Nihonga
Nihonga (日本画 Nihon-ga, liet. „japoniško stiliaus paveikslai“) – japoniško stiliaus tapyba, kuri prasidėjo Meidži laikotarpyje (明治時代 Meiji-jidai, 1868-1912). Šio aspekto tikslas Japonijos mene buvo išsaugoti esančias meno tradicijas ir sukurti šiuolaikinį kultūrinį tapatumą. Tuo metu, kai Japonijoje buvo įtempti santykiai tarp tradicijų ir naujovių, neišvengiamą svarbą turėjo nihonga tapybos vystymąsis, menininkai dėjo pastangas, kad atkreiptų subalansuotą dėmesį į jų savitą Rytų Azijos paveldą ir išraiškingas galimybes Vakarų tapyboje (Buckley, 2002). Istorija Meidži laikotarpiu Japonija patyrė drastiškas reformas beveik kiekviename socialiniame lygmenyje. Ankstesnysis valdovas feodalas Tokugava Iejasu (徳川家康 Tokugawa Ieyasu) buvo priverstas perduoti valdžią imperatoriui Meidži, o vėliau buvo perkeltas į rytus nuo Japonijos sostinės Kioto ir Tokijo. Tuo metu buvo dedamos pastangos modernizuoti Japoniją ir restruktūrizuoti Japonijos visuomenę siekiant industrializacijos didėjimo ir technologinės pažangos dėl noro sėkmingai atspindėti Vakarų valdžios modelį. Dėl šios priežasties, Japonijos vyriausybė skatino amatininkus ir mokslininkus studijuoti užsienyje...
Daugiau
Ikebana
Ikebana (生け花 ikebana, liet. „gyvosios gėlės“), arba kado (華道 kadō, liet. „gėlių kelias“), – tai japoniškas gėlių komponavimo menas, gyvuojantis jau 600 metų ir turintis daug įvairių stilių. Atsiradimo istorija Nors tiksliai pasakyti, kaip atsirado ikebana, yra sunku, manoma, kad ji į Japoniją atkeliavo VI a. per budizmą. Tuo metu budistų vienuoliai pradėjo puošti šventyklų altorius gėlių kompozicijomis, tačiau tai buvo tik šio meno užuomazgos. Kaip tradicinis japoniškas menas, ikebana atsirado maždaug XIV a. pab. – XVI a. vid. Muromači periode (室町時代 Muromachi-jidai). Tačiau tuo metu ikebana dar nebuvo populiariosios kultūros dalis. Šiuo laikotarpiu japonų feodalai ir generolai paskirdavo menininkus, atsakingus už estetiką. Kai kurių iš jų specializacija buvo sukomponuoti gėles pagal šakelę, įstatytą vazos centre. Šis gėlių komponavimo stilius vadinosi tatebana (立て花 tatebana, liet. „stovinčios gėlės“). Nuo to laiko pradėjo augti gėlių komponavimo meistrų skaičius. Vienuolis Ikenobo Senkei (池坊線形 Ikenobō Senkei) – vienas įtakingiausių to laikotarpio...
Daugiau
Macumoto pilis
Macumoto pilis (松本城 Matsumoto-jō) baigta statyti XVI a. pab. yra viena seniausių pilių Japonijoje, esanti Macumoto mieste, Nagano prefektūroje. Dar žinoma Varnos (烏城 Karasu-jō) vardu, dėl juodų sienų ir stogų, kurie atrodo, kaip besiskleidžiantys sparnai. Pilis yra įtraukta į Japonijos nacionalinių vertybių sąrašą ir turi seniausią donžoną (pilies gynybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas) šalyje. Pilis pastatyta iš akmens ir medžio, kitaip negu dauguma, pastatyta lygumoje, netoli upės. Kadangi nebuvo nė karto pilnai sugriauta, pilies interjere ir eksterjere yra išlikę daug autentiškų detalių. Macumoto miestas Esantis 221 km nuo Tokijo, beveik Nagano prefektūros centre, miestas įsikūrė aplink žymiąją Macumoto pilį. Apsuptas Japonijos alpių, pasižymi išlaikytomis tradicijomis, išliko daug Meidži eros statinių, kurie susipynė su šiuolaikine architektūra. Istorija Pilies istorija prasideda Kovojančių žemių (戦国時代 Sengoku jidai) (politinių intrigų ir karinių konfliktų) periode. 1504 m. Šimadačis Sadanaga iš Ogasavaros klano pastatė fortą, apsiginti nuo užpuolėjų....
Daugiau
No teatras
No teatras (能 no, liet. ,,talentas, dovana”) – tai japoniška teatrinė forma, kurioje naudojamos kaukės. No yra stilizuotas vaidinimas su kaukėmis, muzika ir šokiu, kurio metu demonstruojama balso ir judesio sintezė. Tai klasikinė japoniško teatro rūšis, sujungianti šokį, vaidinimą, muziką ir poeziją. Kiogenas (狂言 kiogen, liet. ,,laukiniai žodžiai”) atstovauja švelnesnius, komiškus No teatro vaidinimus, skirtingai nei autentiškasis/ stiprusis No teatras. Bėgant amžiams, šios dvi formos vystėsi viena šalia kitos ir dabar yra vadinamos Nogaku (能楽 nogaku, liet. ,,No teatras”). Priešistorė No teatras susiformavo XIV a. Nesusitelkiant į scenarijaus vystymą, dėmesys skiriamas intensyvioms emocijoms ar atmosferai, per kurią išreiškiamas grožis ir tiesa. Manoma, kad ankstyvojo No teatro užuomazgos buvo persipynusios su Kaguros šventyklos šokiais, kurie buvo siejami su šintoizmu. No teatro temos ir dramaturgija yra labai paprasta. Kiekviena emocija pristatoma plastiškomis formomis, erdvine kompozicija bei muzika, nepaisant ar tai ryškus pamaldumas, meilė, pavydas, kerštas...
Daugiau
Kincugi
Kincugi (金継 kintsugi, jungimas auksu) arba kincukuroi (金繕い kintsukuroi, rekonstravimas auksu) – tai japoniško meno šaka, kai sudužusi keramika yra suklijuojama sumaišius aukso, sidabro ar net platinos dulkes su specifiniu laku (Jobson, 2014), kurio ištakos sieka neolitinę Kiniją. Mišiniu užliejami tarpeliai, įskilimai, taip sukuriant unikalų efektą (ši technika turi nemažai maki-e (蒔絵) bruožų). Kincugi technikos atsiradimas turėjo didelės įtakos ir filosofijai, kuri išryškino gaminio trūkumus, taip atskleisdama savitą grožio suvokimą. Rytų Azijoje naudojamo lako kilmė Rytų Azijoje naudojamas lakas yra gaminamas iš itin toksiško ir tame regione paplitusio lakingojo raugmedžio (lot. rhus verniciflua) sulos. Ši sula kasmet išgaunama įpjaunant mažus tarpus medyje. Surinkta sula tuomet lėtai kaitinama norint pašalinti bet kokius nešvarumus ir perteklinę drėgmę. Gaunamas lakas yra neįtikėtinai atsparus vandeniui, rūgščiai ir net kai kuriais atvejais – karščiui. Kuomet gaunamas reikiamas lako rezultatas, tuomet galima juo tepti tam tikrą paviršių....
Daugiau
