Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Sumo

Sumo

Sumo (jap. 相撲, Sumō) yra vadinamas tradicinis japonų kontaktinis sportas, imtynių rūšis. Kovos metu du imtynininkai, vadinami rikiši (jap. 力士, Rikishi) stengiasi išstumti vienas kitą už apskritojo ringo dohio (jap. 土俵, Dohyo) ribų arba bando priversti savo priešininką paliesti žemę bet kuria kūno dalimi, išskyrus kovotojo pėdas.

Istorija

Pirmą kartą apie sumo užsiminta prieš daugiau nei 1500 metų. Užuominų apie sumo taip pat galima rasti ir įvairiuose Japonijos mitologiniuose bei istoriniuose šaltiniuose. Iki mūsų dienų išlikę senoviniai sienų piešiniai leidžia manyti, jog sumo visų pirmiausia buvo ne sportas, o religinis ritualas. Jis būdavo atliekamas siekiant padėti žemdirbiams užsitikrinti dievybių paramą bei gerą ryžių derlių. Keletas sumo kovų, atliktų VII ir VIII amžiaus bėgyje, buvo laikomos imperatoriškosios ceremonijos dalimi. XX a. pr., 1909 metais sumo buvo pripažintas nacionaline Japonijos sporto šaka.

Rikiši

Norėdami prisijungti prie sumo imtynininkų bendruomenės ir gyventi sumo namuose (jap. 相撲部屋, Sumō-beya), jaunuoliai privalo atitikti šiuos žemiau išvardintus reikalavimus: turėti aštuonių klasių baigimo diplomą, priklausyti amžiaus grupei nuo 15 iki 22 arba 25-erių metų (tuo atveju, kai žmogus yra aukštosios mokyklos studentas), potencialus sumo imtynininkas turi būti ne žemesnis nei 168 centimetrų ūgio ir turi sverti ne mažiau kaip 75 kilogramus, kiekvienas jaunuolis privalo turėti tėvų ar globėjų sutikimą, visi asmenys turi būti išlaikę psichologinės patikros testą (Geren II, 4).

Jaunuolis, atitinkantis sumo imtynininkui keliamus reikalavimus, gali įstoti į sumo namus ir ten pradėti savo treniruočių procesą. Svarbu paminėti tai, jog kartą įstojus į sumo namus, jų pakeisti yra neįmanoma. Tai reiškia, jog imtynininkas privalo pabaigti savo pasirinktą sumo mokyklą.

Sumo namuose galioja hierarchinio pobūdžio tvarkos principai. Tai reiškia, jog žemiausiojo rango nariai (kuriais dažniausiai tampa nauji imtynininkai) privalo patarnauti aukštesniojo rango sportininkams. Tokie asmenys kaip sumo namų šeimininkas ar aukštesniojo rango sportininkai turi teisę auklėti žemesnio rango asmenis, kartais net taikyti jiems mušimo lazdomis metodą (Geren II, 5).

vertinimasKovotojų rangų sistema

Japonijos sumo asociacijos (jap. 日本相撲協会, Nihon Sumō Kyōkai) valdomoje ir kontroliuojamoje profesionalioje sumo lygoje neegzistuoja tokios sampratos kaip atskiros imtynininkų svorio kategorijos. Vis dėlto, ši sumo lyga išsiskiria savo unikalia kovotojų rangų sistema. Kovotojai yra skirstomi į tuos, kurie gauna atlyginimą ir į tuos, kurie jo negauna. Atlyginimas nėra mokamas keturiems žemiausiems kovotojų rangams, esantiems hierarchinės piramidės apačioje. Tai yra Džionokuči (jap. 序ノ口, Jonokuchi), Džionidan (jap. 序二段, Jonidan), Sandanme (jap. 三段目, Sandanme) ir Makušita (jap. 幕下, Makushita) rangai. Atlyginimas yra mokamas šešiems aukščiausiems kovotojų rangams, esantiems hierarchinės piramidės viršuje. Tai yra Džiuro (jap. 十両, Juryo), Maegašira (jap. 前頭, Maegashira), Komusubi (jap. 小結, Komusubi), Sekivake (jap. 関脇, Sekiwake), Odzeki (jap. 大関, Ōzeki) ir Jokodzuna (jap. 横綱, Yokozuna) rangai.

Kiekvienas sumo imtynininkas, norėdamas pakilti piramidės laipteliu aukštyn, privalo turėti laimintį turnyrą. Pirmiausia, žemesnio rango sumo turnyro metu, kiekvienas kovotojas dalyvauja septyniose kovose. Jei asmuo laimi keturias ar daugiau kovų, jo turnyras yra laikomas laiminčiu. Vis dėlto, kovotojai norintys pakilti iš Makušita (jap. 幕下, Makushita) – trečiojo pagal stiprumą sumo lygos diviziono, gali susidurti su keblumais. Pagrindinė to priežastis yra griežtai apribotas imtynininkų skaičius kiekviename divizione. Pavyzdžiui, norėdamas pakilti į Džiurio rangą, kovotojas privalo ne tik turėti laimintį turnyrą, bet taip pat turi tikėtis, jog kitas imtynininkas, kuris jau turi šį rangą, dėl savo prasto pasirodymo turnyre, nukris į žemesnį divizioną taip užleisdamas jam savo vietą. Alternatyviai kovotojas, turintis Džiurio rangą, gali nuspręsti pabaigti savo imtynininko karjerą ir taip užleisti vietą naujam kovotjui.

Sumo imtynininkai, turintys Džiurio ir aukšesnį rangą, turnyro metu kovoja penkiolikoje kovų. Panašiai kaip ir ansčiau pateiktu atveju, kovotojo turnyras yra laikomas laiminčiu, jei šis sugeba laimėti aštuonias ar daugiau kovų. Sumo imtynininkų rangas, išskyrus aukščiausiąjį – Jokodzunos rangą, nėra pastovus ir gali kisti priklausomai nuo kovotojų pasirodymo kiekvieno turnyro metu. Jokodzunos rangas yra išskirtinis, nes jį pasiekęs sumo imtynininkas visam gyvenimui išlaiko gautą titulą. Jeigu sportininkas, pasiekęs aukščiausią rangą ima demonstruoti prastus rezultatus, iš jo yra tikimasi, kad šis garbingai pasitrauks iš sumo sporto (Sharnoff 1993, 100–107). Visų sumo imtynininkų sąrašas yra paskelbiamas trylika dienų prieš kiekvieno turnyro pradžią ir yra vadinamas bandzuke (jap. 番付, Banzuke) (Newton 1994, p. 20).

dohyoDohio

Dohio yra vadinamas ringas, kuriame vyksta sumo imtynės. Apskritas kovos ringas yra kvadratinės erdvės, pakilusios daugiau nei pusmetrį virš žemės, viduryje. Prieš kiekvieną turnyro pradžią arena yra suformuojama iš molio. Ringo ribos yra pažymimos naudojant tradicinius ryžių ryšulius (Newton 1994, p. 18).

Taisyklės

Sumo taisyklės yra gana paprastos. Du sumo imtynininkai varžosi tarpusavyje tol, kol vienas iš jų yra išstumiamas už dohio ribų arba paliečia žemę bet kuria savo kūno dalimi, išskyrus savo pėdas. Kovas galima laimėti naudojant skirtingas priešininko išstūmimo už ringo ribų technikas, tokias kaip diržo griebimai, stūmimai ar permetimai (Newton 1994, p. 89). Iš viso yra 70 kovą laiminčiųjų kovos technikų, kurios yra vadinamos kimarite (jap. 決まり手, kimari-te). Pavyzdžiui, naudojant kirikaeši (jap. 切り返し, Kirikaeshi) laiminčiąją techniką, priešininkas pakiša kitam kovotojui koją už nugaros ir taip jį pargriauna ant žemės. Naudojant ošidaši laiminčiąją techniką (jap. 押し出し, Oshidashi) kovotojas viena arba abejomis savo rankomis sugeba išstumti priešininką už ringo ribų. Naudojant sukuinage techniką (jap. 掬い投げ, Sukuinage), imtynininkas, savo rankomis apkabinęs priešininko pažastį ir nugarą, priverčia jį judėti pirmyn, o tada staigiu judesiu parverčia imtynininką ant žemės (Hall 1997, p. 62). Iš 70-ies laiminčiųjų technikų, 48 yra laikomos „klasikinėmis technikomis“ ir tik pusė iš jų yra itin dažnai naudojamos kovotojų. Kiekvienas imtynininkas dažniausiai kaunasi naudodamas 6-8 skirtingas laiminčiąsias technikas, iš kurių 3-4 naudoja itin dažnai (Kodansha, p. 271).

Ceremonijos ir ritualai

Vienas sumo mačas vidutiniškai trunka apie penkias minutes, tačiau pati kova tarp oponentų dažniausiai neužtrunka ilgiau nei trisdešimt sekundžių. Didžioji laiko dalis yra skiriama pasirengimo kovai metu atliekamiems ritualams: priešininko stebėjimui, trepsėjimui, druskos barstymui ir vandens gėrimui. Visi šie prieškoviniai ritualai yra vadinami šikiri (jap. 仕切り, Shikiri). Prieš prasidedant mačui kiekvienas kovotojas savo kampe trepsi kojomis, praskalauja burną „stiprybės vandens“ (jap. 力水, Chikaramizu) gurkšniu. Vėliau seka čiri-čodzu (chiri-chozu) ritualas, kurio metu imtynininkas išskleidžia rankas ir suploja jomis, taip parodydamas, jog niekur neturi paslėptų ginklų. Vėliau imtynininkai į areną meta saują druskos. Tai yra veiksmas, kuris simbolizuoja apsivalymą. Atlikę šį ritualą abu sportininkai užima savo pozicijas ir žiūrėdami vienas į kitą dar kartą meta po saują druskos į kovos ringą. Visi šie ritualai yra mačo dalis, kurie sukelia jaudulio jausmą ne tik žiūrovams, bet ir patiems kovotojams (Newton 1994, p. 28). Pasibaigus kovai prasideda uždarymo ceremonija, kuri yra paprastesnė ir trumpesnė. Kovą pabaigę oponentai sugrįžta į savo kampus ir tada vienas kitam nusilenkia. Atliekamas veiksmas yra daromas nedemonstruojant jokių emocijų, nesvarbu ar imtynininkas laimėjo, ar pralaimėjo. Pagarba ir orumas yra svarbios vertybės, kurias propaguoja ši tradicinė Japonijos sporto šaka. Galiausiai pralaimėjęs kovotojas palieka dohio, o laimėjusiajam yra įteikiamas prizas (Geren II, p. 16).

Turnyrai

Japonijoje kiekvienais metais vyksta po šešis sumo turnyrus: trys Tokijuje (jap. 東京, Tōkyō), po vieną Osakoje (jap. 大阪, Ōsaka) Nagojoje (jap. 名古屋, Nagoya) ir Fukuokoje (jap. 福岡, Fukuoka). Kiekvienas turnyras trunka po 15 dienų. Turnyrai prasideda ir baigiasi sekmadienį. Kiekvieną turnyro dieną, kiekvienas kovotojas turi dalyvauti vienoje kovoje, išskyrus žemesnio rango kovotojus. Kovos yra išdėstomos hierarchiniu principu, tai yra aukštesnio rango imtynininkai visada kovoja paskutiniai.

Kovotojų dieta

Sumo imtynininkams būtina priaugti svorio, todėl teisinga kovotojų dieta yra laikoma svarbiu šio tradicinio sporto aspektu. Pasibaigus rytinei treniruotei žemiausio rango imtynininkai turi paruošti valgį visiems sumo namų nariams. Paprastai pusryčių metu yra valgomas čiankonabės (jap. ちゃんこ鍋, Chankonabe) troškinys, kurio sudėtyje gausu daržovių, jūros gėrybių ir mėsos (Newton 1994, p. 126). Nors pats troškinys neturi ypač didelio kalorijų skaičiaus, tačiau gausus jo kiekis, valgomas kartu su garnyru (ryžiais, kepta vištiena, žuvimi, koldūnais ir pan.) padeda kovotojams greitai priaugti svorio. Neretai šis patiekalas yra valgomas kartu geriant ir alų (Sharnoff 1993, 28–29). Pavalgius sočius pietus imtynininkams privalu pamiegoti, nes šis veiskmas taip pat prisideda prie kūno svorio augimo proceso. Vėliau kovotojams leidžiama palikti sumo namų sienų ribas ir lankytis mieste. Už jo ribų kovotojai dažnai valgo panašius patiekalus, tačiau jų įvairovė yra gausesnė. Valgomas maistas taip pat yra užgeriamas alumi.

Užsieniečiai Sumo imtynėse

Pirmieji užsienio kovotojai Japonijos sumo ringe pasirodė 1964 metais. Pirmuoju užsieniečiu tapo Takamijama (Takamiyama) – imtynininkas iš Havajų (Sharnoff 1993, p. 157).

Kovotojai iš Havajų paliko ryškią žymę Sumo istorijos puslapiuose. Kovotojas Konišiki (Konishiki) tapo pirmuoju užsieniečiu, kuris pasiekė Odzeki rangą, Akebono (Akebono) tapo pirmuoju pasiekusiu Jokodzunos rangą. Visi jie buvę kilę iš Havajų, visi jie buvo imigrantai, kurie domėjosi sumo ir įsteigė sumo mėgėjų tinklą. Jų pastangos įkvėpė kitus Havajų salos gyventojus domėtis šia sporto šaka, keliauti į Japoniją ir išmėginti savo jėgas profesionaliame lygmenyje.

Šiuo metu kovotojų iš užsienio skaičius yra gerokai išaugęs. Gausu kovotojų iš Mongolijos, kurie dominuoja sumo pasaulyje, taip pat bulgarų, estų, rusų, korėjiečių ir kinų.

Deja, užsieniečių antplūdis sudavė smūgį sumo sporto populiarumui eilinių japonų tarpe. Dėl šios priežasties buvo nustatytos užsieniečių kovotojų kvotos kiekvieniems sumo namams. Iš pradžių taisyklės leido turėti ne daugiau nei du užsieniečius vieniems sumo namams, o vėliau ne daugiau nei vieną. Šie taisyklių pakeitimai buvo kontraversiški, kilo daug nesutarimų. Kovotojai iš užsienio buvo nepatenkinti, japonai buvo kaltinami ksenofobijos propagavimu.

Sumo užsienyje

Japonai emigrantai išpopuliarino sumo sportą ne tik Havajuose, Brazilijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Šiuo metu apie 84-ios pasaulio šalys ne tik turi įkūrusios savo sumo imtynininkų mėgėjų tinklą. Visos jos yra oficialios tarptautinės sumo federacijos (ISF) narės. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Las Vegaso mieste rengiami profesionalūs sumo imtynių turnyrai.

Sumo sporto įžymybės

Taiho (jap. 大鵬, Taihō) yra laikomas vienu garsiausių sumo imtynininkų. Jis laimėjo daugiausiai turnyrų sumo istorijoje (32 laimėti turnyrai, 1960-1971 metų laikotarpiu). Kitas ne mažiau garsus kovotojas yra Hakuho (jap. 白鵬, Hakuhō), kuris pralaimėjo mažiausiai turnyrų sumo istorijoje (10 turnyrų nuo 2007 m.), dalyvavo daugiausia atkrintamųjų turnyrų ir iškovojo daugiausia pergalių per vienerius metus (86 pergalės, 2009 m.). Asašioriu (jap. 朝青龍, Asashōryū) laimėjo daugiausia turnyrų iš eilės (7+ turnyrai, 2004–2005 m.), o kovotojas Kaio (jap. 魁皇, Kaiō) pateko į sumo rekordų knygas dėl didžiausio pasiektų pergalių skaičiaus savo karjeroje (1047 pergalės, 1988–2011 m.).

Naudota literatūra

  1. Duggan, M. and D. Levitt, S. Winning Isn’t Everything: Corruption in Sumo Wrestling. Prieiga per internetą: <http://college.holycross.edu/faculty/vmatheso/harvard/sumo.pdf> [žiūrėta 2014 m. vasario 17 d.].
  2. Geren II. A brief history of sumo wrestling [e. knyga]. Prieiga per internetą: <http://www.okinawanshorinryu.com/bb_essays/A%20Brief%20History%20of%20Sumo%20Wrestling%20(By%20Spencer%20Geren).pdf> [žiūrėta 2014 m. kovo 28 d.].
  3. Hall, M., 1998. The Big Book of Sumo: History, Practice, Ritual, Fight. New york/ Tokyo: Stone Bridge Press.
  4. Newton, C., 1994. Dynamic Sumo. Tokyo/New York/London: Kodansha International.
  5. Sharnoff, L., 1993. Grand Sumo: The living sport and tradition. New York/Tokyo: Weatherhill.
  6. Sumo tours. Prieiga per internetą: <http://www.japan-guide.com/e/e2080.html> [žiūrėta 2014 m. kovo 28 d.].

Redagavo Simona Survilaitė, Andrius Bimbiras

3 votes