Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Japonijos kovos menai

Parašė Greta - 2017-01-05 - Japonija

Japonijos kovos menai – tai kovos menų visuma, susiformavusi Japonijos teritorijoje. Japonijos kovos menų vystymasis prasidėjo kartu su samurajų iškilimu. Samurajai (侍 samurai) atsirado Heiano laikotarpio (平安時代, Heian jidai)  pabaigioje ir klestėjo iki pat Meidži restauracijos (明治維新 Meiji Ishin). Nuo dvylikto amžiaus iki pat 1600 metų kovos menai Japonijoje buvo naudojami realiose kovose. Edo laikotarpio (江戸時代 Edo jidai) metu Japonijoje vyravo taika, tuomet kovos menams buvo skirta daugiau dėmesio, kovos menai tapo labiau orientuoti į savigyną. (Buckley, 2002) Budo sąvokos atsiradimas Terminai: budžiucu (武術 bujutsu), kitaip vadinamas bugei džiuhapan (武芸十八般 bugei juhappan), tačiau šiais laikais vadinamas budo (武道 budō) ar „kovos kelias“, apima kelis kovos menus. Senasis terminas bugei džiuhapan (18 kovos menų) sudaro šaudymo iš lanko, jojimo, ieties metimo menus, taip pat špagavimosi, plaukimo, lazdų, durklų kovos menus ir kitus. Edo laikotarpio metu, be kitų akademinių dalykų, kariai turėjo mokytis šešis kovos...

Daugiau

Pietų Korėjos etiketas

Parašė Giedrė Bastytė, Indrė Satkauskaitė, Karolina Butkevičiūtė, Ligita Juozefavičiūtė, Laima Paulauskytė - 2017-01-05 - Pietų ir Šiaurės Korėja

Pietų Korėjos etiketas – tai Pietų Korėjoje per ilgą laiką susiformavusios visuotinai priimtino elgesio taisyklės, kurios sukūrė savitą šalies kultūrą, kurią daugiausiai paveikė konfucianizmas, budizmas, savita korėjiečių kibun (기분; kibun) samprata. Istorija Pirmieji įrašai, kurie minėjo Korėją, buvo parašyti prieš daugiau nei 4 tūkst. m. Jau tada, Korėjos pusiasalyje gyvenantys žmonės, buvo įvardinti kaip taikūs ir savo elgesį remiantys etiketo normomis, kurių pagrindas yra harmonija, visuomenė. Vietinis šamanizmo tikėjimas kontroliavo kasdienį gyvenimą bei agrikultūrines normas, nuo santykių tarp lyčių iki privalomų įsipareigojimų valdovui (Vegdahl, Hur 2012, p.21). Viskas ėmė keistis, kai iš Kinijos maždaug 109 m. pr. Kr. ėmė sklisti menas bei kinų kultūros pasiekimai, kurie supažindino su budizmu ir konfucianizmu, lėmusiais Pietų Korėjos etiketo susiformavimo pagrindą. Šamanizmo tradicijos pradėjo silpnėti, kai budizmas tapo pagrindine išpažįstama religija Korijo (고려; Koryŏ) laikotarpiu, nuo 918 m. iki 1392 m. Budizmo ritualai...

Daugiau

Ikkiū

Parašė Alena Borisova - 2016-05-17 - Japonija

Ikkiū Sodžiunas (一休宗純 Ikkyū Sōjun, 1394–1481, Kiotas) Japonų Dzen (Zen) budizmo Rindzai (Rinzai-shū) mokyklos vienuolis. Gyvenęs XV a. Muromači (室町時代 Muromachi-jidai) epochoje, savitos japonų kultūros formavimosi ir klestėjimo laikotarpyje, jis buvo išskirtinis dzen meistras, poetas ir kaligrafas palikęs turtingą literatūrinį paveldą bei ryškų pėdsaką Japonijos viduramžių dvasinėje kultūroje, Ikkiū buvo “tobulu Tolimųjų Rytų sintetizmo ir universalizmo įsikūnijimu, aukščiausio pasaulinio lygio menininku, genialiai dirbančiu kaligrafijos, tapybos, poezijos, arbatos ceremonijos, sodų meno ir estetikos srityse” (Andrijauskas 2001, p. 228). Biografija Ikkiū Sodžiunas gimė 1394 m. mažame Kioto priemiestyje. Pasak legendos, Ikkiū yra šimtojo Japonijos imperatoriaus Go-Komacu (後小松天皇 Go-Komatsu-tennō, 1377–1433) nesantuokinis sūnus. Dėl intrigų imperatoriaus rūmuose jo motina buvo priversta bėgti į Sagą, kur menininkas ir praleido savo pirmuosius gyvenimo metus. Kuomet Ikkiū sukako penkeri metai, jis buvo atiduotas į dzen vienuolyną Ankokudži (安国寺 Ankoku-ji) netoli gimtojo Kioto, kur šventyklos meistrai mokė...

Daugiau

Kjongdžu

Parašė Ugnė Nausėdaitė - 2016-05-07 - Pietų ir Šiaurės Korėja

Gjongdžu (경주 gyeongju-si) – miestas Pietų Korėjoje, šiaurinėje Kjongsango (경상 gyeongsangbuk-do) provincijos dalyje Pietų Korėjoje. Tai buvusi Šilos (신라 silla) karalystės (57 m. pr. Kr.–935 m. p. Kr.) sostinė, senovėje vadinta Soraboliu (서라벌 seorabeol), žodžiu, kuris korėjiečių kalboje reiškia „sostinė“ (Britannica, 2015). Miesto raida ir istorija Ankstyvoji miesto istorija ir yra glaudžiai susijusi su Šilos karalystės istorija. Ankstyvuosiuose korėjietiškuose rašytiniuose šaltiniuose, kurie greičiausiai rėmėsi Silos karalystės dinastijos kronikomis, Gjongdžu  tuo metu vadintas Saro-guku (사로국 saro-guk), buvo įkurtas 57 m. pr. Kr., kai susijungė šeši maži kaimeliai tuometinėje Gjongdžu teritorijoje. Vėliau, po Trijų Karalysčių laikotarpio (57 m. pr. Kr.-668 m. p. Kr.), maždaug VII a. vid., Gjongdžu tapo Korėjos politinio ir kultūrinio gyvenimo centru. Mieste stovėjo Silos teismas, taip pat čia gyveno dauguma karalystės elito. Gjongdžu klestėjimas tapo legenda, ir pasakojimai apie miestą nukeliavo iki tokių tolimų kraštų kaip Egiptas. Tačiau vėlesniais amžiais...

Daugiau

Tibeto mirusiųjų knyga

Parašė Vaiva Sriubaitė - 2015-06-03 - Kinija ir Taivanas

Tibeto mirusiųjų knyga – tai tibetietiškų mokymų rinkinys apie mirtį, mirties tarpsnio kelionės vadovas, atskleidžiantis ankstesnio, dabartinio ir būsimo gyvenimo nepertraukiamumą, – aiškiai parodo, kaip mirties tikrovė atsispindi tibetiečių pasaulyje. Šios knygos tibetietiškojo originalo sutrumpintas pažodinis vertimas – „Išsilaisvinimas pomirtiniame tarpsnyje klausantis pamokymų“ atskleidžia knygos turinį ir tikslą. Knygos autoriumi laikomas guru Padmasambhava. Pirmą kartą šią knygą į anglų kalbą išvertė tibetietis Lama Kazi Dawa-Samdupas, o redagavo jo mokinys W. Y. Ewans-Wentzas, kuris tokį pavadinimą pritaikė remdamasis pagal anksčiau išleistą „Egipto mirusiųjų knyga“. Tibetas Tibetiečiai savo šalį vadina Bö, kartais pridėdami Khavačen – „Sniegynų žemė“. Tibeto civilizacija yra unikali, atšiauraus klimato užgrūdinti gyventojai nuo senų laikų buvo linkę daugiau dėmesio skirti dvasiniams dalykams. Tokiam reiškiniui didelę įtaką darė aplinka: įspūdingas Himalajų kalnų kraštovaizdis, kuris savaime skatino daugelį tibetiečių susikaupti ir medituoti. Stiprus įsitikinimas, kad „stiprioji jėga“ yra dvasinė, o...

Daugiau
Rodomas puslapis 1 iš 212