Undinė (japonų mitologija)
Undinė (jap. 人魚, ningyo) japonų folklore yra vandens mitologinė būtybė jokajus (jap. 妖怪, yokai). Manona, jog žmogus suvalgęs gardų undinės kūną tampa nemirtingas, dėl to undinė yra populiarus liaudies pasakų elementas. Išvaizda Vakaruose undinės yra vaizduojamos kaip patrauklios būtybės, kurios dainuodamos kerinčią melodiją, jūreivius vilioja šokti į jūra ir mirti, tačiau tradicinė japonų undinė yra bauginantis žvėris su tyliu balsu. Japonų mitologijoje undinė neturi lyties, tai yra padaras su moters galva ir žuvies kūnu. Undinių stebėjimas yra užfiksuotas ankstyviausios rašytinės Japonijos istorijoje. Pirmieji pastebėjimai užfiksuoti Nihon Shoki, vienoje iš seniausių klasikinės Japonijos istorijos knygų. Upėje sugautas padaras nebuvo nei žuvis, nei žmogus (Nihon Shoki, 619). Šie padarai yra panašūs į deformuotas žuvis su ilgais pirštais ir nagais, mažais dantim. Jų dydžiai yra labai skirtingi, vienos undinės yra tokio pat dydžio kaip žmogaus kūdikis, kitos savo dydžiu primena didžiuosius banginius. Istorija ...
Daugiau
Korpokkurai
Korpokkurai (jap. コロポックル, korupokkuru) yra ainų (jap. アイヌ, Ainu) etnoso mitologijos mitinė tautelė. Korpokkurai vaizduojami kaip maži žmogeliukai, gyvenantys augalo japoninio šaukščio laukuose. Jų išvaizda beveik nieko nesiskiria nuo žmogiškosios, tačiau jie išsiskiria savo mažu ūgiu. Juos vaizduojančiose iliustracijose drabužius dažniausiai puošia tautiniai ainų raštai. Korpokkurai yra priskiriami prie kamui (ainų kalba taip vadinamos dvasios ir dievybės). Pagal ainų mitologiją jie yra klasifikuojami kaip gamtos dievybės, tačiau bendrai priklauso Japonijos tautosakai ir yra priskiriami prie jokajų (jap. 妖怪, Yōkai). Pavadinimo kilmė Šios mitinės tautelės pavadinimas yra sudarytas iš keleto ainų kalbos žodžių: „kor/koro“ , reiškiančio japoninio šaukščio augalą, „pok“ (po) ir „kur/kuru“ (žmogus). Šiuos komponentus sudėjus kartu išeina: „Žmogus po japoninio šaukščio augalu“, kas tiksliai apibūdina korpokkurus. Santykiai tarp Ainų ir Korpokkurų Pasak legendos, korpokkurai buvo pirmi Hokaido salų (jap. 北海道, Hokkaido) teritorijos gyventojai prieš pasirodant ainams (Shigeru, 2004,...
Daugiau
Žušou
Žušou (kin.: 蓐收, Rù shōu) kinų mitologijoje yra metalo dvasia, gyvenanti Vakaruose ir globojanti rudenį. Sakoma, jog Žušou pirmasis vardas buvo Gai, jis yra legendinis rudens ir aukso valdovas, dar taip pat laikomas kankinimų dievu, bausmių vykdytojų. Sunku pasakyti, kokius giminystės ryšius turi legendinis valdovas Šaohao (kin. 少昊, Shǎo hào) su šiuo jo pavaldiniu, mat yra trys interpretacijos: jis yra Šaohao sūnus, kurie kartu valdė Vakarus įsikūrę Čangliu kalno viršūnėje (kin. 长留之山, Zhǎngliú zhīshān) (Allen ir Phillips 2012); Žušou galėjo būti ir vienas iš valdovo brolių (Yang, An ir Turner 2005); kiniškuose straipsniuose galima rasti ir nuomonių, jog jis buvo ne vienas iš brolių, bet dėdžių. Visgi dažniausiai manoma ir labiau tikėtina, jog šiuos mitinius dievus siejo tėvo ir sūnaus ryšiai. Išvaizda Kalnų ir jūrų knygoje, Užjūrio vakarų ilgumos skyriuje, užsimena apie vakaruose esančia būtybę, kuri joja ant dviejų drakonų, o...
Daugiau
Ubumė
Ubumė (jap. 産女, ubume, liet. „gimdanti moteris“ ) – Japonijos mitologinė būtybė, jokajus (jap. 妖怪, yōkai). Ubumės vardo reikšmė yra siejama su aplinkybėmis, kurių metu ji mirė. Standartinių šiam jokajui naudojamų kandži reikšmės yra 産 (jap. u) – „(pa)gimdyti“, ir 女 (jap. onna, me) – „moteris“ (Prostak, 2018). Japonų dailininkas, poetas ir folkloristas Torijama Sekienas ( jap. 鳥山石燕, Toriyama Sekien) būtybei naudoja kitokį, su ubume tarimu nesusijusį kandži junginį, turintį sąsajų su mitiniu Kinijos paukščiu guhuoniao, japoniškai vadinamu kokakučio (jap. 姑獲鳥, kokakuchō). Atsižvelgiant į kiekvieną simbolį, lietuviška šios būtybės vardo reikšmė skambėtų kaip „paukštis paieškoje tapti surogatine motina“ (Foster, 2015). Šis mitinis kinų paukštis ir japoniškoji ubumė turi tam tikrų panašumų, lėmusių Sekieno pasirinkimą. 1686-ųjų „Šimto senų ir naujų šiurpių pasakojimų analizėje“ (jap. 古今百物語評判, Kokon Hyakumonogatari Hyōban) pateikiamas paaiškinimas: „Kinijoje <…> šis paukštis yra viena iš piktųjų dievybių. Kai ji užsideda plunksnas,...
Daugiau
Šiunobonas
Šiunobonas (朱の盆 arba 首番, shunobon) – japonų mitologijos pabaisa, kuri savo baisia išvaizda gąsdina žmones. Ši būtybė dažniausiai vaizduojama žmogiškos išvaizdos su didžiule galva ir raudona kūno spalva. Sakoma, kad sutikus šią būtybę, pabaisa pavogs žmogaus sielą. Kilmė Ši būtybė vaizduojama 1742 m. Edo laikotarpio vaiduoklių istorijų rinkinyje „Senoji arbatos istorija“ (老媼茶話, Rōōsawa) bei 1677 m. „Šimtas įvairių šalių istorijų“ (諸国百物語, Shokoku hyaku monogatari), kuriame pabaisa minima originaliai kaip „šiunobanas“ (Legendary monsters and gods of the world, 2021). Nors iš pradžių pabaisos buvo vadinamos „šiunobanais“, japonų tradicinės mitologijos ekspertas ir mangų kūrėjas Midzuki Šigeru pavaizdavo juos savo 1985 m. išleistame darbe „GeGeGe no Kitarō“ (ゲゲゲの鬼太郎), kur šie buvo pervadinti „šiunobono“ vardu. Dėl pripažintos M. Šigeru kūrybos populiarumo „šiunobonas“ išplito ir tapo dažnai vartojamas terminas apibūdinti šias šiurpias mitologijos pabaisas. Šiunobono pavadinimas buvo suteiktas dėl jų didelės ir plačios galvos...
Daugiau
