Paukštis Dženas

Dženas, arba Dženniao (鴆鳥 zhènniǎo, zhèn), – paukštis nuodingomis plunksnomis, kuris, manoma, senovėje gyveno dabartinės pietų Kinijos teritorijoje. Apie jį užsimenama daugelyje Kinijos mitų ir kitų raštų.

Kinų rašytojas Guo Pu (郭璞 GuōPú) apibūdina Dženo išvaizdą taip: violetinis pilvas, plunksnos žaliais galais ir skaisčiai raudonas kaklas. Šie paukščiai gamino nuodus, nes lesė nuodingų gyvačių galvas. Vyriškos lyties paukštis vadintas Keliaujančia saule (迴陽 huíyáng), moteriškos lyties  – In harmonija (阴氳 yīnyūn). Kitas apibūdinimas – iš Songų dinastijos laikotarpio Pijos žodyno (埤雅 Píyǎ). Rašoma, kad paukštis atrodė kaip žąsis tamsiai violetiniu kūnu ir bronziniu kaklu, kurio ilgis 7–8 cunai (kiniškas matavimo vienetas: 1 cunas = 3,33 cm).

Pijos žodyne rašoma, kad Dženo kūnas yra nuodingas iki pat plunksnų galiukų. Nuodai vadinami džendu (鴆毒 zhèndú) arba tiesiog Dženo nuodais. Skystis, kuriame būdavo pamirkytos plunksnos, tapdavo nuodingas. Paukščio išmatos, kaip teigta, galėjo ištirpdyti akmenis, o mėsa skleidė siaubingą smarvę. Dėl to ji nenaudota norint slaptai kažką nunuodyti. Dženo nuodai laikyti tokiais pavojingais, jog buvo sakoma, kad mirtis ištinka vos jiems patekus į skrandį. Baopudzio (抱朴子 Bàopǔzǐ) knygoje rašyta, kad vienintelis dalykas, galėjęs nukenksminti nuodus, buvo raganosio ragas. Juo pamaišyti nuodai suputodavo ir tapdavo nekenksmingi. Be Pijos ir Baopudzio knygų, Dženas minimas Sancai Tuhui enciklopedijos (三才图会 Sāncái Túhuì) medžio graviūroje ir panašiuose įrašuose; dažnai vartojami posakiai apie Dženą, pvz.: „Geria dženą, kad numalšintų troškulį“ (飲鴆止渴 yǐnzhènzhǐkě).

Kinų raštuose yra daug įrašų apie sėkmingus ir nelabai pavykusius bandymus nunuodyti Dženo nuodais. Ilgainiui terminu dženas imta vadinti visus nuodus, todėl neaišku, kada nuodyta būtent Dženo nuodais. Japonų istoriniame epe Taiheiki (太平記 Taiheiki) pasakojama apie Ašikagą Takaudžį (足利尊氏 Ashikaga Takauji) ir jo brolį Ašikagą Tadajošį (足利直義 Ashikaga Tadayoshi), kurie privertė princą Morinagą (護良親王 Moriyoshi Shinnō) išgerti džendu (jap. ちんどく chin doku). Vėliau pats Tadajošis buvo pagautas ir nunuodytas. Kinų raštuose yra informacijos ir apie mokytoją Vangą Čujį (王处机 Wáng Chǔjī), kuris, kaip teigiama, buvo atsparus Dženo nuodams.

Dženo atitikmenys realybėje
Paskutinį kartą paukštis pastebėtas Songų dinastijos periodu, kai hanių tauta kėlėsi į Guangdongo (广东 Guǎngdōng) ir Guangsi (广西 Guǎngxī) provincijas. Visi paukščiai buvo išžudyti. Kinų ornitologai teoriškai svarstė, kad Dženas labai panašus į paukštį sekretorių ar kuoduotąjį gyvatinį erelį, kurie gyvena pietų Kinijoje. Paukščiai galėjo tapti nuodingi, nes maitindavosi nuodingomis gyvatėmis; panašiai kaip medlaipinės varlės gauna nuodų iš nuodingų vabzdžių, kuriais minta. Sutapimas, kad dženai vaizduoti panašiai. Kad ir kaip būtų, šių laikų zoologai nusprendė, kad Dženas tėra pramanas, nes nėra duomenų apie nuodingus paukščius. Vis dėlto 1992 m. žiniasklaidoje pasirodė straipsnis apie dvispalvį pitohą, paukštį, gyvenantį Naujojoje Gvinėjoje, kurio plunksnos nuodingos. Nuo tada atrastos dar kelios nuodingų paukščių rūšys.

Šaltiniai:

Yang Sh., 1998. The Divine Farmer’s Materia Medica: A Translation of the Shen Nong Ben Cao, Blue Poppy Enterprises, Inc., JAV.

Parker J., 2007. Chinese Unicorn <http://chinese-unicorn.com/ch18/> [žiūrėta 2015 m. gegužės 14 d.].

Sukhu G., 2012. The Shaman and the Heresiarch – A New Interpretation of the Li sao, University of California Press.

Redagavo Eidmantė Kalašinskaitė