Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Džikininki

Parašė Edita Kriaučiūnaitė - 2016-05-17 - Japonija

Džikininki (食人鬼 jikininki) japonų mitologijoje yra pabaisa, kurios vardas reiškia “žmogų ėdantis demonas”. Ši būtybė yra jokajų (妖怪 yokai) rūšis. Japoniškame budizme tikima, jog džikininki atsiranda iš savanaudžių, godžių ir nepagarbių žmonių sielų, kurios yra prakeiktos po mirties ieškoti ir ryti žmogieną arba ritualinį maistą, paliktą šalia numirėlio. Džikininki mitas aprašytas Lafkadijaus Herno mitų ir kraupių apsakymų rinkinyje “Kwaidan” (怪談 kaidan). Išvaizda Manoma, jog džikiniki atrodo kaip yrantys skeletai, su aštriais nagais ir švytinčiomis akimis. Jų kūnai padengti įvairiais sumušimais, randais, infekcijomis, įbrėžimais ir paprastai visiškai neturi plaukų, nebent atsitiktinius kuokštus. Žmonės, pamatę šį baisios išvaizdos demoną, išsigąsta taip, jog nebegali pajudėti, ištarti žodžių ar net užmerkti akių. Tačiau tokios išvaizdos džikininki yra pastebimi tik naktį. Dieną jie turi galių pasiversti į normalios išvaizdos žmogų. Dėl savo gebėjimo keisti pavidalą yra panašūs į kitas mitologines būtybes, tokias kaip kicune...

Daugiau

Ema

Parašė Migla Sojė - 2016-05-15 - Japonija

Ema (jap. 閻魔 Emma) – viena iš japonų budizmo dievybių, mirusiųjų karalystės valdovas, po mirties teisiantis mirusiųjų vėles. Jis bešališkai pasveriąs per gyvenimą nuveiktus gerus ir blogus darbus ir atsižvelgdamas į juos, skiria bausmę pragare arba siunčia vėles atgal į žemę. Jis vaizduojamas apsirengęs Kinijos pareigūno drabužiais, besinešiojantis šiaku – ploną, plokščią lentelę, naudojamą teismo pareigūnų skirtą prispausti rankraščiams, kuri tapo autoriteto ir luomo simboliu, nešiojo karūną arba kepurę ant kurios buvo simbolis reiškiantis „karalius“.  Edo periodo menininkas Tani Bunčio suteikė jam japoniško stiliaus aprangą ir šukuoseną.  Tai yra vienas iš pavyzdžių kaip kinų mitai buvo pritaikomi japonų kultūroje. Jis vaizduojamas rūsčia išraiška, raudonu veidu ir kyšančias iltiniais dantimis. Atitinka Janluo Kinų mitologijoje ir mirties dievą Jamą indų mitologijoje. Emos istorija Ema buvo Vaišalio (ankstyvuoju budizmo laikotarpiu klestėjęs miestas, tarp Gangos ir Himalajų) valdovas. Vykstant nuožmiam karui, jis įsigeidė...

Daugiau

Pretai

Parašė Milda Petrikaitė - 2016-05-15 - Japonija, Kinija ir Taivanas, Pietų ir Šiaurės Korėja

Pretas, arba alkanas demonas (kin. 饿鬼 Èguǐ) – tai antgamtinė būtybė, kuri yra aprašyta budistų, induistų bei Džainizmo tekstuose, laikoma pomirtinio gyvenimo vaiduokliu (Kaza 2011, 51). Remiantis budistų kanonu, tai yra viena iš šešių egzistavimo sferų. Kinai pretą labiau linkę sieti su vaiduokliais, o budizme ši būtybė gali būti siejama ir su vampyrais. Pagal tradicinį kinų tikėjimą, yra manoma, kad žmonės kai miršta tampa vaiduokliais. Todėl ši būtybė yra laikoma žmogaus dvasia, kaip neigiamas karmos  rezultatas. Žmogaus,  kurio gyvenimas kadaise buvo paremtas godumo, gobšumo ir pavydu kitiems. Todėl atgimusi būtybė bando išvengti kančių ieškodama pasitenkinimo sukeldama skausmą kitiems (Bing 1994, 130). Pretas ypač emocionalus, nuolat lydimas įniršio ir noro kankinti kitus dėl savo pačio neįvykdomų troškimų, kurių jis pats niekaip negali patenkinti. Todėl dažnai yra vadinamas „Alkanuoju vaiduokliu“ (Li 2005, 53). Ši būtybė pasmerkta gyventi niūriose vietose, dažnai slėniuose. Jo...

Daugiau

Tibeto mirusiųjų knyga

Parašė Vaiva Sriubaitė - 2015-06-03 - Kinija ir Taivanas

Tibeto mirusiųjų knyga – tai tibetietiškų mokymų rinkinys apie mirtį, mirties tarpsnio kelionės vadovas, atskleidžiantis ankstesnio, dabartinio ir būsimo gyvenimo nepertraukiamumą, – aiškiai parodo, kaip mirties tikrovė atsispindi tibetiečių pasaulyje. Šios knygos tibetietiškojo originalo sutrumpintas pažodinis vertimas – „Išsilaisvinimas pomirtiniame tarpsnyje klausantis pamokymų“ atskleidžia knygos turinį ir tikslą. Knygos autoriumi laikomas guru Padmasambhava. Pirmą kartą šią knygą į anglų kalbą išvertė tibetietis Lama Kazi Dawa-Samdupas, o redagavo jo mokinys W. Y. Ewans-Wentzas, kuris tokį pavadinimą pritaikė remdamasis pagal anksčiau išleistą „Egipto mirusiųjų knyga“. Tibetas Tibetiečiai savo šalį vadina Bö, kartais pridėdami Khavačen – „Sniegynų žemė“. Tibeto civilizacija yra unikali, atšiauraus klimato užgrūdinti gyventojai nuo senų laikų buvo linkę daugiau dėmesio skirti dvasiniams dalykams. Tokiam reiškiniui didelę įtaką darė aplinka: įspūdingas Himalajų kalnų kraštovaizdis, kuris savaime skatino daugelį tibetiečių susikaupti ir medituoti. Stiprus įsitikinimas, kad „stiprioji jėga“ yra dvasinė, o...

Daugiau

Dziangši

Parašė Gintarė Varkulevičiūtė - 2015-05-18 - Kinija ir Taivanas

Dziangši (僵尸 jiāngshī) – mitinė būtybė Kinijos folklore, pažodžiui išvertus reiškianti „sustingęs numirėlis“. Dar ji vadinama šokinėjančiu zombiu ar vampyru. Tai yra prisikėlęs numirėlis, šokinėjantis ištiestomis į priekį rankomis bei apsivilkęs oficialiais Čingų dinastijos laikotarpio (XVII a.-XX a.) rūbais. Įprastai naktį jis žudo gyvus padarus ir pasisavina jų gyvenimo energiją, o dieną slepiasi tamsiame urve ar karste. Kilmė Manoma, jog ši mitinė būtybė galėjo išsivystyti iš palaikų pervežimo per tūkstantį li (li – kinų atstumo matas, atitinkantis apie 500 metrų) tradicijos. Jau senovės Kinijoje vyko sparti darbuotojų migracija ir neretai į kitą sritį iškeliavę užsidirbti asmenys žūdavo toli nuo savo gimtinės. Giminaičiai, sužinoję, jog toli iškeliavęs dirbti mirė jų šeimos narys, neturėdami lėšų transportuoti kūno, įprastai pasamdydavo daoistų dvasininką, kad jis apeigų metu „reanimuotų mirusįjį ir jam parodytų kelią namo“, nes tikėta, jog palaidojus žmogų ne jo gimtojoje vietoje,...

Daugiau
Rodomas puslapis 1 iš 212