Paukštis Dženas
Dženas, arba Dženniao (鴆鳥 zhènniǎo, zhèn), – paukštis nuodingomis plunksnomis, kuris, manoma, senovėje gyveno dabartinės pietų Kinijos teritorijoje. Apie jį užsimenama daugelyje Kinijos mitų ir kitų raštų. Kinų rašytojas Guo Pu (郭璞 GuōPú) apibūdina Dženo išvaizdą taip: violetinis pilvas, plunksnos žaliais galais ir skaisčiai raudonas kaklas. Šie paukščiai gamino nuodus, nes lesė nuodingų gyvačių galvas. Vyriškos lyties paukštis vadintas Keliaujančia saule (迴陽 huíyáng), moteriškos lyties – In harmonija (阴氳 yīnyūn). Kitas apibūdinimas – iš Songų dinastijos laikotarpio Pijos žodyno (埤雅 Píyǎ). Rašoma, kad paukštis atrodė kaip žąsis tamsiai violetiniu kūnu ir bronziniu kaklu, kurio ilgis 7–8 cunai (kiniškas matavimo vienetas: 1 cunas = 3,33 cm). Pijos žodyne rašoma, kad Dženo kūnas yra nuodingas iki pat plunksnų galiukų. Nuodai vadinami džendu (鴆毒 zhèndú) arba tiesiog Dženo nuodais. Skystis, kuriame būdavo pamirkytos plunksnos, tapdavo nuodingas. Paukščio išmatos, kaip teigta, galėjo ištirpdyti akmenis,...
Daugiau
Si-vangmu
Si-vangmu (西王母 Xi Wangmu), arba „Vakarų karalienė motina“, kinų mitologijoje yra viena svarbiausių dievybių, gyvenanti Kunluno kalne, dažniau žinoma kaip Vangmu Niangniang (王母娘娘 Wangmu Niangniang) arba tiesiog Vangmu. Si-vangmu mitai Istoriniais duomenimis, Si-vangmu dievybė egzistavo jau Šangų dinastijos (1600–1046 m. pr. m. e.) valdymo laikais, tačiau mituose ir dailės kūriniuose pasirodė Rytų Džou dinastijos (771–256 m. pr. m. e.) laikotarpiu. „Kalnų ir jūrų knygoje“ (山海經 Shanhai Jing) ji vaizduojama kaip belytė kalnų dvasia „su snieginio leopardo uodega, tigro dantimis ir pasišiaušusiais plaukais“, siunčianti ligas, nelaimes ir bausmes (Kė 1989, p. 21). Vėliau, nuo Kariaujančių karalysčių laikotarpio (465–221 m. pr. m. e.) iki Hanų dinastijos (206 m. pr. m. e.–220 m.), Si-vangmu vaizdinys pamažu keitėsi, ir ši iš laukinės bei žiaurios dievybės virto kilminga dievaite. Si-vangmu „Valdovo Mu gyvenimo aprašyme“ (穆天子傳 Mu Tianzi Zhuan) vaizduojama kaip princesė, rengianti valdovui Mu pokylį ir kartu su juo kurianti eilėraščius bei dainuojanti dainas. Taip pat...
Daugiau
Fudziano tulou
Tulou (土楼, tǔlóu) išvertus į lietuvių kalbą reiškia „žemės pastatas“. Fudziano tulou – tai dideli, kelių aukštų, apvalūs arba kvadratiniai, fortifikuoti namai Fudziano provincijoje, pietryčių Kinijoje. Jie statyti apsauginiais tikslais, dažniausiai su atviru centriniu kiemu, vienu pagrindiniu įėjimu ir mažais langeliais į išorę, prasidedančiais tik nuo antro aukšto. Namai dar vadinami „maža šeimos karalyste“ arba „triukšmingu mažu miesteliu“, nes juose gyvendavo vienos arba kelių giminių klanai, kurie sudarydavo mažas bendruomenes. Juose daugiausia gyveno fulao ir hakų etninės mažumos. Viename pastate galėjo tilpti šimtai žmonių. Namams būdingos aukštos molinės sienos, dengtos čerpiniu stogu, su išsikišusiomis pakraigėmis. Pastatas padalytas vertikaliai, kiekvienai šeimai atitenka po vieną ar kelis kambarius kiekviename aukšte. Nepaisant nykios išorės, vidus būdavo gausiai dekoruojamas ir įrengiamas kuo patogiau. Istorija UNESCO duomenimis, iš archeologinių tyrimų matyti, kad jau neolito periodu (prieš 6000 metų) Rytų ir Centrinėje Azijoje buvo statomi bendruomeniniai plūkto molio namai....
Daugiau
