Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Onrio

Onrio

Onrio (怨霊 Onryō) – viena iš jūrei (幽霊 yūrei) japoniškų vaiduoklių rūšių. Onrio yra vaiduokliai, kurie grįžo iš pomirtinio gyvenimo, kad atkeršytų savo skriaudėjams. Onrio užima svarbią vietą japonų mitologijoje, folklore ir pasakose (Matsuyama 2017). Kai kuriuose šaltiniuose onrio ir gorio (御霊 Goryō) laikoma tos pačios rūšies vaiduokliais (Nakamura 1983).

Onrio yra viena iš baisiausių jūrei rūšių. Tai yra vaiduokliai žmonių, kurių mirtis buvo susijusi su stipriomis neigiamomis emocijomis, tokiomis kaip pavydas, įniršis ar neapykanta, arba mirtis buvo nenatūrali. Jų sielos negali pamiršti patirtos skriaudos gyvenime, todėl transformuojasi į rūsčias dvasias, kurios siekia keršto tiems, kurie jas nuskriaudė ir viskam, kas su tuo susiję. Dažnai onrio tampa karo, katastrofų, išdavysčių, žmogžudysčių aukos arba savižudžiai (Yokai).

Kerštas yra šių dvasių maistas. Onrio renkasi nežudyti savo aukų iš karto, šios gyveną ilgą, tačiau kančios pilną gyvenimą. Dvasios prakeikia žmones ir vietas, kur jos vaidenasi. Šis prakeiksmas gali būti perduotas kitiems per užkrečiamas ligas (Matsuyama 2017).

Su šiomis dvasiomis susiję festivaliai (祭 Matsuri) būna vasarą, skirtingai nei tradicinių dievybių (神 Kami) festivaliai, kurie būna pavasarį ir rudenį (Nakamura 1983).

Istorija

Kerštingų dvasių baimė ir onrio kultas žinomas jau Naros laikotarpio (奈良時代 Nara jidai 710-794 m.) pabaigoje, o  ypatingai suklestėjo Heiano laikotarpio (平安時代 Heian-jidai 794-1185m.) dvaro intrigose (Nakamura 1983). Onrio kultas buvo paremtas tuo, kad buvo tikima, jos šias kerštingas sielas galima nuraminti ir po žmogaus mirties (Hall 1999, p. 560). Feodaliniu laikotarpiu kariai buvo ypač susirūpinę priešų, nukautų kovos lauke, dvasių nuraminimu (Nakamura 1983). Vėliau, tikėjimas kerštingomis dvasiomis paplito ir tarp paprastų žmonių, tikėjimui paplisti padėjo budistų šventikai (念仏 Nenbutsu) (Antoni 1988).

Buvo manoma, kad psichinė žmogaus būsena mirties metu lėmė jo sielos likimą po mirties. Jeigu savo širdyje žmogus jausdavo pagiežą, jo siela tapdavo onrio, o kitos sielos atgimdavo Amitabhos rojuje. Taip pat manoma, kad „pati onrio sąvoka yra labai individuali kiekvienai sielai: individuali neapykanta ar individuali baimė nulemia pomirtinį sielos gyvenimą“ (Antoni 1988).

Išvaizda

Manoma, kad japoniški vaiduokliai būna apsirengę baltais drabužiais, nes pagal tradiciją laidojama su baltu kimono (着物 kimono). Plaukai ilgi ir juodi, dažnai susivėlę (Graves 2011). Japoniški vaiduokliai, įprastai, būna be kojų (Hongo 2008). Onrio išskirtinis požymis, kad atrodo taip, kaip jie atrodė savo mirties akimirką, aiškiai išreikštos žaizdos ar ženklai, rodantys, kaip jie mirė (Matsuyama 2017).

Legendos

Viena žinomiausių onrio yra Oiva (お岩 Oiwa) iš pasakojimo „Jocujos siaubo istorija“ (四谷怪談 Yotsuya Kaidan), pagal kurią yra sukurtas ir kabukio (歌舞伎 kabuki) spektaklis. Viskas prasideda, kai Oivos vyras nužudo savo uošvį, Oivos tėvą, nes pastarasis atsleidė blogus darbus iš vyro praeities. Oiva su vyru gyvena turtingo žmogaus kaimynystėje, kuris pasako Oivos vyrui, kad jo anūkė yra jį įsimylėjusi. Kad galėtų ją vesti Oivos vyras nusprendžia ją nunuodyti, tačiau nuodai nenužudo Oivos, o tik sudarko ją. Ji, pamačiusi savo atvaizdą veidrodyje, supranta, kad jos vyras norėjo ją nunuodyti. Tai supratusiai Oivai plyšta širdis, ir ji miršta. Per savo vestuves, Oivos vyras pakėlęs šydą nuo savo naujos žmonos veido, mato mirusios Oivos veidą. Išsigandęs, jis nukerta jai galvą ir tada pamato, kad nužudė savo naująją žmoną.  Nuo tada, Oiva jam vaidenasi visur (Gunter 2016).

Pati žinomiausia ir svarbiausia kerštinga dvasia yra Sugavara-no Mičidzane (菅原 道真 Sugawara no Michizane, 845 -903m.). Jis užėmė ministro poziciją tuometinėje Japonijos valdžioje, ir buvo laikomas grėsme Fudživarų klano (藤原氏 Fujiwara-uji) valdžios monopoliui. Kad jį diskredituotų, Fudživaros jį apkaltino ketinimu užimti sostą, todėl jis buvo ištremtas į Kiūšiū salą (九州 Kyūshū) ir ten po dviejų metų mirė. Vyrai, kurie neteisingai apkaltino Sugavara-no Mičidzane, mirė staiga ir keistomis aplinkybėmis praėjus vos keleriems metams po pastarojo mirties (Hall 1999, p. 560).

Naudota literatūra

  1. Antoni, K. 1988, „Yasukuni-Jinja and Folk Religion: The Problem of Vengeful Spirits“, Asian Folklore Studies, 47 (1), p. 123-136. Prieiga per internetą: JSTOR Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 26 d.].
  2. Graves, Z. 2011, Ghosts: The Complete Guide to the Supernatural, Chartwell Books, Edison,
  3. Gunter, L. 2016, „7 Japanese Ghosts Who You Should Avoid at Absolutely all Costs“, Thought Catalog. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 26 d.].
  4. Hall, J. W. 1999, The Cambridge History of Japan, vol. 2, Cambridge University Press, Cambridge.
  5. Hungo, J. 2008, „It’s ghost season in Japan — who you gonna call?“, The Japan Time. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 26 d.].
  6. Yokai, n.d., Onryo. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 26 d.].
  7. Matsuyama, H. 2017, „Onryo: Duality of Vengeful Spirits and Japanese Ghost Stories“, Patternz. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 26 d.].
  8. Nakamura, K. 1983, „Goryo“, Kodansha encyclopedia of Japan, vol. 3,  Kodansha Ltd., Tokyo.
1 vote