Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Nindzė

Parašė Viktorija Purlytė - 2015-06-01 - Japonija

Nindzė (忍者 ninja arba  忍び shinobi) – feodalinės Japonijos kariai, specializavęsi šnipinėjime, žvalgyboje, agitacijose,  dažnai samdyti kaip užsakomi žudikai (Hayes 1985, p. 1). Naudojo savitą kovos meną nindžiucu (忍 ninjutsu). Istorija Dauguma istorikų sutinka, kad nindzės pradėjo formuotis jau VI a., Tangų dinastijos (kin. 唐朝, Tángcháo) metu, miškinguose vidurio ir pietų Japonijos kalnuose įsikūrus pabėgėliams iš Kinijos – kariams, vienuoliams, mistikams, kurie šiose teritorijose netrukdomi galėjo praktikuotis kovos menus, medituoti, tobulinti antgamtines galias (Poisso 2001). Palaipsniui susikūrė nindzių gyvenvietės, o vėliau jose susiformavo atskiros nindžiucu mokyklos. Pačios žymiausios gyvenvietės Iga (dabartinės Mie prefektūros vakarinėje dalyje) ir Koga (Šiga prefektūros pietinėje dalyje) (Bertrand 2006, p. 12). Manoma, kad šnipinėjimo, žvalgymo, informacijos rinkimo (karo tikslais) taktikos buvo naudojamos jau VII-VIII a. Kinijoje. Japonijoje, VI a. Princas Šotoku (聖徳太子 Shōtoku Taishi) minimas kaip pirmasis pasisamdęs nindzes, kad nugalėtų Mononobe  klaną (物部氏 Mononobe shi) (Green 2001, p. 356). Nindzių...

Daugiau

Kendo

Parašė Kotryna Kvietkauskaitė - 2015-06-01 - Japonija

Kendo (剣道 „kardo kelias“) yra modernus kovos menas, kilęs iš Japonijos. Šis kovos menas susiformavo iš fechtavimosi meno. Kendo naudojami bambukiniai kardai šinajai (竹刀 shinai) ir apsauginiai šarvai (防具 bōgu). Šiomis dienomis kendo yra plačiai praktikuojamas tiek Japonijoje, tiek kitose pasaulio šalyse. Kendo yra didelės fizinės bei psichologinės ištvermės reikalaujantis kovos menas, kuriame yra suderinta kovos menų praktika ir vertybės su sportiniu fiziniu krūviu. Besitreniruojantys kendo kovos meną yra vadinami kendōka. Istorija. Kendo – tai gan stipriai ritualizuota japonų fechtavimosi meno praktika, susiformavusi prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų. Nors tikslios kendo šaknys nėra žinomos, šis kovos menas tikriausiai pamažu susiformavo iš realių dvikovų tarp samurajų. Kovotojai su kardais Japonijoje įsteigė kendžiucu (kenjutsu, kardo technika; kendo protėvis) mokyklas, kurių egzistavimas tęsėsi keletą amžių ir šiandien sudaro kendo praktikos pagrindą. Formalieji kendo pratimai, vadinami kata, buvo sukurti kendžiucu mokyklų egzistavimo laikais, kaip pagrindas karius mokyti kardo meno....

Daugiau

Dziudo

Parašė Ernestas Petkevičius - 2014-04-13 - Japonija

Dziudo (柔道 jūdō, reiškia „švelnus kelias“) yra modernus kovos menas, kovinis ir olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje 1882 m. Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Nuo kitų kovos menų dziudo skiriasi tuo, kad varžovas įvairiais būdais smaugiamas, parmetamas, parverčiamas ant žemės, užlaužiamos jo kūno dalys. Kilmė Dziudo atsirado džiudžiucu kovos meno pagrindu. Pastarasis atsirado XV a. ir buvo žymus tuo, kad jį naudojo samurajai, dažniausiai norėdami nuginkluoti priešininką plikomis rankomis. Siekdamas, kad dziudo suklestėtų, Džigoras Kanas turėjo kažką iš esmės pakeisti ir atskirti jį nuo džiudžiucu. Pagrindinis dziudo principas yra maksimalus veiksmingumas minimaliomis pastangomis. Kitaip tariant, nesistengti atremti pajėgesnio priešo, o panaudoti jo jėgą prieš jį patį. Dziudo turi ir platesnį, filosofinį supratimą, paverčiantį dziudo iš kovos meno į „kovos kelią“. Kanas pašalino technikas, nesuderinamas su šiuo principu, ir pabrėžė veiksmingumo svarbą atliekant techniką (Kano, 1986, p. 18). Dziudo kaip sporto istorija Varžybos yra neatsiejamas...

Daugiau

Vingčun kung fu

Parašė Džiugas Ausmanas - 2014-04-05 - Kinija ir Taivanas

Vingčun (詠春) išvertus pažodžiui reiškia „niūniuojantis pavasaris“. Tai kinų kovos menas ir savigynos sistema, kurioje naudojami smūgiai ir sugriebimai. Istorija Vingčun kovos sistema sukurta Mingų (明) dinastijos pasipriešinimo Čingų (清) dinastijai laikotarpiu. Kad būtų suklaidinti priešininkai, paskleista daug legendų apie vingčun atsiradimą (Chu, Ritchie, Wu 1998, p. 4–5). Anksčiausiai vingčun paminėtas Raudonosios valties operos laikotarpiu (vėlyvasis XIX a.). Kadangi neliko rašytinių to laikotarpio šaltinių, istorija apie kovos meno atsiradimą perduota žodžiu – iš mokytojo mokiniams. Populiariausia istorija ta, kurią pasakoja Jipas Manas (叶问). Čingų dinastijos laikotarpiu Fudziano (福建) provincijoje stovėjo Šaolino šventykla (少林寺 Shàolín Sì), joje vienuoliai praktikavo kovos menus. Čingų valdžia pasiuntė armiją šventyklos sunaikinti. Pabėgo tik šeši žmonės – penki vyrai ir moteris. Pabėgusios vienuolės, įvaldžiusios kovos menus, vardas buvo Ng Moy (吳梅). Vieną vakarą ji pamatė gervę, kovojančią su laukine kate. Katei niekaip nesisekė sužeisti gervės. Po kurio...

Daugiau

Aikido

Parašė Viktorija Naujokaitė - 2014-04-01 - Japonija

Aikido (jap. 合気道, „harmoningas dvasios kelias“) – tai vienas iš japonų savigynos / kovos menų (武道 budō) . Aikido, kaip ir kiti japonų kovos menai, siekia technikos, kūno ir proto suvienijimo. Aikido stengiasi sujungti techniką su dangaus ir žemės dvasia ir taip sukurti „kelią“ treniruoti kūną ir protą, besąlygiškai mylėti viską, kas yra aplinkui. „Ai-ki“ – „meilė“ (harmonija su ki) siekia numalšinti žmogaus ego ir kitus būdingus nenuoširdumo bruožus, palikti vietos susitaikyti su savimi ir tobulinti save. Ši technika reikalauja disciplinos ir padeda žmogui susisiekti su „dangaus įstatymais“. Pirminis tikslas yra ne demonstruoti tobulą techniką, bet išugdyti savo charakterį ir žmogiškumą pagal natūralius visatos įstatymus. Daug metų griežtai treniruodamasis, aikido specialistas išsiugdo vidinę stiprybę ir energiją, kuri išreiškiama švelniai per elgesį ir techniką. Ši koncepcija matoma savituose aikido judesiuose, kurie yra tobulai centralizuoti, teka ir cirkuliuoja judant. Kintantis judėjimas, matomas aikido,...

Daugiau
Rodomas puslapis 2 iš 3123