Japonijos kovos menai
Japonijos kovos menai – tai kovos menų visuma, susiformavusi Japonijos teritorijoje. Japonijos kovos menų vystymasis prasidėjo kartu su samurajų iškilimu. Samurajai (侍 samurai) atsirado Heiano laikotarpio (平安時代, Heian jidai) pabaigioje ir klestėjo iki pat Meidži restauracijos (明治維新 Meiji Ishin). Nuo dvylikto amžiaus iki pat 1600 metų kovos menai Japonijoje buvo naudojami realiose kovose. Edo laikotarpio (江戸時代 Edo jidai) metu Japonijoje vyravo taika, tuomet kovos menams buvo skirta daugiau dėmesio, kovos menai tapo labiau orientuoti į savigyną. (Buckley, 2002) Budo sąvokos atsiradimas Terminai: budžiucu (武術 bujutsu), kitaip vadinamas bugei džiuhapan (武芸十八般 bugei juhappan), tačiau šiais laikais vadinamas budo (武道 budō) ar „kovos kelias“, apima kelis kovos menus. Senasis terminas bugei džiuhapan (18 kovos menų) sudaro šaudymo iš lanko, jojimo, ieties metimo menus, taip pat špagavimosi, plaukimo, lazdų, durklų kovos menus ir kitus. Edo laikotarpio metu, be kitų akademinių dalykų, kariai turėjo mokytis šešis kovos...
Daugiau
Tradicinis karate-do
Tradicinis karate-do (空手道 karate-dō) – tai sena, laiko patikrinta savigynos sistema, sukurta Okinavos (沖縄県) salose. Jos įkūrėju laikomas legendinis meistras Gičinas Funakošis (Gichin Funakoshi, 1869-1957 m.). Išvertus iš japonų kalbos, terminas „karatė“ reiškia „tuščia ranka“, terminas „do“ – „kelias“. Šis kovos menas priklauso Budo kodeksui. Budo – terminas aprėpiantis daugelį kovos menų, kurių filosofija skirta ne tik fizinėms „smūgio-spyrio“ treniruotėms, bet ir dvasiniam, vidiniam tobulėjimui. Pats terminas kilęs iš japonų kalbos žodžių „bu“ – armija, kažkas susijęs su karo pramone, ir anksčiau minėtojo „do“ – kelias. Žmogus, praktikuojantis tradicinį karatė do, vadinamas karateka (カラテカ). Tai asmuo, siekiantis fizinio bei dvasinio tobulėjimo per sunkias, daug valios ir ištvermės reikalaujančias treniruotes. Pagrindinės šio kovos meno puoselėjamos vertybės – pagarba, disciplina, noras mokytis ir mokyti. Tradicinio karate-do ypatybės Treniruojantis karatė stipriai padidėja galia, greitis, reakcija, lankstumas, gerėja savijauta ir laikysena. Tradicinio karatė...
Daugiau
Jošiko Kavašima
Gimusi kaip Aisin Dziue Luo Sianju (愛新覺羅氏楊憲益 Aisin Gioro Xianyu), geriausiai žinoma Jošiko Kavašima (川島芳子 Kawashima Yoshiko), „Rytų brangenybės“ (東鎮 Dongzhen Eastern Jewel), arba Džin Bihui (金璧輝 Jin Bihui) vardu. Jošiko buvo keturioliktoji Mandžiūrijos princo Su dukra, Mandžiūrijos princesė, vėliau tapusi šnipe dirbančia Japonijai. Jošiko gimė 1907 metais gegužės 24 dieną Pekine. Jos tėvas Šanči (善耆 Shanqi) buvo Čingų (清朝 Qing) dinastijos princas, o jos mama buvo viena iš jo sugulovių. Vaikystė 1914 metais, kai Jošiko buvo aštuoneri metai, jos tėvas atidavė ją savo geram šeimos draugui Nanivai Kavašimai (川島浪速 Kawashima Naniwa), kuris buvo Japonijos šnipas, dirbęs Mandžiūrijoje. 1919 metais Naniva įsidukrino Rytų Brangenybę ir suteikė jai japonišką vardą Jošiko. Augdama Japonijoje, Macumoto mieste, Jošiko mokėsi japonų kalbos. 1922 metais mirė jos tėvas, o jos motina sekdama mandžiūrų tradicijas nusižudė. Po tėvų mirties Jošiko buvo išsiųsta į Tokiją, kur mokėsi kendo (剣道 kendō), dziudo (柔道 jūdō), fechtavimo...
Daugiau
Džiudžicu
Džiudžicu (柔術 jujitsu, liet. „švelnusis kelias“) modernusis japonų kovos menas, orientuotas į praktinius, visiems beginkliams stiliams, terminas „efektyvius kovos metodus, mokantis kovos meno moralės, savigynos. „Kaip bendrinis pavadinimas „džiu džicu“ atsirado Japonijoje XVI a. „džiu“ reiškia švelnus, lankstus, „džicu“ – technika, metodas, būdas. Tai yra švelnumo technika arba švelnumo menas.“ (Kondansha Encyklopedia Of Japan, 1983). Paskirtis Džiudžicu buvo naudojamas samurajų, dažniausiai paskirtimi nuginkluoti ginkluotą priešininką plikomis rankomis. Džiudžicu sąvoką įvairiai aptariama, kaip: savisauga, apsigynimas, būdas, arba priemonė nenaudojant ginklo nugalėti už save stipresnį, net ginkluotą priešą, žinoma – sportas (Reivytis 1936, p. 22). Džiudžicu, japonų savigynos, kovos sistema, paremta anatominėmis žiniomis. Daugiausia naudojami skausmingi raumenų paspaudimai ir sąnarių išsukimai, džiudžicu minimas ankstyvaisiais viduramžiais kaip slaptas samurajų ginklas: iki XV a. mokytis džiudžicu buvo leidžiama tik samurajų luomo vyrams. XVIII a. Japonijoje buvo iki 900 įvairių džiudžicu mokyklų. Po 1886 metų Japonijoje paplitus...
Daugiau
Japonijos policija
Japonijos policija – pagrindinė šalies administracinė institucija, užtikrinanti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Trumpa istorija 1974 m. pradėjo veikti Tokijo Metropoliteno policijos departamentas (警視庁 Keishichō), pavaldus Vidaus reikalų ministerijai. Tai buvo pirma moderni policijos institucija Japonijoje, įkurta Europoje policijos sistemą studijavusio vyriausiojo komendanto Tošijošio Kavadžio (川路 利良 Kawaji Toshiyoshi). Sistema buvo griežtai centralizuota, įvesta europietiško stiliaus uniforma, pareigūnai apginkluoti europietiškais ginklais. Po antrojo pasaulinio karo vykstant Japonijos demokratizacijai, įkuriama Visuomenės saugumo komisija. Susiformuoja sistema, sudaryta iš nacionalinės ir municipalinės policijos, siekianti užtikrinti policijos pajėgų demokratinį valdymą ir decentralizaciją. Tuo metu galiojęs Policijos įstatymas turėjo trūkumų (pavyzdžiui, daugybė municipalinių policijos pajėgų egzistavo lygiagrečiai su nacionaline kaimo bendruomenių policija, todėl dėl geografinio policijos pajėgų segmentavimo ir neaiškaus pareigų tarp vyriausybės ir policijos pasidalinimo, nukentėdavo policijos darbo efektyvumas), kuriuos pašalinus 1954 metais įsigalioja pataisytas Policijos įstatymas ir įkuriama Nacionalinė Policijos Agentūra (toliau NPA) (警察庁 Keisatsuchō). Taip...
Daugiau
