Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Todaidži šventykla

Parašė Dagnė Frolovaitė - 2015-06-03 - Japonija

Todaidži šventykla (東大寺 Tōdaiji, „Didžioji Rytinė Šventykla“) yra viena iš Japonijos garsiausių bei istoriškai svarbiausių šventyklų. Šios, Naros prefektūroje esančios, šventyklos darbai, buvo užbaigti 752. Šventykla pastatyta siekiant suvienyti visas Budistines provincijose esančias šventyklas, Todaidži esant pagrindinei ir svarbiausiai iš jų. Šventykla savo dydžiu bei įvairiais papuošimais reprezentuoja imperinės Budistinės architektūros kulminaciją. Todaidži kompleksas žymus ir kitais jos teritorijoje esančiais objektais. Čia atvykti žmones traukia Nigacu-do menė, Nandai-mon (Didieji Pietiniai Vartai), šventyklos varpinė, jos teritoriją supantys sodai bei visus labiausiai traukianti, garsioji Didžiosios Budos menė. Istorija Todaidži šventyklos statybų pradžia siejama su 728 metais pastatyta Kinšodži šventykla. Šią šventyklą, dar tuomet, kai Japonijos sostinė buvo Nara, įsakė pastatyti tuo metu valdęs imperatorius Šomu. Kinšodži statybomis imperatorius tikėjosi nuraminti savo sūnaus princo Motoi sielai. Tuo laikotarpiu Japonijoje siautėjo epidemijos tad tikėdamasis jas numalšinti dievų pagalba, 741 metais imperatorius Šomu pasirašė ediktą,...

Daugiau

Ukijo-e

Parašė Rūta Korsakaitė - 2014-04-01 - Japonija

Ukijo-e (浮世絵) yra japoniškos medžio graviūros, žinomos Japonijoje nuo IX a. Žodis ukiyo  paimtas iš budistų terminologijos. Iki XVI a. jis reiškė „paniekintą, suvargusį pasaulį“. Vėliau, Edo periode (nuo XVII a.), šis žodis vartotas norint išreikšti sąvokas „madingas, šiuolaikinis, kupinas malonumo“. E reiškia tiesiog „dailės kūrinį“. Dabar ukiyo-e suprantami kaip „kasdienio  gyvenimo“ arba „nepastovaus pasaulio“ vaizdai (Takahashi 1983, p. 9). Priešistorė Japonijoje medžio graviūros buvo žinomos nuo IX a., kai vienuoliai naudojo jas budistiniams tekstams iliustruoti, tačiau medžio graviūros suklestėjo tik XVII–XIX a., kai tapo atskira meno šaka (Sidaravičius 1977, p. 5). XVII a. po ilgai trukusių pilietinių karų Japonijoje, valdžia atiteko šiogūnams iš Tokugavų klano. Japonijoje gyvenimas tapo uždaras: bet kokia išvyka iš šalies ar santykiai su užsieniu buvo draudžiami, beveik visiškai išnyko Kinijos kultūros įtaka, daugelį šimtmečių intensyviai veikusi Japonijos kultūrą. Šiuo laikotarpiu suklestėjo tokie miestai, kaip Edas (dabartinis Tokijas), Kijotas...

Daugiau

Sumijė

Parašė Guoda Arlauskaitė - 2014-03-30 - Japonija

Terminas sumijė (墨絵) (dar vadinama suibokuga (水墨画; „tušo ir vandens tapyba“) yra kilęs iš japonų kalbos. Tai Kinijoje atsiradusi tapybos tušu technika, kuria iš pradžių užsiimdavo tik zen (kin. 禅 Chan) budizmo vienuoliai. XIV a. ši technika nukeliavo į Japoniją ir paplito kitose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Korėja ir Vietnamas. Sumijė yra kaligrafijos ir tapybos tušu kombinacija, labai glaudžiai susijusi su filosofija bei religija. Kinų kalboje ši technika vadinama šuimohua (水墨畫), korėjietiškai – sumukhwa (수묵화), o vietnamietiškai – tranh thuỷ mặc (幀水墨). Istorija Iš VIII a. tapybos darbų, esančių Šoso-in imperatoriškojoje meno saugykloje, galima spręsti, kad jau Naros periodo menininkai buvo susipažinę su kiniškosios tapybos pagrindais ir kaligrafiškai ekspresyviomis linijomis, kurios itin atsispindėjo Tangų dinastijos meistro Wu Dao (吴道子 Wu Taotzu) darbuose. Nepaisant to, kad tapybos tušu apraiškų randama net VIII–XIII a. išlikusiuose šaltiniuose, didžiausias susidomėjimas sumijė priskiriamas vėlyvajam Kamakuros (1185–1333 m.) ir ankstyvajam Muromačio (1333–1568 m.) periodams (McDonald, 1984, p....

Daugiau
Rodomas puslapis 3 iš 3123