaukes, šoka ir dainuoja. Šis teatro žanras išsivystė iš tradicinių šokių formų, kurios VIII a., Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian Jidai), pasiekė Japoniją iš Kinijos, Korėjos, Indijos ir Pietryčių Azijos. Bugaku imperatoriaus rūmuose tapo svarbiausia atliekamojo meno rūšimi, kuri pakeitė šokius su kaukėmis, vadinamus Gigaku (jap. 伎楽, Gigaku). Ši meno forma yra neįprasta ir unikali Japonijos kultūriniame kontekste. Bugaku išlieka populiaria kultūros forma ir šiais moderniais laikais.

Istorija

VII a. diplomatiniams santykiams tarp Japonijos ir Kinijos pasiekus naujas aukštumas, Japonijos pasiuntiniai parsivežė Bugaku tradiciją į Japoniją. Princas Šiotoku (jap. 聖徳, Shōtoku), mylėjęs šokį, rėmė Bugaku, nepaisant to, jog šioje šokio formoje buvo menkai pabrėžiama religinė budizmo svarba. Iki XI a. jie buvo itin populiarūs tarp Japonijos kilmingųjų. Japonijos imperatoriškasis dvaras rėmė šimtus Bugaku šokėjų, muzikantų bei šio šokių mokyklų, siekdamas, jog ši šokio meno forma prisidėtų prie harmoningo imperatoriaus valdymo. XIV a. elegantiškas imperatoriškojo Heiano laikotarpio dvaro gyvenimas, kurio dalimi buvo ir Bugaku šokiai, buvo pakeistas griežtu samurajų karių rėžimu. Šiuo laikotarpiu buvo nusigręžta nuo lėtos, simetriškos Bugaku teatro judesių harmonijos ir pasirinktos kitos kultūrinės teatro formos tokios kaip sarugaku (jap. 猿楽, Sarugaku, liet. „Beždžionių muzika“). Pokario metais Bugaku teatro svarba sumenko: jis prarado imperatoriškojo dvaro apsaugą dėl didelių imperatoriaus privilegijų apribojimo. Nors Bugaku išnyko kitose šios meno formos kilmės šalyse, originalius Japonijos imperatoriškojo dvaro Bugaku muzikos ir šokio pasirodymus galima išvysti Icukušimoje (jap. 厳島, Itsukushima) arba Tokijo nacionaliniame teatre.

Forma, kostiumai, judesiai ir dar daugiau

Bugaku yra griežta meno forma, kuri savo atsiradimo pradžioje iš esmės skyrėsi nuo savo dabartinės formos. Iki XI a. japonų mene buvo daug vietos laisvei ir interpretacijai. Bugaku nebuvo išimtis. Vis dėlto, istorijos bėgyje kūrybos laisvė tapo pamažu suvaržyta ir įsprausta į rėmus. Heiano laikotarpio specifinis imperatoriškojo dvaro skonis ilgainiui nulėmė elegantiškų ir stilizuotų formų įsigalėjimą Bugaku teatre.

Yra išskiriamos dvi pagrindinės bugaku šokio formos: „kairiųjų šokių“ (jap. sahō no mai) forma, atliekama kartu su „įvairia Kinijos muzika“ (jap. 唐樂, Tōgaku) ir „dešiniųjų šokių“ (jap. uho samai no mai) forma, kuri yra atliekama su „įvairia Korėjos muzika“ (jap. 高麗楽, Kōmagaku). Šias dvi bugaku šokio formas taip pat galima atskirti ir pagal aktorių dėvimus, dailiai išsiuvinėtus kostiumus: sahō no mai šokių kostiumai dažniausiai būna raudonos spalvos, o uho samai no mai – mėlynos arba žalios spalvos. Bugaku šokėjų kostiumų dizainerius šias spalvas pasirinkti įkvėpė Kinijos ir Korėjos kultūrų pavyzdžiai. Lauko pasirodymams sukurti VII a. Bugaku kostiumai buvo lyginami su gražia vietine aplinka bei gamta.  Bugaku trupę paprastai sudaro 5-6 aktoriai. Tradiciškai saho no mai aktoriai iš Centrinės Azijos, Indijos ir Kinijos, į sceną įeina iš dešiniojo scenos krašto, o uho samai no mai atlikėjai iš Korėjos ir Mandžiūrijos – iš kairiojo scenos krašto. Šiuo metu aktyviai Bugaku pasirodymuose dalyvauja 37 saho no mai ir 24 uho samai no mai šokėjai. Šokėjai savo išvaizda neprimena japonų, tai gali būti matoma iš jų dėvimų kostiumų ir kitų detalių. Bugaku pasirodymai yra ilgi ir gali užtrukti keletą valandų.

Bugaku šokio programa paprastai pradedama su vyriausiųjų šokėjų pasirodymu scenoje. Šie, atitinkamai pasirodę iš kairės ir dešinės scenos kraštų, pradeda šokti, o vėliau prie jų prisijungia ir jaunesnieji bugaku šokėjai. Dažniausiai šokėjai sustoja į „V“  raidės formuotę. Šis „V“ formos sustojimas yra vienas iš Japonijos teatrui būdingų sustojimo būdų, kuris dabar yra vadinamas hanamičiu (jap. 花道, Hanamichi).

Bugaku šokių tematikai yra būdingas abstraktumas. Pasirodymo metu gali būti vaizduojamas tiek stilizuotas žaidimas, tiek riaumojantys drakonai, tiek dievų karo šokiai.

Bugaku standartinis šokis susideda iš trijų, ilgų judesių: lėtos įžangos „Jo“, sustingimo arba staigaus judėjimo pasikeitusiu tempu, kuri yra vadinama „Ha“ ir galutinio staigaus judesio „Kju“. Jo judesio atlikimo metu judesio ritmas nėra griežtai nustatytas, todėl kiekvienas šokėjas eidamas į sceną atsitiktiniu būdu užima savo poziciją. Atlikdami Ha judesį šokėjai  iš pradžių juda lėtai, o vėliau palaipsniui didindami judesio tempą pereina į Kju judesį. Šokėjų atliekami judesiai yra kartojami keturis kartus, keturioms skirtingoms auditorijoms pusėms.

Paprastai Bugaku šokėjai savo rankose laiko nedidelius sidabrinius strypus, kurie turi būti laikomi specifiniu būdu. Specialus laikymo būdas bei rankų pozicija simbolizuoja japonišką rafinuotumą.

Bugaku šokiai, nepaisant jų rūšies, yra atliekami būgno ritmu, naudojant tradicinius judesius. Muzikos ritmą papildo ir kiti mušamieji bei styginiai instrumentai, padedantys sukurti subtilią bei banguojančią melodiją.

Žiūrovai choreografijoje gali išvysti šokėjų naudojamus paprastus geometrinius modelius, tačiau svarbu paminėti, jog pasirodymo metu taip pat gausu sudėtingų, stilizuotų rankų ir kojų judesių bei padėčių.

Bugaku yra tarsi magija, glaudžiai susijusi su transo būsena, kurią galti sukelti įvairūs faktoriai: užkalbėjimai ar kiti religiniai ritualai. Šią būseną bugaku šokiuose padeda sukelti išskirtinė ir unikali šokio muzika, kuriai neabejotinai didelės įtakos turėjo budizmas. Balanso svarba tarp atliekamo šokio judesio ir dvasinės vieno ramybės būsenos yra susijusi su mandalomis (iš pasąmonės sukurtais simetriškais piešiniais), atkeliavusiomis iš Indijos, Tibeto ar Kinijos. Lėti Bugaku pasirodymo metu atliekami judesiai turėtų būti suvokiami ne kaip paprastas šokėjų suakmenėjimas, bet tam tikros mistikos forma. Bugaku šokėjų atliekami judesiai paveikia pasirodymo žiūrovą. Jis jaučia kosminę amžinybę bei ima vertinti emocinių suvaržymų nebuvimą.

Kaukės yra laikomos labai svarbiu šokėjų pasirodymo akcentu. Jų pagalba žiūrovams gali būti perduodami įvairūs simboliai ar emocijos. 1486 metais, Kioto miesto To šventykloje, budistų skulptorių išdrožtos „Dvylikos Dievybių“ kaukės yra vienos seniausių ir žinomiausių pavyzdžių šalyje. Tuo metu egzistavo penkios Bugaku rūšys: „Bubu“- kariniai šokiai, „Bumbu“- šokiai skirti imperatoriaus dvarui, „Varavamai“- vaikų atliekami šokiai, „Onamai“- moterų šokiai ir „Haširimono“- bėgimo šokiai.

Apibendrinimas

Japonijoje teatras užėmė ir užima reikšmingą vietą šalies kultūriniame ir politiniame gyvenime. Šokio formos kinta, jos evoliucionuoja kartu su besikeičiančiais istoriniais įvykiais. Bugaku yra svarbi Japonijos kultūros dalis, liudijanti apie svarbius šalies politinius įvykius. Bugaku pavyko iki šių dienų išsaugoti savo svarbą ir savitumą.

Naudota Literatūra

1. Brandon R. J., 1971. The Performing Arts In Asia. Paris: Printed by Paul Attinger SA, Neuchatel.
2. Brazell K., 1998. Traditional Japanese Theatre. Columbia: Columbia University Press.
3. Logan J., 1974. Japanese Theatre. Tokyo: Printed in Japan.
4. Ortolani B., 1995. The Japanese Theatre. Princeton: Princeton University Press.
5. Scholz-Cionca S., Leiter L. S., 2001. Japanese Theatre and the International Stage. Leiden: Printed in Netherlands.

Redagavo Andrius Bimbiras