Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Sušiai

Sušiai

Sušiai (寿司) – japonų patiekalas iš ryžių, virtų su actu, ir kitų komponentų, dažniausiai žalios žuvies ar kitų jūros gėrybių ir daržovių. Ingredientai ir sušių forma turi daugybę variantų, bet pagrindiniai, naudojami beveik visuose sušiuose, yra ryžiai, žalia žuvis ar jūros gėrybės (kai kuriais atvejais ir mėsa), daržovės. Pjaustyta žuvis be ryžių vadinama sašimiu (刺身).

Sušių istorija

Japoniškos virtuvės formavimąsi lėmė daug veiksnių: geografinė padėtis, klimatas, religija, kaimyninių valstybių įtaka. Japonijos salas supančiame vandenyne gausu jūros gėrybių, o klimatas palankus ryžiams auginti. Pagrindinė sušių sudedamoji dalis – virti actuoti ryžiai, formuojami į vieną iš daugybės sušių formų. Daugumai sušių rūšių formuoti naudojami džiovintų jūros dumblių lapai noriai (海苔). Sušių garnyrui naudojamos žalios, virtos ar marinuotos jūrų gėrybės, daržovių ar kiaušinienės gabalėliai. Išvertus iš japonų kalbos, sušis reiškia „konservuota žuvis“ arba „ryžiuose ir druskoje fermentuota žuvis“. Sušių kaip patiekalo istorija prasidėjo nuo siekio kuo ilgiau išlaikyti žuvį šviežią. VIII a. Pietryčių Azijos kalnų gyventojai išrado konservavimo metodą. Japonai panaudojo tą patį metodą – tarp ryžių ir druskos akmenimis suspausti išvalytą žuvį. Toks konservavimo būdas trukdavo kelias savaites, mėnesius ar net metus, vis keičiant akmenį lengvesniu. Rūgdami ryžiai išskirdavo pieno rūgštį, sukeliančią žuvies marinavimąsi. Ryžių ir marinuotos, pasūdytos žuvies kombinacija buvo vadinama naredzušiu (narezushi) – „sena, subrendusi žuvis“. Tuo metu buvo įprasta žuvį suvalgyti, o ryžius išmesti. Naredzušio paruošimas užtrukdavo nuo kelių mėnesių iki metų, todėl vėliau, taupant laiką ir ryžius, jis pakeistas greitesniu konservavimo būdu.

Ankstyviausias sušių paminėjimas yra apie 718 m. dviejų dalių teisės rinkinyje Jororicurio (Yororitsuryo) ir Taihoricurio (Taiho-Ritsuryo) kaip mokesčių mokėjimo būdo daiktais pavyzdys. Kitus 800 metų, iki XIX a., sušių gaminimo technika drastiškai pasikeitė. Muromačių periodu (1336–1573 m.) buvo įsisavintas ošidzuši (oshizushi) gaminimo metodas, konservavimas pakeistas marinavimu acte (Hsin-I Feng 2012, p. 205). 
Edo periodu ryžiai maišyti su actu (taip sutrumpinant marinavimosi laiką), žuvimis, jūros gėrybėmis ir daržovėmis. Šiuolaikinių sušių variantą sukurė Hanaja Johei (1799–1858 m.) Edo periodo pabaigoje. Jo išrasti sušiai buvo ankstyvoji „greitojo maisto“ versija. Žuvys jau nebebuvo konservuojamos (todėl greitai paruošiamos), o sušiai galėjo būti patogiai valgomi rankomis (Zschock 2005, p. 14–15).

Sušių įvairovė

Sušių rūšių ir variacijų yra daugybė, ingredientai neribojami, suskaičiuojama daugiau nei šimtas įvairiausių vien tradicinių japoniškų sušių variantų, bet tradiciškai sušius galima suskirstyti į tris pagrindinius tipus: nigiridzušį (握り寿司 Nigirizushi), makidzušį (巻き寿司 Makizushi), temakį (手巻).

Nigirio sušiai yra unikalios minimalistinės išvaizdos. Nigiriai dažnai patiekiami kaip nedideli ryžių ritinėliai, ant kurių viršaus dedami žalių žuvų, lašišų ikrų, virtų krevečių ar virto kiaušinio gabalėliai.
Makis – kilimėliu sukamas sušis, dar žinomas kaip sušių suktinukas, dėl universalaus dizaino ir patiekimo yra itin populiarus tarp sušių mėgėjų. Makio sušiai gaminami iš pusės norių lapo, ant kurio paklojami ryžiai ir sudedamas įdaras. Susukus suktinuką, norio lapas atsiduria išorėje. Makio sušių rūšys skiriasi ritinėlio storiu, bet jų vyniojimo technika labai panaši. Šie sušiai pjaustomi į šešis ar aštuonis kąsnio dydžio gabalėlius.
Temakio sušiai dažniausiai sukami į kūgio formos ritinėlius, valgomi rankomis iškart juos susukus, kol jūržolių lapas dar nespėjo sugerti ryžių drėgmės ir vis dar yra traškus. Dažniausiai įdarui naudojami didesni daržovių ar rūkytų lašišų gabalėliai (Nagelytė 2011, p. 21).

Sašimiai – plonai pjaustyta neapdorota žuvis, papildyta įvairiausias pagardais: imbiero šaknimis, vasabiais ar sojų padažu. Sašimiai nėra laikomi sušių rūšimi, nes juose nėra ryžių, tačiau sašimiai patiekiami nevirti, todėl būtinai gaminami tik iš šviežiausios ir aukščiausios kokybės žuvų. Dėl šios priežasties sašimiai kartais laikomi sušiais (japonija.lt).

Visame pasaulyje augantis sušių populiarumas paskatino rasti retai Japonijoje pasitaikančių naujų sušių ir jų ingredientų (išimtis galėtų būti lašišos, jos Japonijoje pristatytos 1980 m.) (nortrade.com). Daugybė populiarių sušių suktinių rūšių sukurtos norint įtikti vakarietiškam skoniui. Pirmasis sušių baras Amerikoje atidarytas 1960 m. Los Andžele. Tada šefas Ičiro Mašita, negalėdamas rasti šviežio toro (pjaustyto tuno), pakeitė riebų tuną avokadu ir taip sukūrė „California roll“ – bene populiariausią vakarietiško tipo sušį, šiandien gaminamą ir mėgstamą daugelio japonų. „Kalifornijos suktinis“ taip pat yra pirmasis išpopuliarėjęs uramakio tipo sušis. Uramakis buvo sugalvotas tam, kad įtiktų amerikiečiams, nenorėjusiems matyti juodo jūržolės lapo. Dėl šios priežasties noris buvo įvyniotas į vidų (NYTimes 2007). Kita priežastis, lėmusi naujų sušių rūšių atsiradimą – tai vietinių ingredientų naudojimas. Tai naudinga ne tik ekonomiškai – konservatyvesni vartotojai dažniau renkasi jau žinomus, ragautus produktus. Tokie sušiai, kaip „Filadelfijos suktinis“ („Philadelphia roll“), kuriame naudojamas žymusis Filadelfijos sūris, „Bostono suktinis“ („Boston roll“), kurio pagrindinis ingredientas yra Bostono gėlavandeniai krabai, ir „Teksaso suktinis“ („Texas roll“), kuriam gaminti naudojama jautiena, – vieni iš populiariausių Amerikoje sukurtų sušių. Vakarietiško tipo sušiai retai randami Japonijoje (Hsin-I Feng 2012, p. 209).

Ingredientai

Ingredientų gausa begalinė, ją riboja tik metų laikas ir sušių meistro vaizduotė. Sušius paprastai ruošia sušių šefas ar itamae (板前). Geras sušių šefas, norėdamas savo klientams patiekti tik šviežias žuvis ir aukštos kokybės jūros gėrybes, pats jas parenka vietiniame turguje. Meistriškumą sušių šefas parodo ne tik parinkdamas geriausius produktus, bet ir ruošdamas tokius subtilius gaminius, kaip tamagas (卵焼き tamago, omletas, gaminamas sluoksniuojant keptą kiaušinį). Visų sušių pagrindas yra specialiai paruošti ryžiai, papildyti kitais ingredientais.

Sušiams naudojamų žuvų rūšys skiriasi priklausomai nuo regiono, bet geriausi sušių meistrai renkasi tik šviežias žuvis. Dažniausiai naudojamų žuvų rūšys yra tunai, sepijos, vėjažuvės, skumbrės, ešeriai, plekšnės, lašišos ir kitos.
Tunas – viena iš brangiausių žuvų, jo svoris gali siekti iki 700 kg. Dėl šios priežasties tuno pjaustymas yra gana sudėtingas. Sušių meistras turėtų gerai išmanyti, kuri tuno dalis yra vertingiausia. Toro – brangiausia tuno dalis, esanti prie stuburo. Sinadzuri (sinazuri)čitoro (chitoro) yra vienos labiausiai vertinamų toro dalių (Zschock 2005, p. 26).

Geri sušių ryžiai turi būti paruošti taip, kad išlaikytų drėgmę, bet būtų pakankamai lipnūs, kad būtų galima formuoti į ritinėlius ir valgyti lazdelėmis. Japonijoje plačiai auginami trumpagrūdžiai ryžiai yra apvalios formos ir trumpesni, palyginti su kitais pasaulyje auginamais ryžiais. Tinkamai paruošti jie yra švelniai saldaus skonio.

Ryžiai maišomi su ryžių actu. Jis gaminamas iš ryžių ir yra švelnaus skonio, skirtas specialiai sušiams gaminti. Kitoks actas netinkamas sušiams, nes yra per stiprus.

Vasabiai (Wasabi) – sušių pagardas, gaminamas iš pipirkrienių, pasižymintis labai aštriu skoniu. Vasabiai visada naudojami kaip sašimių pagardas dėl savo savybės atskleisti saldų skonį ir prislopinti žuvies kvapą. Vasabiai dažniausiai pardavinėjami miltelių arba pastos pavidalu. Miltelius sumaišius su vandeniu, dažnai formuojamos įvairios formos, naudojamos patiekalo puošybai.

Noriai (海苔) – tai popieriaus plonumo, gerai išdžiovinti žaliai juodos spalvos jūros dumbliai, pasižymintys saldžiu, įvairiapusiu skoniu. Į juos įvyniojami ryžiai ar ryžių kamuoliukai.

Gari (ガリ) – imbiero šaknys, marinuotos druskoje ir saldžiajame ryžių acte. Šaknys supjaustomos ypač plonai ir yra valgomos norint apvalyti ir paruošti gomurį naujam sušių skoniui (japonija.lt).

Sojų padažas (shoyu) – sūrus padažas, pagamintas iš sojų pupelių, naudojamas ir kaip ingredientas gaminant sušius, ir kaip pagardas. Sojų padažas gali pakeisti sušių skonį, todėl naudojamas tik aukščiausios kokybės padažas. Japoniškas sojų padažas yra ne toks sūrus kaip kiniškas (Dekura 2004, p. 20).

Valgymo etiketas

Japonų virtuvė skiria daug dėmesio patiekalo pateikimui. Edo periodu per imperatoriškuosius banketus etiketas reikalavo, kad svečiai vertintų maisto patiekimo ritualą ir jaustų pasitenkinimą vien stebėdami maistą (Hsin-I Feng 2012, p. 208). Valgymas japonų restorane reikalauja sudėtingų, bet svarbių etiketo taisyklių.

Perduoti maistą kitam asmeniui lazdelėmis yra laikoma kultūriniu tabu, nes tai asocijuojasi su mirusiojo kremuotų kaulų perdavimu per laidotuves. Pertraukos tarp valgymų metu lazdeles reikia padėti priešais save, lygiagrečiai stalo kraštui. Jokiu būdu nesmeigti jų į ryžius.

Sojų padažo paskirtis – pagardinti žuvį, o ne ryžius, todėl sušį reikėtų merkti į padažą ryžiais į viršų. Ryžiai sugeria per daug sojų padažo, todėl tikrasis sušių skonis užgožiamas ir sušiai praranda savo formą. Jeigu sušį apversti sunku, tada gari (pjaustytas imbieras) naudojamas kaip šepetėlis. Komponentai, kurie turi savo padažą, (pvz., ungurys) neturėtų būti valgomi su sojų padažu.

Rūkyti sušių restorane taip pat nedera, priešingai nei kituose japonų restoranuose, nes tai rodo nepagarbą šefo pastangoms. Dūmai užgožia subtilų žuvų ir kitų valgių kvapą. Kitas etiketo nesilaikymo ženklas – kai imbieras valgomas kartu su sušiais. Imbieras patiekiamas ne tam, kad praturtintų sušių skonį; jo paskirtis yra apvalyti gomurį ir paruošti skonio receptorius kitam sušio gabalėliui. Sušių taip pat nevalia pjaustyti ar kitaip dalyti, šis patiekalas turėtų būti valgomas vienu kąsniu, kad neprarastų skonio vientisumo ir savo formos (Hsin-I Feng 2012, p. 208–209).
Priešingai nei sašimiai, kurie beveik visada valgomi su lazdelėmis, nigirudzušiai (sezamų aliejumi ištepta ranka iš šiltų ryžių suformuotas rutuliukas, šiek tiek suplotas ant viršaus „užklotu“ produktu ir vasabiais) tradiciškai valgomi pirštais, net ir oficialioje aplinkoje.
Tradiciškai sušių šefas panaudoja tinkamą kiekį vasabių dar gamindamas sušius, todėl etiketas siūlo valgyti sušius tokius, kokie patiekti. Bet šiandien vasabiai tapo labiau asmeninio skonio reikalu ir net Japonijoje restoranuose lėkštėje šalia sušių kartais patiekiama papildomai vasabių, juos klientai gali vartoti savo nuožiūra, net jeigu krienų jau yra sušiuose.

Sušių nauda sveikatai

Sušiai – rafinuotas, bet ir vienas iš sveikiausių bei maistingiausių patiekalų. Žuvys, ryžiai, daržovės, sojos ir noriai – pagrindiniai ingredientai yra lengvai prieinami ir visi turi sveikatai naudingų maistinių savybių.

Žuvys ir jūros gėrybės yra aukštos maistinės vertės, bet turi nedaug kalorijų. Maža porcija žuvies aprūpina organizmą trečdaliu baltymų paros normos. Dauguma žuvų ir jūros gėrybių pasižymi vitamino B12, reikšmingo raudonųjų kraujo kūnelių susidarymui (jie reikalingi ląstelių dalijimuisi) ir svarbaus nervų sistemai, gausa. Jūros gėrybės, tokios kaip krevetės ir kalmarai, turi didelį cholesterolio kiekį, todėl žmonėms, kurie kenčia nuo padidėjusio cholesterolio kiekio kraujyje, rekomenduojama jų valgyti mažomis porcijomis. Kita vertus, krabų mėsa ir austrės mažina cholesterolio kiekį kraujyje.
Tokiose riebiose žuvyse, kaip tunai ir lašišos, esančios omega-3 riebalų rūgštys padeda išvengti širdies bei kraujagyslių sistemos ligų.
Ryžiai daugiau nei pusei visų pasaulio gyventojų yra pagrindinis maistas. Tai – angliavandenių ir baltymų šaltinis. Ryžiai yra virškinami lėtai, todėl lėtai išskiria energiją ir neturi glitimo, jie tinkami valgyti žmonėms, kurie netoleruoja kviečių produktų.
Actas turi antibakterinių savybių ir jau ilgą laiką naudojamas maistui konservuoti. Ilgą laiką kai kuriose kultūrose actas buvo naudojamas kaip tonikas, sutrikus virškinimui; jis malšina nuovargį ir mažina aukšto kraujospūdžio riziką.
Vasabiai ir imbieras, kaip ir actas, turi antibakterinių savybių. Vasabiai turi daug vitamino C, o imbieras suteikia organizmui apsaugą nuo peršalimų.
Daržovės – vitaminų, mineralinių medžiagų ir skaidulų šaltinis. Manoma, kad daržovės mažina vėžio riziką. Kita priežastis, kodėl sušiai laikomi sveiku maistu, yra sušių ryžių santykinis tvirtumas, dėl to juos reikia kramtyti ilgiau. Ilgiau kramtant, į smegenis siunčiamas sotumo signalas, todėl suvalgoma mažiau (Dekura 2004, p. 20).

 

Naudota literatūra:

 

Papildomai žiūrėti:

Redagavo Simona Survilaitė

5 votes