Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Gašiadokuro

Parašė Žygimantas Mačiulskas - 2018-05-11 - Japonija

Gašiadokuras (jap. 餓者髑髏 gashadokuro, liet. „badaujantis skeletas“), dar žinomas kaip Odokuras (大髑髏 ōdokuro, liet. „didysis skeletas“) – yra antgamtinė Japonijos mitologijos būtybė, priskiriama jokajų (妖怪 yōkai) kategorijai. Vos tik pamatęs žmogų Gašiadokuras bandys jį pagriebti ir nukąsti jo galvą, besimėgaudamas kraujo čiurkšlėmis – gerdamas jį bei leisdamas aptaškyti jo kaulus kiek įmanoma daugiau. Jie medžioja debesuotomis ir tamsiomis naktimis. Yra sakoma, jog Gašiadokuro aukos girdi varpelių žvangėjimą akimirką prieš puolimą. Nors šių būtybių sunaikinti neįmanoma, jas galima atbaidyti arba nukreipti jų dėmesį šintoistiniais (神道 shintō) talismanais (Bane 2016, 134 p.). Išvaizda Gašiadokuras dažniausiai yra vaizduojamas kaip 15 kartų didesnis už įprasto ūgio žmogų plėšrus skeletas, maždaug 90 pėdų (daugiau, nei 27 m) ūgio (gali siekti net 150 pėdų arba 45 m). Kituose pasakojimuose jis yra vaizduojamas kaip milžiniškas prisikėlęs skeletas, sudarytas iš daugybės skeletų (Bane 2016, 134 p.). Kadangi visas kūnas...

Daugiau

Ikirio

Parašė Rūta Kuliešytė - 2018-05-11 - Japonija

Ikirio (生霊 ikiryō, liet. „gyvas vaiduoklis“) – Japonijos mitologijoje žinoma kaip šmėkla, kuri laikinai palieką gyvo žmogaus kūną ir vaidenasi, persekioja kitus. Tai – gyvos dvasios, kurios supykdytos gali prakeikti. Kartais šis jokajus (妖怪 yōkai) įgauna žmogišką formą, o kartais vaizduojamas permatomas kaip vaiduoklis. Tikima, kad jei laikoma pagieža, supykusio žmogaus siela palieka kūną ir pradeda vaidentis savo pasirinktai aukai, siekiant ją prakeikti, sužeisti ar net apsėsti. Tačiau pats kūno šeimininkas nesuvokia, kad jo siela kelia sumaištį kitiems. Teigiama, jog žmogaus siela dažnai palieka kūną esant klinikinės mirties būsenoje, patiriant emocinius sukrėtimus, įniršį. Klasikiniame japonų literatūros kūrinyje „Sakmė apie princą Gendži“ (源氏物語 Genji Monogatari) minima viena žymiausių ikirio apraiškų. Rašoma, jog pavydžios Gendži mylimosios Rokudžio siela palieka kūną, kad galėtų vaidentis ir kankinti savo konkurentes, pačiai Rokudžio to nežinant. Rokudžio šmėkla apsėda princo Gendži nėščią žmoną Aoi–no Ue (葵の上 Aoi–no Ue), kurią...

Daugiau

Onrio

Parašė Viltė Valatkevičiūtė - 2018-05-11 - Japonija

Onrio (怨霊 Onryō) – viena iš jūrei (幽霊 yūrei) japoniškų vaiduoklių rūšių. Onrio yra vaiduokliai, kurie grįžo iš pomirtinio gyvenimo, kad atkeršytų savo skriaudėjams. Onrio užima svarbią vietą japonų mitologijoje, folklore ir pasakose (Matsuyama 2017). Kai kuriuose šaltiniuose onrio ir gorio (御霊 Goryō) laikoma tos pačios rūšies vaiduokliais (Nakamura 1983). Onrio yra viena iš baisiausių jūrei rūšių. Tai yra vaiduokliai žmonių, kurių mirtis buvo susijusi su stipriomis neigiamomis emocijomis, tokiomis kaip pavydas, įniršis ar neapykanta, arba mirtis buvo nenatūrali. Jų sielos negali pamiršti patirtos skriaudos gyvenime, todėl transformuojasi į rūsčias dvasias, kurios siekia keršto tiems, kurie jas nuskriaudė ir viskam, kas su tuo susiję. Dažnai onrio tampa karo, katastrofų, išdavysčių, žmogžudysčių aukos arba savižudžiai (Yokai). Kerštas yra šių dvasių maistas. Onrio renkasi nežudyti savo aukų iš karto, šios gyveną ilgą, tačiau kančios pilną gyvenimą. Dvasios prakeikia žmones ir vietas, kur...

Daugiau

Hone-onna

Parašė Gitana Gancevskaja - 2018-05-11 - Japonija

Hone-onna  (jap. 骨女Hone-onna, liet. „kaulėta moteris“) yra moteriškos lyties jokajus (妖怪 yōkai), kuriuo tampa mirusios, įsimylėjusios merginos,  viliojančios ir žudančios vyrus (Sekien 2017, p. 126). Legenda Pasakojime „Bijūno žibintas“ (牡丹燈籠 Botan Dōrō) pasakojama apie samurajų (侍 samurai), kurio vardas buvo Šinnodžio Ogivara (荻原新之丞 Ogiwara Shinnojō). Jis sutiko jauną merginą, kurios vardas Ocuju (おつゆ Otsuyu). Tuo metu Ocuju buvo kartu su savo tarnaite bei laikė bijūno žibintą. Jie pamilo vienas kitą ir pradėjo susitikinėti kiekvieną vakarą ir kartu praleisti naktis, per kurias tarnaitė saugojo bijūno žibintą. Šinnodžio jautėsi labai laimingas ir kaip niekada gyvas (Drazen 2011, p. 209). Vieną vakarą netoliese gyvenęs vyras pamatė tikrąją Ocuju išvaizdą – skeletas su vis dar yrančiais odos audiniais, tad apie tai praneša ir pačiam samurajui. Siekdamas išsigelbėti, Šinnodžio kreipiasi į budistų vienuolį. Šis perspėjo, kad samurajus yra traukiamas į mirusiųjų pasaulį ir jei jis ir toliau...

Daugiau

Kšitigarbha

Parašė Rosita Grigaitė - 2018-05-11 - Japonija

Kšitigarbha (skr. क्षितिगर्भ Kṣitigarbha) – Mahajanos budizmo atšakos mitinė bodisatva, labiausiai susijusi su požemių pasauliu. Kšitigarbha sanskrite reiškia „žemės gausybė”, „žemės įsčios”, ir tai – svarbi bodisatva, kuris turi galią išgelbėti būtybes, kurioms teko atgimti pragaruose. Kulto paplitimas Nors Kšitigarbha ir yra žinomas visose Mahajanos tikėjimo šalyse bei priklauso plačiai žinomai aštuonių bodisatvų grupei, jis nėra atskiras garbinimo objektas Indijos ar Tibeto budizme. Tik Rytų Azijoje Kšitigarbha tapo atskiru garbinimo objektu. Kinijoje Kšitigarbhos kultas susilaukė populiarumo V a. (Buswell 2014, p. 448). Kinijoje ši bodisatva vadinama Didzangu (kin. 地藏 Dìzàng). Būtent jo gebėjimas gelbėti mirusius šeimos narius nuo siaubingų atgimimų ir tapo Didzango pagrindine savybe Kinijoje, kur jis tapo Pragaro valdovu, priešingybe Nefrito Imperatoriui kinų kosmologijoje (Buswell 2014, p. 448). Kšitigarbha yra populiarus Japonijoje, kur yra geriau žinomas kaip Džidzo (jap. 地蔵菩薩 Jizō Bosatsu). Korėjoje jis žinomas kaip Džidžang (kor. 지장 Jijang). Mitas...

Daugiau