Trys senelės Jongdung sūnūs
Trys senelės Jongdung sūnūs – Goulna (kor. 고을나, Goeulna), Bulna (kor. 부을나, Bueulna) ir Rjangulna (kor. 량을나, Ryangeulna) – trijų Džedžiu (kor. 제주, Jeju) salos klanų pusdieviai, gerai žinomi šioje saloje. Jie – senelės Jongdung (kor. 영등할망, Yeongdeung-halmang), Džedžiu salos vėjo ir jūros deivės, sūnūs (Wozniak, 2011). Sakoma, jog Senelė Jongdung iš viso turėjo „penkis šimtus vaikų, bet tik Goulna, Bulna ir Rjangulna pasižymėjo savo veikla“ (Byung, 2009). Atsiradimo versijos Pirmąją pateikia Samsongo (kor. 삼성, Samseong) mitologija (kilusi iš Tamna karalystės Džedžiu saloje). Sakoma, jog trys broliai iškilo iš žemės ir tapo pirmaisiais Džedžiu salos gyventojais. Atsiradę jie gyveno saloje ir užsiėmė medžiokle, o drabužius pasidarydavo iš sumedžiotų žvėrių kailio. Vieną dieną jie salos rytinėje pakrantėje pastebėjo skrynią, kurioje buvo pasiuntinys, dėvintis violetinį apdarą su raudonu diržu, ir akmeninė dėžutė. Dėžutėje lindėjo trys mėlynais drabužiais apsirengusios merginos, veršiukas, kumeliukas ir...
Daugiau
Dzingvei
Dzingvei ( kin. 精衛, Jīngwèi) – mitinė paukštė, atsiradusi iš imperatoriaus Jandi (Šennongo) (kin. 炎帝, Yán Dì) dukters vardu Niuva (kin.女娃, Nǚwá), (nemaišyti su deive motina Niuva (kin. 女媧, Nǚwā)). Ji nenumaldomai stengiasi pripildyti jūrą akmenukais (Yang ir Deming 2008). Legenda Viena iš legendų apie Dzingvei sako, jog 3090 mylių į pietryčius, po to į šiaurės rytus stovi „Išskrendančių balandžių“ kalnas. Šio kalno aukštumose auga daug šilkmedžių. Ten gyvena paukštė, kuri savo forma primena varną su raštuota galva, baltu snapu ir raudonomis pėdomis. Ji vadinama Dzingvei. Dzingvei yra jaunesnioji ugnies imperatoriaus dukra, vardu Niuva. Ji plaukiojo Rytų jūroje, tačiau nebegalėjo grįžti į krantą ir nuskendo. Tada ji pavirto į paukštę „Dvasios sargybinį“ ir nepailsdama neša šakeles ir akmenis iš Vakarų kalnų, kad užpildytų Rytų jūrą, kuri atėmė jos gyvybę (Strassberg 2002). Ši istorija – viena iš santykinai nedaugelio senovės kinų mitologijoje, kur aprašomos deivės....
Daugiau
Takeminakata
Takeminakata (jap. タケミナカ, Takeminakata), taip pat žinomas kaip Minakatatomis arba Takeminakatatomis yra viena iš daugelio dievybių (jap. 神, kami) japonų mitologijoje. Ši dievybė taip pat yra vadinama „Suvos dievu“ (jap. 諏訪明神, Suwa Myōjin), arba „Didžiuoju Suvos dievu“ (jap. 諏訪大明神, Suwa Daimyōjin), nes yra garbinama didžiojoje Suvos maldykloje (jap. 諏訪大社, Suwa-taisha), kuri yra Nagano prefektūroje. Istoriškai Takeminakata yra garbinamas kaip vėjo, vandens ir žemės ūkio dievas, bet taip pat ir kaip medžioklės ir karo dievas. Takeminakata taip pat buvo laikytas kaip kadaise maldyklose tarnavusių šventikų protėvis. Ryškiausias ir geriausiai žinomas klanas, kuris save laikė Takeminakata palikuonimis yra Suvos klanas (jap. 諏訪氏, Suwa-shi) Istorija ir kilmė Žodžio „Takeminakata“ tiksli etimologija yra nežinoma, tačiau yra bandymų šį žodį iššifruoti. Mokslininkas ir filosofas Motooris Norinaga (jap. 本居宣長, Mootori Norinaga) gyvenęs Edo laikotarpiu, Takeminakata dievybės vardą suskirstė dalimis: take (建) ir mi (御) priskyrė pagarbiam kreipiniui, o kata (方)...
Daugiau
Šuo žmogaus veidu
Šuo žmogaus veidu, arba Džinmenkenas (jap. 人面犬, Jinmenken, Jinmen inu) – tai japonų mitologinė būtybė, atsiradusi Edo laikotarpiu (1603-1868). Ši būtybė pasižymi tuo, kad turi šuns kūną ir žmogaus galvą bei moka kalbėti. Šuo žmogaus veidu prilyginamas blogam ženklui ir pripažįstamas kaltu dėl visokiausiu atsitikimų ir nelaimių. Elgsena Pasak legendos, šuo žmogaus veidu pasirodo tik naktimis ir klajoja po miestą arba tūno tamsiuose skersgatviuose. Sutikusi žmogų, pirmiausia būtybė pavargusiu balsu lieps palikti jį ramybėje. Nors jis nekelia jokio pavojaus, tačiau mėgsta krėsti išdaigas, yra įžūlus, bei nepripažįsta žmogiško bendravimo. Bandant užmegzti bet kokį ryšį, ši būtybė tik įžeis ar pasakys kažką negražaus žmogui ir galiausiai pabėgs. Bėgti gali labai greitai, netgi greičiau už važiuojantį automobilį. Ankstyvieji apsireiškimai Edo periodu apie šunį žmogaus galva buvo žinoma tik tiek, kad šį paslaptingą sutvėrimą vietiniai išvysdavo beveik kiekvieną naktį, todėl išaugo noras...
Daugiau
Gangčori
Gangčori (kor. 강철이, Gangcheori) – drakono formos būtybė korėjiečių mitologijoje, kuri pirmą kartą paminėta XVII a. (Jibong Yuseol, 1614). Apie Gangčori Ši būtybė tradiciškai buvo labai populiari Korėjoje. Gangčori ne tik turėjo pavadinimą, priklausomai nuo regiono, jis dar buvo vadinamas Kkangcheol (kor. 깡철), ir Ggoangcheol (kor. 꽝철), t.y. „Plienu“. Ši būtybė yra labiau panaši į gyvatę negu į drakoną, tačiau jis gali laisvai skristi danguje. Jis neturi jokių karališkų ženklų. Vietoj to, jos žvynai yra juodi ir slidūs. Akys tamsiai raudonos kaip kraujas, kas simbolizuoja ugnį. Tai ugnies savybių turinti būtybė, kuri dėl šios savybės negalėjo tapti tikru drakonu. Gangčori yra keista būtybė. Gyvatės ir kitos giminiškos būtybės yra vandens būtybės, tačiau skirtingai negu gyvatės, jis pasižymi išdegusiais laukais, miško gaisrais, sukeliantis audras kartu su kruša, išdžiovindamas visus kalnus ir upelius, priversdamas išdžiūti net debesis, tai jis padaro skleisdamas iš kūno...
Daugiau
