Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Jokajai

Jokajai

Jokajai (妖怪, yokai; ayakashi (), mononoke (物の怪), mamono (魔物), arba japonų vaiduokliai, demonai, nepaaiškinamos antgamtinės būtybės (Jisho 2006). Folklore japonų baubai jokajai įkūnija tam tikrą jausmą, vietą ar laiką. Šių antgamtinių būtybių atsiradimo ir raidos istorija tęsėsi nuo vėlyvojo XVII a. iki vėlyvojo XX a. (Foster 2008, p. 2).

Istorija

Yra keturi pagrindiniai istoriniai laikotarpiai, kurių metu atsirado, plito ir vystėsi jokajų kultūra. Japonų baubai pradėti minėti Edo, arba kitaip Tokugavų laikotarpiu (1603–1867 m.), ypač nuo 1660 m. iki 1780 m., kai jie aprašyti rimtose enciklopedijose ir šmaikščiuose iliustruotuose žurnaluose. Antrasis momentas kultūros istorijoje – Meidži laikotarpis (1868–1912 m.). Jo metu jokajai plito ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, kur buvo rašomi įvairūs fantastinės literatūros veikalai. Trečiasis laikotarpis – pirmoji XX a. pusė. Pasauliui modernėjant, jokajai atspindėjo Japonijos, kaip valstybės, ir japonų, kaip individų, vidinius išgyvenimus. Paskutinis, ketvirtasis laikotarpis – Antrasis pasaulinis karas, kai japonai palūžo po tragiško pralaimėjimo (Foster 2008, p. 4).

Populiariausios jokajų rūšys

Bakeneko (化け猫) susideda iš dviejų kandži: Bake– (化け) reiškia „keisti formą“, –neko (猫) reiškia „katė“. Žodis bakeneko Japonijoje vartojamas ir kaip kaibyo, tačiau tik tada, kai kalbama apie paranormalias kates. Įsimintina, kad bakeneko gali virsti į žmogų. Kai kurie iš jų lieka katėms, tačiau gali kalbėti su žmonėmis ir dėvėti jų drabužius. Legendos byloja, kad šie katės formos bakeneko užsideda rankšluosčius ant galvų ir šoka ant užpakalinių kojų arba, prakeikusios žmones, manipuliuoja mirusiaisiais. Dėl gebėjimo pakeisti pavidalą bakeneko priklauso henge (変化, „keistis“) – vienai iš jokajų klasių. Į ją įtrauktos ir kitos rūšys, gebančios keisti pavidalą (tanukikicune ir pan.). Sakoma, kad kaip ir daugelis japoniškų kačių, bakeneko gyvena labai ilgai (Mizuki 2003).

Hebigami (蛇神, „gyvačių dievas“). Iš pavadinimo galima spręsti, kad tai nepaprastos gyvatės. Manoma, kad jos galėjo apsėsti žmogų. Aprašymuose jos net neprimena tradicinių gyvačių, o labiau šliaužiojančius sliekus (Moku, 1985).

Inugamis (犬神, „šunų dievas“). Sakoma, kad inugamiai yra įvaldę juodąją magiją. Anot legendos, egzistuoja metodas, kaip sukurti šią būtybę: reikia surišti alkaną šunį ir padėti pilną dubenį ėdalo ten, kur jis nepasiektų. Kai šuo susikoncentruoja į trokštamą objektą, reikia jam nukirsti galvą. Taip šuns troškimai perkeliami į dvasių pasaulį ir sukuriamas siaubingai pavojingas ginklas prieš buvusį šeimininką. Nuo blogo igunamio neįmanoma pabėgti. Tik galingas magas arba raganų daktaras gali sustabdyti igunamio norą pralieti kraują. Šeimos, kurios augina igunamį namuose, vadinamos igunami-mochi (tie, kurie turi šunų dievą namuose). Tokiose šeimose vyrauja tradicija – šeimos nariai ves arba tekės tik už kitos igunami-mochi šeimos narių. Be to, egzistuoja dar viena igunamių rūšis – hainu – tai šunys, kurie visą savo gyvenimą buvo ištikimi šeimininkai. Jie palaidoti šventykloje atgimsta su sparnais ir visą amžinybę padeda žmonėms (Moku 1985).

Nezumi Otoko (ねずみ男, „žiurkžmogis“). Pusiau žmogus, pusiau jokajus. Egzistuoja daugybė versijų apie jo gimimo istoriją, tačiau oficialia laikoma tik viena – Nezumi Otoko gimė kaip žmogaus kūdikis, tačiau gyveno žiurkių saloje. Tai japonų monstras, kuris visada meluoja, siekia turtų ir per visus 360 savo gyvenimo metų nė karto nesiprausė. Būtent tuo ir yra pavojingas, nes dėl jo skleidžiamos smarvės žmogus gali netekti sąmonės. Nepaisant to, žiurkžmogis nori rasti meilę ir susituokti, tačiau to siekia apgaule, todėl kiekviena jo santuoka baigiasi ašaromis. Didžiausi Nezumi Otoko priešai yra bakeneko kilmės katės (Mizuki 2002).

Hidarugami (ヒダル神, „alkio dievai“). Tai kalnuose gyvenantys dievai, kurie būdami žmonėmis mirė nuo alkio vieniši, liko nepalaidoti ir dėl to, kad niekas nepastatė jiems antkapių, tapo blogomis dvasiomis, siekiančiomis kerštauti. Šiomis dienomis žmonės, kurie klaidžioja po kalnus, susidūrę su alkio dievais, staiga pajunta tokį alkį, lyg spaustų vidaus organus. Dėl to rekomenduojama visada pasiimti nors šiek tiek maisto, kad blogosios dvasios nepultų (Hyakumonogatari Kaidankai; Translated Japanese Ghost stories and Tales of the Weird and the Strange).

Sadzae Oni (栄螺鬼, „kiautuotasis demonas“). Pasak legendos, Sadzae Oni yra paprastas jokajus, nugyvenęs ilgą 30 m. gyvenimą, ir panaudojus magiją paverstas į nepaprasto dydžio antgamtinę būtybę, turinčią dvi galingas rankas ir porą akių ant savo kiauto. Kita legenda byloja, kad kiautuotasis demonas, vadinamas jūrų sukubu, atsirado iš nepadorios moters, kuri buvo išmesta į vandenyną dėl savo nuodėmių. Pasakojama, kad kartą plaukdamas piratų laivas išgirdo gražios moters šauksmą ir nusprendė ją išgelbėti. Išgelbėję norėjo išprievartauti, tačiau moteris nesigynė ir to norėjo, nes permiegojusi su kiekvienu iš įgulos narių, galėjo nukąsti jiems lytinius organus; jais ji maitinosi, kad išgyventų (Mizuki 2013).

Kitsune no Yomeiri (狐の嫁入り, „lapių vestuvės“). Edo periodu iškilus lapės Inari kultui, šis fenomenas labai išpopuliarėjo. Buvo teigiama, kad vietiniai galėdavo matyti daugybę lapių su deglais arba žibintais letenose (kai kurie matė ir didele liepsna degančius bambukus, tačiau miško medžių lapės neliesdavo) keliaujančias kalnų link, kur vykdavo vestuvių ceremonija, arba kitaip – nuotakos įšventinimas, pakvietimas į šeimą. Sakoma, kad bandantys sekti lapes, dingdavo. Iš paliktų pėdsakų (pvz., lapių išmatų) galima spręsti apie tikrai vykusias lapių vestuves. Jeigu per metus neįvykdavo nė vienų lapių vestuvės, žmonės kentėdavo ar netgi mirdavo nuo bado.  Žemdirbių regionuose lapių pasirodymas sietas ne su vestuvėmis, bet su lietumi ir vadintas Kitsune ame (狐雨, „lapių lietus“) (Mizuki 2013).

Beto beto (べとべと, „Ponas Pėdsakas“ arba „Ponia Pėdsakienė“). Paprastai Beto beto laikomas angelišku japonų baubu ir apibūdinamas kaip garsas, verčiantis manyti, jog kažkas tave seka. Ponas Pėdsakas gali sekti ir miesto keliais, ir kaimo keliukais. Jeigu nenorima jo kompanijos, reikia pasakyti: „Prašau, Beto Beto-San, eikite pirmas“ ir jis nueina savais keliais, nesukeldamas jokių problemų. Yra tik viena istorija, kai Beto beto atsisakė eiti pirmas: keliu ėjęs senukas ir rankoje laikęs žibintą, jis nenorėjo Pono Pėdsako kompanijos ir ištarė reikiamus žodžius, tačiau Beto beto atsisakė, nes lauke buvo per tamsu. Senukas pasiūlė savo žibintą, jį Beto beto pasiėmė ir padėkojęs nuėjo. Senukas grįžo namo tamsoje, o iš ryto rado grąžintą sveiką žibintą (Mizuki 2012).

Tendžioname (天井嘗, „lubų laižytojas“). Tai japonų baubas, kuris išlenda iš tamsos šaltą žiemos naktį ir laižo lubas. Jį traukia bet koks purvas, voratinkliai ar nešvarumai. Sakoma, kad žmonės atsikėlę ryte randa didelę raudoną liežuvio žymę ant lubų ir namuose nelieka jokių nešvarumų. Tačiau, jeigu tendžioname užklumpamas laižantis, žmogų ištinka mirtis. Apskritai, japonų folklore visi  baubai egzistuoja terpėse tarp kažko, pavyzdžiui, tarp tamsos ir šviesos, šiuo atveju – tarp vidaus ir išorės. Teigiama, kad būtent dėl to japonų namai turi aukštas lubas (Mizuki 2013).

Naudota literatūra

  1. Ahlström, K. 2006, Denshi Jisho-Online Japanese dictionary. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2014 m. vasario 27 d.].
  2. Davisson, Z. 2013, Hyakumonogatari Kaidankai. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2014 m. kovo 14 d.].
  3. Foster, D. 2008, Pandemonium and Parade – Japanese Monsters and the Culture of Yokai, University of California PressBerkeley.
  4. Mizuki, S. 2003, Mujara 3: Kinki-hen, Soft Garage, Tokyo.
  5. Mizuki, S. ir Davisson, Z. 2013, Showa 1926-1939: A History of Japan, Drawn and Quarterly, Montreal, Quebec.
  6. Mizuki, S., McCarthy, R. ir Allen, J. 2013, Gegege No Kitaro, Kodansha Bilingual Comics edition, Japan.
  7. Moku, J. 1985, Mock Jōya’s Things Japanese, Japan Times, Tokyo.

Redagavo Indrė Ligeikytė

29 votes