Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Tokugavų dinastija

Parašė Dovilė Liškauskaitė - 2015-06-01 - Japonija

Tokugavų dinastija arba Tokugavų šiogunatas (徳川幕府 Tokugawa bakufu, 1603-1868) – tai 265 metus trukusi feodalinė dinastija, kurią valdė šiogunai (shogun, liet. karo vadas). Tokugavų valdymo periodas yra priskiriamas Japonijos Edo istoriniam laikotarpiui dėl tuo metu Edo (dabartinis Tokijas) buvimo Tokugavų sostine. Tokugavų periodas Japonijoje dažnai apibūdinamas dviprasmiškai – anksčiau siejamas su tamsiu feodaliniu laikotarpiu, šiuo metu jis dažnai yra apibūdinamas kaip auksinis taikos ir suklestėjimo amžius, kuriame buvo išlaikyta ir išgryninta tikroji nepaliesta Japonijos kultūra prieš ją paveikiant Vakarų imperializmui. Istorinis Nobunagos, Hidejoši ir Iejasu vaidmuo Pirmasis Tokugavos šiogunas ir jo įkūrėjas buvo Tokugava Iejasu (1542-1616). Jis gimė ir subrendo politinės suirutės metu, Sengoku periode (1467-1590). Šio periodo metu centralizuota politinė valdžia – imperatoriškasis teismas ir karinė valdyba (šiogunatas, arba bakufu) – prarado savo veiksmingumą. Tiesioginė politinė įtaka buvo perleista apytiksliai dviem šimtams vietinių kunigaikščių, arba daimio, valdžiusių provincijų teritorijas. Sengoku periodo pabaigoje,...

Daugiau

Edo laikotarpio kultūra

Parašė Emilija Pilipavičiūtė - 2014-04-13 - Japonija

Edo laikotarpis, dar vadinamas Tokugavų laikotarpiu, Japonijoje truko nuo 1603 m. iki 1867 m. Tokugavų šiogūnato įkūrėjas buvo Tokugava Iejasus. Šis laikotarpis pavadintas pagal tuometinę sostinę Edą (dabartinis Tokijas). Nors Edo laikotarpiu Tokugavos šiogūnai ribojo ryšius su užsienio šalimis ir Japonija buvo izoliuota, tačiau kaip tik tada labai suklestėjo kultūra. Edo laikotarpis taip pat laikomas amatų aukso amžiumi. Žmonės siekė malonumų ir aktyviai kūrė naujas kultūros formas. Dauguma nekilmingų žmonių skaitė knygas, lankėsi teatruose, kai kurie net rašė haiku (俳句), domėjosi muzika, mokėjo groti įvairių žanrų kūrinius (Nishiyama 1997, p. 8–9). Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skirta kultūrai. Šiogūnatas siekė kontroliuoti kultūrinį judėjimą Japonijoje, tačiau visiškai to padaryti nepavyko. Suklestėjus pirklių luomui, išaugo populiariosios miesto kultūros poreikis. Didėjantis miesto kultūros populiarumas rodė šio laikotarpio meno tendencijas. Edo laikotarpiu išpopuliarėjo kabukio teatras, haiku poezija, tapyba. Dailė Edo laikotarpiu pakito menininkų padėtis visuomenėje....

Daugiau

Geiša

Parašė Geistė Umbrasaitė - 2014-04-05 - Japonija

Geiša, geiko arba dar kartais vadinamosios geigi, – tai tradicinės Japonijos menininkės, palydovės, moterys, kurios linksmina, atpalaiduoja vyrus po darbo. Tai gana paslaptinga profesija, jos užuominų galima rasti jau šeštame amžiuje. Apibrėžimas Išvertus iš japonų kalbos, gei reiškia „menas“, sha – „kažkas tai darantis“. Geiša bendrąja prasme reiškia „artistė“. Kaip teigiama Susan Sarandan dokumentiniame filme „The secret life of a geisha“, tai buvo moterys profesionalės, galinčios įvairiai užimti klientus. Jos ilgus metus mokomos tradicinių japoniškų šokių, muzikos, eilėraščių, pokalbio meno. Labai daug dėmesio skiria išvaizdai, netgi iš naujo mokosi kūno kalbos, plastikos ir eisenos. Geišos – tai profesionalios kompanionės, kurių svarbiausias uždavinys – išlaikyti paslaptyje viską, ką klientai pasakė joms girdint. Kad taptų geišomis, merginos pradeda mokytis būdamos 15 metų; tada jos apsigyvena geišų namuose, vadinamuose okya, kurių galva – okaasan („mama“) – jas išlaiko, rūpinasi mokymu, perka kimono, papuošalus ir    t. t. Geišos, savo...

Daugiau

Ukijo-e

Parašė Rūta Korsakaitė - 2014-04-01 - Japonija

Ukijo-e (浮世絵) yra japoniškos medžio graviūros, žinomos Japonijoje nuo IX a. Žodis ukiyo  paimtas iš budistų terminologijos. Iki XVI a. jis reiškė „paniekintą, suvargusį pasaulį“. Vėliau, Edo periode (nuo XVII a.), šis žodis vartotas norint išreikšti sąvokas „madingas, šiuolaikinis, kupinas malonumo“. E reiškia tiesiog „dailės kūrinį“. Dabar ukiyo-e suprantami kaip „kasdienio  gyvenimo“ arba „nepastovaus pasaulio“ vaizdai (Takahashi 1983, p. 9). Priešistorė Japonijoje medžio graviūros buvo žinomos nuo IX a., kai vienuoliai naudojo jas budistiniams tekstams iliustruoti, tačiau medžio graviūros suklestėjo tik XVII–XIX a., kai tapo atskira meno šaka (Sidaravičius 1977, p. 5). XVII a. po ilgai trukusių pilietinių karų Japonijoje, valdžia atiteko šiogūnams iš Tokugavų klano. Japonijoje gyvenimas tapo uždaras: bet kokia išvyka iš šalies ar santykiai su užsieniu buvo draudžiami, beveik visiškai išnyko Kinijos kultūros įtaka, daugelį šimtmečių intensyviai veikusi Japonijos kultūrą. Šiuo laikotarpiu suklestėjo tokie miestai, kaip Edas (dabartinis Tokijas), Kijotas...

Daugiau

Mijamotas Musašis

Parašė Mantas Jakelaitis - 2014-03-31 - Japonija

Mijamotas Musašis (宮本武蔵, Miyamoto Musashi, 1584 m. birželio 13 d. – 1645 m.), dar žinomas kaip Šinmenas Takezo ir Mijamotas Bennosukė, buvo garsus  japonų samurajus ir klajoklis be mokytojo. Jis pirmasis įvaldė dviejų kardų techniką – Niten Iči-ryū (二天一流, niten ichi ryū)  ir ją aprašė savo knygoje „Penkių žiedų knyga“ (五輪の書, Gorin no Sho). Šioje knygoje aprašė ne tik techniką, bet ir kovos strategijas bei savo filosofiją. Kilmė Mijamotas Musašis gimė 1584 m. Mijamoto kaimelyje (dabartiniame Mimasakos (美作市) mieste). Tai buvo nedidelė gyvenvietė Mimasakos provincijoje. Netoli miestelio esantis Kamos šlaitas vedė į vieškelį, jungiantį kelius į Harimą ir Mimasaką. Šis vieškelis buvo seniai naudojamas – iš pradžių gyvūnų, vėliau medžiotojų ir pirklių, o Edo laikotarpiu (江戸時代, Edo jidai, 1603–1868 m.) feodalų, keliaujančių į Edo (dabartinį Tokijo) miestą (Willson, 2004, p. 27). Taip pat tai buvo vienintelis kelias, vedantis iš Mijamoto kaimo. Musašio vardas Mijamotas kilo...

Daugiau
Rodomas puslapis 2 iš 212