Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Ankstyvasis Džiosono laikotarpis (1392–1592 m.)

Ankstyvasis Džiosono laikotarpis (1392–1592 m.)

Džiosono dinastija (조선 Joseon) yra Korėjos dinastija, kurią 1392 m. įkūrė karvedys Yi Seong Gye (이성계). Ankstyvasis jos laikotarpis tęsėsi iki pirmųjų japonų bei mandžiūrų invazijų, kurios vyko 1592 m. (Tudor 2012, p. 22). Ankstyvajame Džosone buvo įtvirtintas neokonfucianizmas, priimta Kinijos kultūra, klestėjo Korėjos menai, literatūra, technologijos, mokslas. Džosono laikotarpis padarė didelę įtaką šiuolaikinei Pietų Korėjos raidai: etiketui, kultūrai, visuomenės suskirstymui ir dabartinei korėjiečių kalbai (Seth 2011, p. 127).

Dinastijos įkūrimas
Prieš įkuriant naują dinastiją Korėja buvo vadinama Gorjo (고려 Goryeo). Ją nuolatos puldinėjo mongolai ir vako piratai. 1370–1380 m. karvedžiui I Songgje (I Seong Gye) pavyko išvyti mongolus ir piratus iš Gorjo žemių. I Songgje tapo Gorjo ministru ir sudarė paliaubas su Kinijos Mingų dinastija (Tudor 2012, p. 22). 1388 m. I Songgje buvo įsakyta užpulti Mingų dinastiją, tačiau jis su savo pasekėjais užpuolė Gorjo valdovą ir nuvertė jį nuo sosto. 1392 m. I Songgje pasiskelbė karaliumi Tedžo (태조 Taejo) ir įkūrė Džosono dinastiją, kuri dar kartais vadinama I (Yi) dinastija (Tudor 2012, p. 23). Dinastijos įkūrimas laikomas vienu reikšmingiausių Korėjos politikos istorijos įvykių, nes valdžia buvo perimta su maža kariuomene ir pritarus slaptajai tarybai įteisinta nauja valdžia (Han 2010, p. 30).

Politinė raida

1394 m. pirmuoju Džosono karaliumi tapo Tedžo. 1398 m. įvyko pirmoji kova tarp princų: karaliaus Tedžo sūnus Yi Bang Won (이방원) nužudė du jauniausius brolius ir ministrą pirmininką (Seth 2011, p. 150). Yi Bang Won perdavė valdžią vyresniam broliui Džongdžongui (정종 Jeongjong). 1400 m. įvyko antroji kova tarp princų: karalius Džongdžongas savanoriškai perleido sostą savo broliui YiBangWon, šis tapo karaliumi Tedžongu (태종 Taejong) (Seth 2011, p. 150). 1418 m. sostą perėmė karalius Sedžongas (세종 Sejong) (Breen 2004, p. 91). 1450 m. Sedžongo sūnus Mundžongas (문종 Munjong) tapo karaliumi, tačiau mirė po 2 metų, todėl sostą perėmė jo dvylikametis sūnus Dandžongas (단종 Danjong).

1455 m. karaliaus Dandžongo dėdė nužudė jį bei 6 ministrus ir tada pasiskelbė karaliumi Sedžo (세조 Sejo) (Seth 2011, p. 151). Po karaliaus Sedžo mirties sostas atiteko Jedžongui (예종 Yejong), bet jis anksti mirė. 1469 m. į valdžią atėjo karalius Songdžongas (성종 Seongjong) (Han 2010, p. 41).

1492 m. sostą paveldėjo Jonsangunas (연산군 Yeonsangun), bet dėl savo žiaurumo neįgijo karaliaus titulo (Seth 2011, p. 151). Po to, kai išprievartavo ir nužudė savo tetą, Jonsangunas buvo ištremtas (Breen 2004, p. 92). 1506 m. karaliumi tapo Džungdžongas (중종 Jungjong) (Tudor 2012, p. 25). 1544 m. sostas atiteko Indžongui (인종 Injong), jis po metų mirė, tad karaliaus titulą perėmė Mjongdžongas (명종 Myeongjong). Karalius Mjongdžongas dalijosi valdžiasu savo mama karaliene Mundžong (문정왕후 Munjeong).

Po karalienės mirties Mjongdžongas bandė pertvarkyti visą valdžią, tačiau mirė ir nepaliko įpėdinio. 1567 m. sostą paveldėjo karalius Sondžo (선조 Seonjo), jis buvo paskutinis ankstyvosiosDžosono dinastijos karalius, nes nuo 1592 m. prasidėjo pirmieji japonų įsiveržimai į Korėją (Tudor 2012, p. 27).

Reformos
Karaliaus Tedžo patarėjas Džong Dodžonas (정도전 Jeong Dojeon) paskelbė neokonfucianizmą valstybine religija, sunaikinovisas budistų šventyklas, pakeitė politinę karalystės sistemą iš feodalinės į biurokratinę. Taip pat Džong Dodžonas parašė įstatymų kodeksą, jis tapo pirmąja Džosono konstitucija (Han 2010, p. 49). Antrasis Džosono karalius Džongdžongas per trumpą savo valdymo laikotarpį įvykdė tik vieną reformą: uždraudė kilmingiesiams turėti privačią kariuomenę (Lee 2012, p. 111).

Karalius Tedžongas pradėjo diskriminuoti sool(서얼 seoeol) klasės žmones ir uždraudė jiems laikyti valstybės pareigūnų egzaminus (과거 gwageo) (Han 2010, p. 68). Taip pat Tedžongas sustiprino karaliaus valdžią ir pavertė Džosoną absoliutine monarchija (Han 2010, p. 37). 1413 m. buvo įvesta hope (호패 hopae) – tapatybės nustatymo sistema. Ji padėjo suskaičiuoti valstybės žmones ir patikrinti, ar visi sumokėjo mokesčius (Seth 2011, p. 150).

Karalius Sedžongas plėtojo politinius santykius su Kinijos Mingų dinastija ir Japonija (Lee 2012, p. 250). Valdant karaliui Sedžo, ministras pirmininkas visiškai neteko valdžios, buvo sustiprinta kariuomenė ir visa administracinė sistema (Han 2010, p. 40). 1474 m. buvo užbaigtas Džosono teisės kodeksas, sustiprinta trijų vyriausybinių įstaigų (삼사 samsa) galia.

Jonsangunas uždraudė korėjiečių abėcėlę hangulį, kad valstiečiai negalėtų apie jį viešai užrašyti savo nuomonės; buvo uždaryta konfucianistinė mokykla Songgjungvanas (성균관 Seonggyungwan), ji vėliau paversta viešnamiu. Karalius Džungdžongas įsakė atidaryti Songgjungvanąir karališkąjį universitetą, pertvarkė administracinę valdžią, patobulino valstybinių egzaminų sistemą (Lee 2012, p. 252). Karalius Sondžo egzaminus pertvarkė dar kartą: literatūra tapo svarbesnė už istoriją ir politiką.

Kultūros raida
1394 m. karalius Tedžo perkėlė sostinę iš Gesongo (개성 Gaeseong) į Hanjangą (한양 Hanyang) dabartiniame Seule (Breen 2004, p. 87). Tedžo pasirinko Hanjangą, nes jis buvo Korėjos pusiasalio centre, jo pietuose tekėjo Han upė (한강 Hangang) – tai lengvino susisiekimą, o šiaurėje Hanjangas buvo apsuptas keturių kalnų: Bugako (북악산), Naksano (낙산), Inuango (인왕산) ir Namsano (남산) – jie saugojo nuo priešų (Seth 2011, p. 127).

1395 m. Bugako kalno papėdėje buvo pastatyti karališkieji Gjongboko rūmai (경복궁 Gyeongbokgung) su 17 km gynybine siena aplink juos, taip pat dvi šventyklos: Džongmjo (종묘 Jongmyo) ir Sadžikas (사직 Sajik). Netoli rūmų buvo pastatyti vyriausybės administraciniai pastatai, turgavietės ir mokyklos (Han 2010, p. 33).

1398 m. įkurta valstybinė švietimo sistema. Tada egzaminai tapo labai reikšmingi, nes juos galėjo laikyti ir kilmingieji, ir paprasti žmonės (Seth 2011, p. 167).

1399 m. karalius Džongdžongas perkėlė sostinę vėlį Gesongą. 1405 m. karaliaus Tedžongo paliepimu baigti statyti Čangdoko rūmai (창덕궁 Changdeok-gung). Valdant karaliui Tedžongui, klestėjo konfucianizmas, o budistų šventyklos buvo uždarytos (Lee 2012, p. 160).

Sedžongo valdymo metais Džosono dinastijoje patobulėjo gamtos mokslai, žemės ūkis, literatūra, tradicinė medicina (Breen 2004, p. 91). 1443 m. Sedžongas sukūrė hangulį – korėjiečių abėcėlę, ji buvo lengvesnė nei kinų ir skirta paprastiems žmonėms. Nuo 1456 m. buvo skatinama istorinių, ekonomikos, žemės ūkio ir religinių knygų leidyba (Lee 2012, p. 244). Karalius Songdžongas įtvirtino neokonfucianizmą, įkūrė karališkąją biblioteką (홍문관 Hongmungwan), baigė svarbiausias Džosono knygas (Han 2010, p. 41).

1492–1506 m. Džosone įsigalėjo tamsusis laikotarpis: klestėjo paleistuvystė (buvo statomi viešnamiai), alkoholizmas, korupcija. Po tamsiojo laikotarpio karalius Džungdžongas atgaivino kultūrą, skatindamas knygų leidybą (Tudor 2012, p. 25). Valdant šiam karaliui, pirmą kartą moteris tapo karališkąja gydytoja. Karaliaus Sondžo valdymo metais sustiprintas švietimas, atgaivinta kultūra, tačiau pirmosios japonų invazijos ją vėl suniokojo (Lee 2012, p. 253).

Visuomenė
Ankstyvajame Džosono laikotarpyje buvo tik du socialiniai sluoksniai: laisvieji janginai (양인 yangin) ir tarnai, arba vergai nobi (노비).

Nobi negalėjo lankyti mokyklos ar tapti valstybės tarnautojais (Han 2010, p. 64). Žmonės galėjo tapti nobi arba juo gimti. Buvo dviejų tipų nobi: napgongnobi (납공노비), kurie turėjo valstybinės žemės ir mokėjo duoklę, ir sonsang nobi (선상노비) – amatininkai, kurie dirbo vyriausybei (Han 2010, p. 64).

Janginų sluoksnis turėjo savo hierarchiją. Pats aukščiausias sluoksnis jų hierarchijoje buvo aristokratai jangbanai (양반 yangban) (Han 2010, p. 66). Jie turėdavo dažnai pasitelkti savo gebėjimus,  atlikti konfucianizmo ritualus, taip pat  būti literatūros ir kaligrafijos meistrai (Seth 2011, p. 165). Jangbanai buvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos. Jie tarnavo visuomenei kaip moraliniai ir kultūriniai lyderiai (Seth 2011, p. 166).

Kitas laisvųjų sluoksnis – vidurinė klasė džunginai (중인 jungin). Šiam sluoksniui priklausė nusigyvenę jangbanai, rūmų raštininkai, kaligrafai, muzikantai, teismo pareigūnai (Seth 2011, p. 169). Jie galėjo laikyti egzaminus ir pereiti į jangbanų klasę, buvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos (Lee 2012, p. 139). Džunginai – pati mažiausia janginų klasė, betsmarkiai prisidėjusi prie Džosono valdymo.

Žemesnis janginų sluoksnis buvo paprastieji žmonės sangminai (상민 sangmin).Tai buvo ūkininkai, žvejai, prekybininkai ir amatininkai (Breen 2004, p. 87). Jie laikyti „švariaisiais“ darbininkais ir buvo visiškai laisvi. Sangminams drausta kalbėti jangbanų kalba, jie neturėjo pavardžių. Dažniausiai sangminai turėjo dirbamos žemės plotą ir privalėjo mokėti mokesčius (Seth 2011, p. 167), tačiau galėjo mokytis ir laikyti egzaminus, tapti vyriausybės pareigūnais (Han 2010, p. 67).

Žemiausias janginų sluoksnis – čonminai (천민 cheonmin). Šie žmonės dirbo „nešvarų“ darbą: tai mėsininkai, šamanai, kalėjimo apsauginiai, duobkasiai, klounai, vyrų linksmintojos giseng (기생 gisaeng) (Lee 2012, p. 143). Čionminais buvo gimstama, jie neturėjo teisės mokytis ar laikyti egzaminų. Jų sluoksnyje aukščiausią išsilavinimą turėjo giseng – jos buvo mokomos menų, poezijos meno ir politikos tam, kad linksmintų jangbanus vyrus ir galėtų jiems patarti (Lee 2012, p. 143). Giseng buvo mokytos moterys, tačiau žemiausios čonminų sluoksnyje, nes dirbo „nešvariausią“ darbą.

Laisvųjų hierarchijoje dar egzistavo neliečiamųjų (백정 baekjeong) sluoksnis (Seth 2011, p. 168). Tai diskriminuojama klasė, kuri gyveno atskirta nuo čionminų: jiems buvo draudžiama vaikščioti tuo pačiu keliu kaip jangbanams, bet jie buvo atleisti nuo mokesčių, karo tarnybos ir privalomo darbo (Lee 2012, p. 144). Neliečiamieji dažniausiai būdavo valkatos. Taip pat laisvųjų hierarchijai priklausė specialusis sluoksnis sool (nesantuokiniai vaikai). Tai jangbanų ir jų sugulovių vaikai (Lee 2012, p. 146). Ankstyvajame Džosone sool nebuvo labai diskriminuojami, priešingai, jie aktyviai dalyvavo kurdami valstybę (Han 2010, p. 68).

Naudota literatūra:

Tudor, D., 2012. Korea: The Impossible Country. China: Tuttle press.
Seth, M., J., 2011. A history of Korea: From Antiquity to the Present. USA: Rowman & Littlefield press.
Han, Y., W., 2010. A review of Korean history: Vol. 2 Joseon Era. South Korea: Kyongsaewon press.
Lee, S., H., 2012. Korean history and culture. Seoul: Chun Ang University press.
Breen, M., 2004. The Koreans: Who They Are, What They Want, Where Their Future Lies. UK: St. Martin’s Griffin press.

 

 

Redagavo Justina Tumaitė

2 votes