Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Japoniški kardai

Japoniški kardai

Japoniški kardai (日本刀 nihontō) yra Japonijoje kaldinami kardai. Yra labai daug japoniškų kardų rūšių, kurios skiriasi dydžiu, forma, naudojimo paskirtimi ir kaldinimo metodais. Kadangi japoniški kardai buvo sukurti koviniams tikslams, pasikeitę kovos metodai turėjo įtakos ir paties kardo esybei. Pastebimiausias pokytis − kardo forma. Iš jos galima nustatyti, kokio senumo kardas, kada nukaldintas. Keičiantis istorijos periodams kito ne tik kardų forma, bet ir išvaizda.

Istorija

Keičiantis eroms ir valdovams, japoniški kardai kito kartu su jais. Kiekviena era turėjo savo garsiausių karių ir kardų, kurie padėjo kautis mūšiuose.

Tokie japoniški kardai, kokius žinome šiandien, su giliu, grakščiu linkiu, viengubais ašmenimis su ketera, yra kilę iš šinogi-dzukuri kardų kaldinimo stiliaus; tai vadinamieji čokuto ar tači kardai (Ngayama 1997, p. 15).

Šinogi-dzukuri kardų kaldinimo stilius išsivystė iš kiriha-dzukuri stiliaus. Kardo keteros linija buvo perkelta arčiau bukosios kardo dalies, ašmenys daromi aštresni, bet kartu ir trapesni. „Per aštrus kardas lūžta greičiau, todėl yra niekam tikęs prieš tokius objektus, kaip šarvai“ (Nagayama 1997, p. 15). Būtent dėl šios priežasties kiriha-dzukuri stiliaus kardai  prarado savo populiarumą. Kad kirtis būtų efektyvus, užsimojant kardu su plonais ašmenimis, reikėjo daugiau jėgos. Dėl to nuo didelio spaudimo kardas pradėdavo dilti ir galiausiai lūždavo. Todėl buvo atsižvelgta į kardo keteros aukštį, jos padėtį bukosios kardo pusės atžvilgiu ir bukosios kardo pusės storį. Šie pokyčiai lėmė kardo savybių sustiprėjimą – ginklai tapo aštresni, stipresni ir patvaresni (Nagayama 1997, p. 15).

Tam, kad būtų patenkintos vis didėjančios kariuomenės ir karinės klasės atstovų reikmės, Heijano eros viduryje pradėti kaldinti patvaresni kardai. Kardo forma atspindi besikeičiančios karo padėties ir karinių periodų kaitą Japonijoje. Kai kavalerija pakeitė pėstininkų būrius, senasis ilgasis kardas čokuto pasidarė nepatogus kovoti jojant ant arklio. Siekiant patogumo pradėti gaminti trumpesni kardai su gale lenktais ašmenimis, jie pridėdavo smūgiui inertinės jėgos.

Tobulėjant metalurgijos pramonei, tobulėjo ir ginklų gamybai naudotos medžiagos bei jų kaldinimo technikos. Pradžioje kardai buvo kaldinami tik iš vienos medžiagos, vėliau pradėta medžiagas maišyti, naudoti stipresnių savybių metalus.

Kardų tipai

Čokuto kardo ašmenys yra tiesūs ir viengubi. Visi be išimties čokuto stiliaus kardai kaldinami vienodai: vienodai grūdinami ir lankstomi. Čokuto kardai pradėti kaldinti prieš X a. ir į Japoniją atkeliavo iš Korėjos pusiasalio, kuriam įtaką darė Kinija.

Varabite no tači yra platus, storas ir palyginti trumpas kardas. Varabite no tači stiliaus kardo ašmenys ir rankena yra tiesiogiai sujungti, kaldinami iš vienos rūšies plieno. Tokį pavadinimą kardas gavo dėl paparčio (warabi) formos rankenos.

Tosu yra kardas su trumpais ašmenimis, iš esmės panašus į kogataną (mažą peilį).

Curugi yra simetriška dviašmenė geležtė, sukurta duriamiesiems veiksmams atlikti. Tači yra vienašmenė geležtė, naudojama pjaustymui.

Tači stiliaus kardas, priešingai nei visiškai ištobulintas dabartinis nihonto stiliaus kardas, Jokoto laikotarpiu buvo nelenktas. Kardo geležtės, ilgesnės nei 60 centimetrų, vadinamos tači (太刀 tachi). Trumpesni kardo ašmenys taip pat vadinami tači, tačiau tokio kardo pavadinimas užrašomas ne japoniškais, bet kiniškais rašmenimis. Dažnai tači kardai, kurių pavadinimas buvo rašomas kiniškais rašmenimis, laikyti čokuto stiliaus kardais ir nešioti ašmenimis žemyn, parišti prie liemens.

Prie tači dar priskiriami kodači (小太刀) kardai. Šie kardai, nors ir trumpesni nei 60 centimetrų, beveik niekuo nesiskiria nuo tradicinių tači kardų. Kodači stiliaus kardai buvo kaldinami Kamakuros laikotarpiu (1185–1333 m.).

Katana: po XIV a. katana tapo pagrindiniu samurajų kardu, nešiojamu prie juosmens, ašmenimis į viršų. „Japoniškas žodis katana dažniausiai vartojamas norint identifikuoti mirtiną, lenktą samurajaus kardą: paskutinę evoliucijos stadiją ginklo, kuris tikriausiai yra vienas geriausių pjaunamųjų ginklų, naudotų karo pramonėje“ (Turnbull 2010, p. 4).

Katana daugeliu atvejų buvo ne tik pjaunamasis ginklas, naudojamas mūšyje, bet ir nuostabaus grožio meno dirbinys, atspindintis geriausius jį kaldinusio meistro įgūdžius ir naudotų medžiagų savybes. Reikia paminėti, kad katana, priešingai nei manoma, buvo paskutinis samurajaus pasirinkimas kovoje. Kadangi šaudymas iš lanko jojant arkliu buvo pats didžiausias įgūdžių įrodymas, daugelis samurajų pirmiausia išnaudodavo visą strėlių arsenalą ir tik tada imdavosi kardo. Naudojantis tači kardu būdavo padaromi du atskiri veiksmai: pirma, kardas ištraukiamas iš makšties ir, antra, atliekamas pirmasis kirtis. Naudojantis katana šie du veiksmai būdavo atliekami vienu metu, kas savaime laikyta meno forma. Kirčiai, atliekami katana, buvo daug veiksmingesni negu naudojant tači kardus: trukdavo trumpiau ir nustebindavo priešininką (Turnbull 2010, p. 5).

Odači – žymiai ilgesni ir platesni už katanos ar tači stiliaus kardus. Dėl savo svorio ir ilgio odači stiliaus kardai negalėjo būti nešiojami prie juosmens, todėl samurajai juos tvirtindavo prie nugaros. Šie kardai atrodo išties bauginančiai. Vienu įgudusiu kirčiu odači kardas galėjo padaryti neatitaisomą žalą ne tik žmogui, bet ir arkliui (Turnbull 2010, p. 23).

Vakizaši – kardo pavadinimas, pažodžiui reiškiantis „kardą, ištraukiamą šonu“. Vakizaši stiliaus kardo ašmenys būna nuo 30 iki 60 cm ilgio. Tai vidutinio ilgio kardai. Samurajai šalia katanos kaip pagalbinį kardą nešiodavosi vakizaši kardą, o šių dviejų kardų pora vadinta daišo (大小). Taip pat vakizaši stiliaus kardą galėjo turėti paprasti žmonės, kuriems buvo leidžiama nešioti tik vieną, ne ilgesnį nei 60 centimetrų kardą (Yumoto 2013, p. 3).

Sakoma, kad vakizaši kardas buvo naudojamas kaunantis patalpoje, nes įeidamas į patalpą samurajus turėdavo palikti kataną prie durų. Vakizaši kardas buvo žymiai trumpesnis už kataną, todėl jeigu kildavo nesutarimų, juo buvo daug patogiau kautis viduje.

Tanto – trumpasis kardas, ne ilgesnis nei 30 cm, nešiojamas samurajų kaip pagalbinis kardas. Kad apsigintų nuo užpuolikų, juos taip pat nešiojo moterys ir prekybininkai. Dažniausiai tanto kardai gaminami hira-zukuri (geležtė be keteros) stiliumi. Labai dažnai tanto kardai vulgariai vadinami charakirio peiliais. Teigiama, kad pralaimėję samurajai naudojo tanto arba vakizaši stiliaus kardus, kad persipjautų sau pilvą atlikdami ritualinę savižudybę (Yumoto 2013, p. 4).

Gunto (軍刀) – kariuomenės kardas. 1868 m. po samurajų eros pabaigos taip vadinti kardai, kuriuos naudojo Japonijos armijos ir laivyno kariai. Meidži vyriausybės metais (1868–1912 m.), vesternizavus armijos šarvus ir kovines strategijas, samurajai prarado Japonijos gynėjų statusą (Farwell 2001). Prasidėjusi masinė gunto stiliaus kardų gamyba iš armijos išstūmė tradiciškai kaldintus samurajų kardus. Su gunto kardais baigėsi samurajų era.

Naginata (薙刀) – ietį primenantis kardas. Naginatos stiliaus kardus naudojo feodalinės Japonijos samurajai, pėstininkai ir vienuoliai-kariai. Šio kardo ašmenys buvo tvirtinami ant paprastos medinės rankenos, su kuria buvo galima atlikti plačius, daug jėgos reikalaujančius mostus.

Nagamaki – samurajų kardas su neįprastai ilga rankena. Nagamaki kardo geležtės ilgis apie 60 cm, tačiau dėl ilgos rankenos visas kardas sudaro beveik antra tiek. Atvirkščiai nei naginata, nagamaki stiliaus kardo rankena panaši į katanos rankeną: apvyniota specialiais odiniais ar šilkiniais dirželiais ir virvelėmis.

Skirstymas pagal istorinius periodus

Jokoto (senoviniai kardai, iki ~900 m.). Patys pirmieji kardai, pradėti kaldinti dar prieš X a., skyrėsi nuo dabartinių japoniškų kardų: buvo tiesūs, neužlenktu galu. Vieni pirmųjų šiame laikotarpyje kaldintų kardų, kurių kaldinimo tradicijos atkeliavo iš Kinijos per Korėją, vadinami čokuto (直刀, chokuto). Vėliau, sekdami čokuto kaldinimo tradicijomis, Japonijos kalviai pradėjo kaldinti šiek tiek kitokius kardus. Manoma, kad perėjimas nuo tiesaus, nelenkto kardo į užlenktą kardą vyko Heijano laikotarpio viduryje ir pabaigoje (794–1185 m.). Tuo metu kaldinimo mene pradėjo plisti ir įsitvirtinti unikali kardo forma, kurią atpažįstame šiandien (dažnai apibūdinama kaip nihonto (日本刀). Jokoto laikotarpiu buvo naudojamasi įvairių tipų kardais: curugi, tači, varabite no tači ir tosu. Apie tai byloja kardai, rasti senovinėse laidojimo vietose ar perduoti iš šventyklų ir maldyklų (Nagayama 1997, p. 4).

Koto (古刀; senieji kardai, 900–1596 m.). Kardai, nukalti šiame laikotarpyje, dažnai siejami su kardų kalvystės meno viršūne. Ankstyvieji kardų modeliai buvo daromi su nevienodais įlinkiais, kurių giliausias dažniausiai būdavo kardo rankenoje. Keičiantis eroms, pagrindinis įlinkimas tendencingai traukėsi nuo rankenos ir artėjo prie pagrindinės ašmenų dalies. Šio laikotarpio kardams gali būti priskiriami katanos (刀) kardai. Kamakuros periodu (1192–1333 m.) kardų kaldinimo tradicijoje pradėjo ryškėti skirtumai tarp naujųjų kardų ir jų pirmtako tači kardo.

Koto laikotarpiu taip pat buvo kaldinami ilgieji kardai, kurie neretai siekdavo pusantro metro. Tokie kardai būdavo nešiojami pririšti prie juosmens virvelėmis, kurios kišant pro du žiedus dar tvirtinamos ant makšties (Yutomo 2013, p. 4).

Šinto (naujieji kardai, 1596–1780 m.). Šiuo periodu kardai gerokai patobulėjo: kardų gamybai pradėtos naudoti naujos medžiagos ir būdai, geresnės technologijos. Geresnis metalas suteikė kardui solidesnį pagrindą (JSSH 2011).

Tači kardai pradėti trumpinti, kad juos būtų patogiau nešioti prisirišus prie liemens.

Šinto periodu kardų rankenos buvo apvejamos plonomis juostelėmis ar odiniais dirželiais. Dažniausiai kardai buvo tvirtinami prie kairiojo šono, perkišti per diržą. Ilgainiui dėl šios priežasties buvo panaikinti žiedai ant makšties (Yutomo 2013, p. 5).

Ašmenų stilius varijuodavo priklausomai nuo kardo tipo. Daugiau dėmesio skirta hamono (刃文 ) − ašmenų raštams, paliktiems po kaldinimo.

Palyginti su ankstesniais laikais, artėjant Šinto periodo pabaigai, kardai ties geležtės pabaiga darėsi vis lenktesni. Pats galiukas tapo siauresnis nei visa kardo geležtė. Ištobulėjo hamono raštų menas: ant kardo ašmenų raižyti krioklio ir Fudžio kalno motyvai, įvairūs fantastiniai motyvai (JSSH 2011).

Šinšinto (naujesni kardai, 1781–1876 m.). Šiuo periodu kardų gamybos meistrai vėl bandė sugrįžti prie senųjų Koto laikotarpio kalvystės metodų. Kardų ašmenys pradėti raižyti hamono raštu nuo pat rankenos iki geležtės galiuko taip, kaip tači stiliaus kardai. Tačiau priešingai nei Šinto laikotarpiu, Šinšinto laikotarpiu hamono raštai nebuvo pritraukiami prie pat kardo galiuko: išlaikant vientisumą jie daryti visiškai vienodi per visą geležtės ilgį.

Šinšinto periodo kardai buvo daug blizgesni už savo pirmtakus, tačiau buvo sunkiau nustatyti, iš kokio metalo kardas nukaldintas. Pažvelgus į kardus, kaldintus ankstesniuose perioduose, tai buvo galima lengvai padaryti (JSSH 2011).

Gendaito (modernieji kardai, 1876–1945 m.). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pradėta masinė kardų gamyba. Bendrai šie kardai vadinti šovato. Nuo tada ilgiems metams įsigaliojo draudimas gaminti kardus. Nors vėlyvuoju Meidži ir ankstyvuoju Taiši periodu japoniškų kardų paklausa sumažėjo, kalviai sugebėjo išsaugoti tradicinius kalvystės metodus (Nagayama 1997, p. 3).

Šinsakuto (naujai kaldinami kardai, nuo 1953 m. iki dabar). Šiuo laikotarpiu kaldinti kardai labiau panašėjo į meno kūrinius nei karo įrankius. Kadangi po Antrojo pasaulinio karo kovai skirtų kardų gamyba buvo uždrausta, Šinsakuto laikotarpio kardai buvo naudojami kaip dekoracijos ar puošybos elementai. Tačiau „…nors Šinsakuto kardai yra akivaizdžiai tik meno objektas, kovoje jie vis tiek neprarado savo originalaus įprastiems ginklams būdingo pajėgumo.“ (Nagayama 1997, p. 3).

 

Naudoti šaltiniai:

Nagayama, K., 1997. The Connoisseur’s Book of Japanese Swords. [e. knyga] Kodansha International. Rasta: Google books: < https://books.google.lt/books/about/The_Connoisseur_s_Book_of_Japanese_Sword.html?id=zPyswmGDBFkC&hl=lt > [žiūrėta 2015 m. gegužės 15 d.].

Yumoto, J., 2013. The samurai sword: a handbook.[e. knyga] Tuttle Publishing. Rasta: Google books: < https://books.google.lt/books?id=yTvRAgAAQBAJ&hl=lt&source=gbs_navlinks_s > [žiūrėta 2015 m. gegužės 17 d.].

Turnbull, S., 2010. Katana: the samurai sword. [e. knyga] Osprey Publishing. Rasta: Google books: < https://books.google.lt/books/about/Katana.html?id=Ce5KaXj5fSEC&hl=lt > [žiūrėta 2015 m. gegužės 17 d.].

Japanese swords society Hawaii, 2011. History of the sword, [internete] rasta:< http://jssh.org/index.html#/4 > [žiūrėta 2015 m. gegužės 19 d.].

 

Redagavo: Greta Kiškytė

5 votes