Jao (tauta)
Jao (瑶族 Yáozú) arba mienai – etninė grupė Kinijos Liaudies Respublikoje, gyvenanti pietinėje ir pietvakarinėje Kinijos dalyje, kalnuotuose vietovėse Hunano (Hunan), Junano (Yunnan), Guangdongo (Guangdong), Guidžou (Guizhou) ir Gusangsi (Guangxi) provincijose. Taip pat dalis jao tautos gyvena Vietname. Demografiniai duomenys Šiuo metu jao tautybės žmonių Kinijoje yra apie 2,758.90 mln. Dabartiniai gimstamumo rodikliai – 13.45/1000 gyventojų per metus, mirtingumas – 6.22/1000 gyventojų per metus. Jao tautos natūralus gyventojų prieaugis yra 7.23‰. Jao vyrų vidutinė gyveno trukmė siekia iki 68.79 metų, moterų- 72.98. Vietname jų gyvena apie 470,000 (Guo 2013, p. 8-12). Tautos susiformavimo istorija Jao tautos protėviai savo karalystę įkūrė Jangdzės upės žemupyje, kai valdė Šangų (商 Shāng) ir Džou (周朝 Zhōu Cháo) dinastijos. Sui (隋朝 Suí Cháo) dinastijos laikotarpiu (581–618) jao atsiskyrė nuo miao (苗 Miáo) tautos. Vakarų bei Kinijos mokslininkai yra įsitikinę, kad jao kaip atskira etninė grupė...
Daugiau
Senovės Kinijos apranga
Priešistorė – 600 m. po Kr. Rytų stilius Antikos pasaulyje Kinija buvo žinoma kaip Ceres (nuo šilką reiškiančio žodžio), taip pavadinta pagal legendinį aukščiausios kokybės šilką, gabentą į vakarus Šilko keliu. Daugybė laidojimo vietose rastų drabužių ir aksesuarų rodo, kokie įmantrūs buvo to meto audiniai: ir gausiai raštuoti, atspindintys šviesą, ir permatomas gazas. Drabužius sluoksniuojant, pridedant kitos spalvos pamušalą, liemens diržus ir juostas, apie kaklą būdavo gaminami nepaprastai spalvingi deriniai. Įmantrūs audekliniai turbanai ir plačios rankovės turėjo įtakos Vakarų madai. T formos kiniški ir japoniški kimono su plačiomis rankovėmis, nukarančiomis nuo alkūnių, skyrėsi nuo Vakarų stiliaus tunikų. Vidurinės Azijos ir Persijos teritorijose (dab. Iranas ir Irakas) drabužiai būdavo labiau prigludę, aptempti prie riešų ir su įvairių formų apatinėmis dalimis, kurioms įtakos turėjo klajokliai raiteliai (Dorling Kindersley 2012, p. 30). Pagal drabužių kiekį vienam žmogui senovės kiną buvo galima palyginti...
Daugiau
Kinų Naujųjų metų tradicijos
Kinų Naujieji metai, kitaip vadinami Pavasario festivaliu (春節 Chun jie), yra svarbiausia tradicinė šventė tiek Kinijoje, tiek Taivane bei kitose sinosferinėse valstybėse: Korėjoje, Vietname. Pagal mėnulio kalendorių festivalis prasideda pirmojo mėnesio pirmąją dieną ir baigiasi penkioliktają dieną. Penkioliktoji, paskutinė kinų Naujųjų Metų diena, yra vadinama Žibintų švente (元宵節 Yuánxiāo jié). Ši šventė švenčiama daugiau nei keturis tūkstančius metų. Pasakojama, jog ją Kinijoje pradėjo ūkininkai, norėdami pažymėti žiemos pabaigą ir pasveikinti pavasarį. Kai tik žiema pasibaigdavo, ūkinikai sunkiai dirbdavo, kad paruoštų tinkamą žemę pavasario sėjai. Jie manė, jog pavasario pradžia yra ir naujų metų pradžia (Flanagan, 2004). Mitologinė versija siejama su pabaisa Nian (年獸 nián shòu). Senovės kinų legenda pasakoja, kad prieš daugybę amžių gyveno pabaisa, kuri vieną žiemos dieną užpuolė vietinius kaimo gyventojus. Žiemos metu Nian pabaisai būdavo sunku išsimaitinti, nes daugelis gyvūnų užmigdavo žiemos miegu ir pasislėpdavo urvuose. Tačiau pabaisa pradėjo...
Daugiau
Kiniškos valgymo lazdelės
Kiniškai lazdelės vadinamos kuaidzi (筷子kuàizi). Išvertus pažodžiui reikštų „greitas bambukas“. Kadangi lazdelės buvo dažniausiai gaminamos iš bambuko, o jomis valgyti buvo labai patogu ir greita.Vienas svarbiausių ir pastebimiausių akcentų Rytų Azijoje yra valgymo lazdelės. Istorija Manoma, kad jos buvo atrastos Kinijoje, dar prieš 3-5 tūkst. metų (tiksli data nėra žinoma). Vėliau paplito ir kitose šalyse – Japonijoje, Vietname, Laose, Mianmare. Skirtingai nuo vakariečių, kurie naudojo šakutę ir peilį, kinai naudojo valgymo lazdeles – porą plonų medinių pagaliukų, apie 20 cm ilgio, paprastai pagamintų iš bambuko, kaulo, medžio, taip pat ir iš tauriųjų metalų – aukso, sidabro. Šiuo metu vis dažniau yra naudojamos plastmasinės valgymo lazdelės. Esminis skirtumas tarp šių valgymo įrankių yra tas, kad kinai, valgydami maistą jo nepjausto, taip pat nesmeigia, o naudodamiesi nykščio ir vienos rankos pirštų pagalba, sugriebia maistą, kuris iš anksto būna supjaustytas atitinkamo dydžio...
Daugiau
Tradicinė kinų medicina
Tradicinė kinų medicina (中医 Zhongyi)- tai unikalios su žmogaus sveikata susijusios praktikos ir ligų gydymo metodai, atsiradę prieš tūkstančius metų Kinijoje. Pagrindinis šios medicinos principas yra išgydyti ne atskirą ligą, bet visą žmogų. Tradicinėje medicinoje dažniausiai gydoma vaistažolėmis, akupunktūra, akupresūra, masažais ir moksibustija. Šiandieninėje Kinijoje tradicinė medicina nebėra tokia svarbi ir reikšminga kaip anksčiau, todėl dažniausiai ji naudojama greta Vakarų medicinos. Istorija Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame paminėtos tradicinės medicinos teorijos yra Geltonojo imperatoriaus arba Huangdi (黃帝) knyga „Neijing“ (内經) „Klasikinis veikalas apie mediciną“. Ji parašyta maždaug 300- 100 m. pr. Kr. Pasak legendos, imperatorius šį veikalą parašė kartu su daktaru Či Bo (岐伯). Visa knyga parašyta dialogo forma, joje aiškinami santykiai tarp žmonių, kalbama apie tai ką reikia daryti, jog žmogus būtų gyvybingas ir sveikas. Knygoje aprašyta daugybė ligų ir jų gydymo būdų, tai pat nemažai dėmesio skirta sveikai...
Daugiau
