Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Dziudo

Parašė Ernestas Petkevičius - 2014-04-13 - Japonija

Dziudo (柔道 jūdō, reiškia „švelnus kelias“) yra modernus kovos menas, kovinis ir olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje 1882 m. Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Nuo kitų kovos menų dziudo skiriasi tuo, kad varžovas įvairiais būdais smaugiamas, parmetamas, parverčiamas ant žemės, užlaužiamos jo kūno dalys. Kilmė Dziudo atsirado džiudžiucu kovos meno pagrindu. Pastarasis atsirado XV a. ir buvo žymus tuo, kad jį naudojo samurajai, dažniausiai norėdami nuginkluoti priešininką plikomis rankomis. Siekdamas, kad dziudo suklestėtų, Džigoras Kanas turėjo kažką iš esmės pakeisti ir atskirti jį nuo džiudžiucu. Pagrindinis dziudo principas yra maksimalus veiksmingumas minimaliomis pastangomis. Kitaip tariant, nesistengti atremti pajėgesnio priešo, o panaudoti jo jėgą prieš jį patį. Dziudo turi ir platesnį, filosofinį supratimą, paverčiantį dziudo iš kovos meno į „kovos kelią“. Kanas pašalino technikas, nesuderinamas su šiuo principu, ir pabrėžė veiksmingumo svarbą atliekant techniką (Kano, 1986, p. 18). Dziudo kaip sporto istorija Varžybos yra neatsiejamas...

Daugiau

Geiša

Parašė Geistė Umbrasaitė - 2014-04-05 - Japonija

Geiša, geiko arba dar kartais vadinamosios geigi, – tai tradicinės Japonijos menininkės, palydovės, moterys, kurios linksmina, atpalaiduoja vyrus po darbo. Tai gana paslaptinga profesija, jos užuominų galima rasti jau šeštame amžiuje. Apibrėžimas Išvertus iš japonų kalbos, gei reiškia „menas“, sha – „kažkas tai darantis“. Geiša bendrąja prasme reiškia „artistė“. Kaip teigiama Susan Sarandan dokumentiniame filme „The secret life of a geisha“, tai buvo moterys profesionalės, galinčios įvairiai užimti klientus. Jos ilgus metus mokomos tradicinių japoniškų šokių, muzikos, eilėraščių, pokalbio meno. Labai daug dėmesio skiria išvaizdai, netgi iš naujo mokosi kūno kalbos, plastikos ir eisenos. Geišos – tai profesionalios kompanionės, kurių svarbiausias uždavinys – išlaikyti paslaptyje viską, ką klientai pasakė joms girdint. Kad taptų geišomis, merginos pradeda mokytis būdamos 15 metų; tada jos apsigyvena geišų namuose, vadinamuose okya, kurių galva – okaasan („mama“) – jas išlaiko, rūpinasi mokymu, perka kimono, papuošalus ir    t. t. Geišos, savo...

Daugiau

Animė

Parašė Eglė Morkūnaitė - 2014-04-05 - Japonija

Animė (アニメ, nekaitomas) – Japonijoje atsiradęs animacijos stilius su itin savita aplinkos bei veikėjų išvaizdos estetika. Japonai šį terminą naudoja visai pasaulio animacijai pavadinti, tačiau užsieniečiai griežtai apibrėžia animė kaip animacijos produktą iš Japonijos. Animė yra dalijama teatruose, rodoma per televiziją, platinama internete bei vaizdajuostėse, taip pat naudojama kompiuteriniuose žaidimuose ir yra klasifikuojama į daugybę žanrų, skirtų visoms amžiaus grupėms (Rowthorn, Ashburne, Benson, Florence 2000, p. 73). Istorija Japonų animacija gimė XX a. pirmojoje pusėje. Iš pradžių japonai mėgino naudoti vakarietiškos animacijos metodus, tačiau 1963 metais iš komiksų į televizijos ekranus atkeliavusi „Galingojo Atomo“ (鉄腕アトム Tetsuwan Atomu, ang. Astro Boy) animė, pakeitė japonų animaciją negrįžtamai. Pagamintas „Mushi Productions“ animacijos studijos, „Astro Boy“ pristatė nestandartinių simbolių bei intensyvaus siužeto animaciją, kuri išpopuliarino animė žanrą visame pasaulyje. 1970 m. studija „Tokyo Movie Shinsha“ (TMS) pradėjo leisti populiarų animacinį serialą „Lupinas trečiasis“ (ルパン三世 Rupan Sanse, ang. Lupin III)....

Daugiau

Kabukis

Parašė Kamilė Mitrikaitė - 2014-04-02 - Japonija

Kabukis (歌舞伎 „muzika-šokis-vaidyba“) – garsiausias tradicinis japonų vaizduojamasis menas. Šis teatras atspindi istorinius įvykius, moralinius konfliktus, asmeninius santykius (UNESCO 2008). Istorija Kabukio meno užuomazgų atsirado XVI a. antroje pusėje Edo eros laikais. „Šventyklos šokėja Okunė (阿国), kilusi iš Izumo ( 出雲) provincijos, garsėjo savo šokiais, kuriuos šokdavo persirengusi vyriškais apdarais. Okunė buvo graži ir įgudusi šokėja, bet žiūrovų dėmesį labiausiai traukdavo veržlus merginos pasirodymas scenoje, kai ji šokdavo apsirengusi vyriškais rūbais. Šiuo neįprastu menu buvo labai žavimasi, todėl atsirado vis daugiau Okunės pasekėjų“ (Noma 1974, p. 83). Iš pradžių kabukį kurdavo tik moterų trupės (Toita, Chiaki 1967, p. 110). Galiausiai vaidindavo aktorės, apsirengusios vyrų kostiumais, o aktoriai vyrai – moterų. Tokia lyčių kaita sulaukė daug dėmesio ir tuo metu pasirodymas buvo vadinamas „Okuni kabuki“ (阿国歌舞伎). 2005 m. kabukio teatras paskelbtas žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, o 2008 m. įtrauktas į šį UNESCO sąrašą...

Daugiau

Sušiai

Parašė Agnė Švedaitė - 2014-04-01 - Japonija

Sušiai (寿司) – japonų patiekalas iš ryžių, virtų su actu, ir kitų komponentų, dažniausiai žalios žuvies ar kitų jūros gėrybių ir daržovių. Ingredientai ir sušių forma turi daugybę variantų, bet pagrindiniai, naudojami beveik visuose sušiuose, yra ryžiai, žalia žuvis ar jūros gėrybės (kai kuriais atvejais ir mėsa), daržovės. Pjaustyta žuvis be ryžių vadinama sašimiu (刺身). Sušių istorija Japoniškos virtuvės formavimąsi lėmė daug veiksnių: geografinė padėtis, klimatas, religija, kaimyninių valstybių įtaka. Japonijos salas supančiame vandenyne gausu jūros gėrybių, o klimatas palankus ryžiams auginti. Pagrindinė sušių sudedamoji dalis – virti actuoti ryžiai, formuojami į vieną iš daugybės sušių formų. Daugumai sušių rūšių formuoti naudojami džiovintų jūros dumblių lapai noriai (海苔). Sušių garnyrui naudojamos žalios, virtos ar marinuotos jūrų gėrybės, daržovių ar kiaušinienės gabalėliai. Išvertus iš japonų kalbos, sušis reiškia „konservuota žuvis“ arba „ryžiuose ir druskoje fermentuota žuvis“. Sušių kaip patiekalo istorija prasidėjo...

Daugiau