Džu Si

Džu Si (朱熹 Zhu Xi) (1130–1200 m.) – tai įtakingiausias Songų epochos neokonfucianizmo ideologas ir filosofas, kuris neokonfucianistinį mokymą pavertė universaliu bei sistemingu. Kinijos kultūros istorijoje tai – žymiausias Konfucijaus idėjų skleidėjas, klasikinių konfucianistinių tekstų komentatorius, mokslininkas enciklopedistas, tekstologas, pedagogas. Dažnai mąstytojas laikomas antruoju po Konfucijaus pagal svarbą ir įtaką konfucianizmo filosofu, naujos neokonfucianizmo ideologijos pagrindėju. Džu Si sukūrė naują sinkretinę neokonfucionizmo sistemą, remdamasis mokymais iš knygos „Mencijus“, „Didysis Mokymas“ „Mokymas apie vidurio ir pastovumo kelią“. Taip pat jo mokymai remiasi idėjomis iš „Sunzi“, „Permainų knygos“ knygų, Yin ir Jang mokyklos mokymais bei 5 elementų teorija (Yao 2000 p. 105).

Džu Si gimė mokslininko valdininko šeimoje. Aštuoniolikos metų išlaikęs valstybinius egzaminus, gavo aukščiausią mokslininko laipsnį. Nuo 1178 m. pradėjo aukštas valstybes pareigūno pareigas einančio valdininko karjerą: buvo provincijos administratorius bei rašė įvarius mokslinio pažinimo sritis tiriančius veikalus. 1196 m. Džu Si prarado savo postą, o mokyti jam buvo uždrausta. Po keletą metų mąstytojas reabilituotas, o po mirties pripažintas kaip vienas didžiųjų konfucionizmo filosofijos autoritetų ir 1313 m. jo mokymas buvo įtraktas į valstybinių egzaminų sistemą.

Kas yra neokonfucianizmas?

Esminis skirtumas tarp ankstyvojo klasikinio konfucianizmo ir neokonfucianizmo arba Songų neokonfucianizmo idėjų yra tas, kad senieji konfucianistai komentavo klasikinius tekstus ir pabrėžė „mokymo nukreipto į save“ reikšmingumą, siekė sukurti tokias sąlygas žmogui, kad jis galėtų giliau save pažinti. Neokonfucianistai – intravertiškus ankstyvojo konfucianizmo mokymus paverčia nauja ekstravertiška humanistine teorija ir iškelia naujų renesancinei kultūrai būdingų minčių (Andrijauskas 2013, 90 p.).

Džu Si moksliniai/akademiniai pasiekimai. 1179 m. Džu Si įkūrė „Mokslo akademiją“ (书院 Shuyuan), kurioje to meto mąstytojai galėjo studijuoti įvairius veikalus, mokyti savo studentus. Ši akademinė veikla nustojo klestėti įsiveržus Jurčen tautai. Netrukus mąstytojas išsikėlė į Dziangsi provinciją ir prie vadinamos Baltojo Elnio grotos įsteigė įtakingą neokonfucianizmo mokyklą. Būdamas aštraus proto bei tvirto charakterio parašė, pakomentavo daugybė knygų susijusių su filosofija, religija, istorija ir grožine literatūra, tačiau dėl tokios mokslinės veiklos, jis buvo pašalintas nuo valstybinių pareigų.

Svarbiausi Džu Si intelektualiniai laimėjimai:

1. Surinko, susistemino ir sujungė Šiaurinės Songų dinastijos neokonfucianistų darbus į visaapimančią neokonfucianizmo filosofiją, kartu įtraukdamas Šao Yongo, Džou Dunyi, Džang Zai ir Čengų brolių idėjas;
2. Pasitelkė Konfucijaus mokymus apie žmonių tarpusavio santykius, parašė knygą – „Mokytojo Chu šeimos ritualai“;
3. Skleidė mokymus studentams, kurie vėliau buvo susisteminti ir išleisti kaip „Mokytojo Chu pokalbiai“;
4. Suredagavo konfucianistinės „Keturknygės“ veikalus: „Konfucijaus mokymus“, „Mencijų“, „Didyįį Mokymą“, „Mokymą apie vidurio ir pastovumo kelią“ ir parašė išsamius komentarus, kurie atskleidė pamatinių konfucianizmo filosofijos interpretacijų;
5. Knyga „Daiktų refleksai nuo rankos“ tapo svarbiausia moralės ugdytoja;
6. Parašė knygą „Kelio perdavimas“, kuri papildė ankstyvojo konfucianizmo mokymo istoriją nauju interpretavimu.

(Littlejohn, 2011 p. 136-137).

Džu Si filosofija

Remdamasis Džou Duni (neokonfucianizmo filosofas), Džu Si plėtojo dualistinę teoriją apie li (理) – tai principas, idėja, forma, pavyzdys, kuris aprėpia visų būties reiškinių pirmapradį idealųjį principą, kitaip sakant, tai egzistavimo, Natūralaus Dėsnio, visatos sukūrimo principas ir nuo jo priklausomo materialiojo či (氣) (materija, pneuma) sąveiką. Šių dviejų pradų sąveika (nors li ir atsirado ankščiau nei či, tačiau be či – neįmanomas daiktų įvairovės egzistavimas) labai artima Aristotelio mokymui apie materijos ir formos tarpusavio priklausomybę ir vienybę (Andrijauskas 2013, p. 90). Kiekvienas žmogus turi prigimtinį li, kuris sudaro pirmapradę tobulą visų žmonių prigimtį. Nors li principą turi visi gyvi padarai, tačiau jų skirtingas či – daro juos skirtingus. Mokytojas skelbia, kad visų aukščiausias pažinimo taškas tai – li principo pažinimas; tai kelias į visatos gelmes, tai tobula žmogaus prigimtis. Či – tai forma, kuri gali keisti pavidalus. Ši forma – tai tarsi augalo sėkla, kai tuo metu li – tai potenciali jėga, būtina augalui augti.

Džu Si taip pat akcentavo ir Mencijaus ren (人) – žmoniškumo ir čanbudistų sin (心) – širdies, širdingumo, sąmonės koncepcijas. Džu Si remiasi Mencijaus ir Konfucijaus išpuoselėtu žmoniškumo principu, jog kryptingai lavinant ir ugdant žmogų, galima tiesiogiai veikti jo protą, o ren koncepciją – Džu Si grindė su kosminės sąmonės sin idėja ir budistine meilės visiems gyviems padarams mokymais (Andrijauskas 2013, 90 p.). Taip pat Džu Si filosofijoje svarbų vaidmenį atlieka ir Didysis pirminis pradas – taidzi (太极), kuris, kaip ir daoistinis dao (道), yra universalus, kuriantis kosmosą bei kuris veikia įvairius gyvus padarus, visas materijas formas ir kosmose vykstančius procesus (Andrijauskas 2013, p. 94).

Džu Si dvasinis ugdymas

Džu Si naujas požiūris į žmogaus prigimtį, protą – suteikė galimybę išspręsti seną konfucionizmo problemą: suderinti įsitikinimą, kad žmogaus prigimtis yra gėris nepaisant jo blogų veiksmų (Ivanhoe, 2000 p. 44). Filosofas sukurtą Mencijaus sąvoką duan (端) – moralinį ugdymą aiškino ne kaip pirminį ir svarbiausią žmogaus asmenybės tobulėjimą, bet kaip prigimties išlaisvinimą, sutramdant daiktiškąjį/materialųjį pradą. Šis išlaisvinimo „modelis“ – svarbiausias kriterijus taurinant žmogaus dvasią (Ivanhoe, 2000 p. 44). Be to, toks „modelis“ neatskiriamas nuo dviejų kelių: 1) mąstymo, gerbiant prigimtį. Čia svarbi dvasinė praktika – „ramus sedėjimas“ (静坐 jingzuo), t.y., proto, minčių išvalymas nuo įvairių materialių potraukių (atliekant šią praktiką – či nurimsta ir įsivyrauja li principas); 2) mokymosi, kuris remiasi senųjų klasikinių konfucianistinių veikalų studijavimu bei dalyvavimu visuomeninėje veikloje.

Be to, anot Džu Si, kiekvienas žmogus turi sekti li principu, kuris veda į tobulą žmogaus prigimtį, kuris įkūnija harmoniją ir yra jungtis, siejanti žmogų su kosmosu. Jei žmogus yra suglumęs, nerandantis kelio – jis turi būti „atgaivintas“. Pasak mokytojo, žmogus turi tapti išminčiumi, nes jo či nėra užterštas, jis – tyras. Išgryninti či reikia tam, kad li principas galėtų atsiverti visomis jėgomis (Ivanhoe 2000 p. 44). Žmogus, kurio či nėra tyras, jis priklauso gyvulių lygmeniui. Išminčius – tai sektinas pavyzdys, kuris pažįsta savąjį aš, suvokia prigimties tobulumą ir gėrį.

Džu Si patarimai, kaip tapti išminčiumi:

1. Susitelkti ties mokymusi. Tai lyg plaukimas valtimi prieš srovę ar amžino gyvenimo eleksyro gaminimas. Tai procesas, reikalaujantis daug pastangų, tai – li principo pažinimas, tam, kad sąmonė suvoktų žmogaus prigimties tobulumą, gerumą;
2. Gyventi ramumoje ir klausyti sąmoningai. Mokantis – virsti ramiu vandeniu ar švariu veidrodžiu. Ramybėje žmogus negirdi triukšmo ir tik tada žmogus gali atrasti save ar kitaip sakant pažinti li principą. Svarbu nuvyti blogas, sąmonę teršiančias mintis;
3. Išgryninti savąjį qi. Norint atlikti tokią dvasinę praktiką, reikia atsisakyti įvairių įnoringų troškimų ir atitolti nuo materijos.

(Littlejohn, 2011 p. 144).

Džu Si apie dvasias ir vaiduoklius

Džu Si gyveno ir skleidė savo mokymus Songų dinastijos laikotarpiu, kai tuo metu žmonės buvo giliai tikintys dvasiomis (神 shen) ir vaiduokliais (鬼 gui). Džu Si skelbė mokiniams, kad žmogus neturėtų nuolatos keipti dėmesio į vaiduoklius ir dvasias, nors pats neatmetė vaiduoklių ir dvasių egzistavimo idėjos: „lietus ir vėjas, rasa ir žaibas, saulė ir mėnulis, diena ir naktis – tai galingų jėgų pėdsakai; tai vaiduoklių ir dvasių egzistencijos išraiškos“. Pasak mąstytojo, li principas atitinka dvasių ir vaiduoklių egzistavimą; kaip žmonės turi li principą kaip tobulą žmogiškąją prigimtį – taip ir šios antgamtinės būtybės vadovaujasi šiuo principu. Anot Džu Si, dvasių ir vaiduoklių būties esmė (substancija) nieko nesiskiria nuo žmonių, tačiau tai, kad vaiduokliai ir dvasios gali keisti pavidalus – lemia jų či. Filosofas dvasias ir vaiduoklius aiškino kaip či (materijos) įvairių kombinacijų atspindžius (Littlejohn, 2011 p. 148). Džu Si tikėjo, kad dažnai besimeldžiantysis būna susitelkęs ties či pradu, tad šis gali užmegzti kontaktą su dvasiomis. Galiausiai jis skelbė, jog dvasios ir vaiduokliai turi teisėtą ir apibrėžtą vietą visatoje.

„Mokytojo Džu pokalbiai“

Tai Džu Si mokymų rinkinys, surinktas ir išleistas studentų 1270 m. bei kuris ne tik to meto, bet ir šiuolaikinėje Kinijoje pripažintas kaip vienas iš svarbiausių ir paveikiausių neokonfucianistinių kūrinių.

Keletas minčių iš „Mokytojo Chu pokalbių“:

1. „Santykiai tarp valdovo ir jo patarėjo – tai santykiai, pagrįsti principu li; santykiai tarp valdovo ir jo patarėjo – tai tėvo ir sūnaus santykiai“;
2. „Tian (天) (dangus, gamta) – tai kelias, kokie mes turėtume būti. Tai principas li. Li čia – tai žmogiškumas, teisingumas, padorumas ir išmintis viename“;
3. „Paprastas žmogus gali gerai gyventi, jei tik tuo metu valdo karalius Ven (Wen). Iškilus žmogus – be karaliaus Ven. Tokio žmogaus či yra tobulas. Kai tik žmogus gimsta, jis jau yra suvokęs principą li be jokių mokymų ar pastangų. Dabar žmonės paskendę sumaištyje. Tik su išminčių pagalba jie gali pakilti virš gluminančios sumaišties. Tačiau jei žmonės tampa visiškai suglumusiais ir nesuvokia principo li, jie galiausiai pavirs gyvuliais“;
4. „Mokiniai negali visada tikėti vienu ir tuo pačiu dalyku, tik tuo metu, kai jie atsikratys vieno ir to pačio tikėjimo, nauji dalykai gims jų galvose. Tai kaip su nešvariu vandeniu: jei jį išvalysi – taps švarus“ (Littlejohn, 2011 p. 140–141).

 

Naudota literatūra:

1. Andrijauskas, A., 2013. Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai. Vilnius: Alma littera.
2. Ivanhoe, P. J., 2000. Confucian Moral Self Cultivation. [e-knyga] Hackett publishing. Rasta: Google Books <http://booksgoogle.com> [žiūrėta 2015 m. gegužės 20 d].
3. Yao, X., 2000. An introduction to Confucianism. [e-knyga] Cambridge University press. [žiūrėta 2015 m. gegužės 20 d].
4. Littlejohn, R. L., 2011. Confucianism. [e-knyga] London: I.B. TAURIS. [žiūrėta 2015 m. gegužės 20 d].