Undinė (japonų mitologija)
Ningjo (jap. 人魚, Ningyo) japonų folklore yra undinė, jokajus (jap. 妖怪, Yokai). Manona, jog žmogus suvalgęs gardų undinės kūną tampa nemirtingas, dėl to undinė yra populiarus liaudies pasakų elementas. Išvaizda Vakaruose undinės yra vaizduojamos kaip patrauklios būtybės, kurios dainuodamos kerinčią melodiją, jūreivius vilioja šokti į jūra ir mirti, tačiau tradicinė japonų undinė yra bauginantis žvėris su tyliu balsu. Japonų mitologijoje undinė neturi lyties, tai yra padaras su moters galva ir žuvies kūnu. Undinių stebėjimas yra užfiksuotas ankstyviausios rašytinės Japonijos istorijoje. Pirmieji užfiksuoti stebėjimai yra Japonijos kronikose (Nihon Shoki), vienoje iš seniausių klasikinės Japonijos istorijos knygų. Upėje sugautas padaras nebuvo nei žuvis, nei žmogus. Šie padarai yra panašūs į deformuotas žuvis su ilgais pirštais ir nagais, mažais dantim. Jų dydžiai yra labai skirtingi, vienos undinės yra tokio pat dydžio kaip žmogaus kūdikis, kitos savo dydžiu primena didžiuosius banginius. Pasaka apie 800 metų vienuolę Viena žymiausių istorijų apie Japonijos folkloro undines yra ,,Jao Bikuni” (jap. 八百比丘尼, Yao Bikuni), ,,800...
Daugiau
Didysis Ju
Didysis Ju (kin. 大禹, Dà Yǔ) (2200-2100 m. pr. m. e.) arba dar kitaip vadinamas Da Ju – tai Senovės Kinijos mituose minimas imperatorius, įkūręs seniausią Sia dinastiją (2070-1600 m. pr. m. e.), Didžiojo tvano tramdytojas ir dinastinės valdžios pradininkas, kuris už savo nuopelnus buvo paverstas legendiniu. Net kritiško Konfucijaus buvo pripažintas ir priskirtas kaip sektinas valdovo pavyzdys. Seniausi išlikę šaltiniai apie Didįjį Ju Nors Didysis Ju, pasak legendų, gyvavęs anksčiau už orakulo kaulus (kin. 甲骨, jiǎgǔ), seniausius išlikusius rašytinius šaltinius Kinijos istorijoje, tačiau juose Ju vardo nerasta. Pirmą kartą Ju paminėtas Džou dinastijoje (IX a. pr. m. e.-221 m. pr. m. e.), praėjus keliems šimtams metų po jo legendinės mirties. Dauguma šaltinių apie legendinį imperatorių buvo parašyti Hanų dinastijos laikotarpiu (206 m. pr. m. e.-220 m.). Dauguma žinomų faktų apie jį buvo perduodama iš lūpų į lūpas ir...
Daugiau
Fudzanglongas
Fudzanglongas (kin. 伏藏龙 fuzanglong), dar vadinamas paslėptų lobių drakonu, požemio karalystės brangiųjų metalų, brangakmenių bei turtų sergėtojas kinų mitologijoje (McElroy 2020). Ypatybės Gyvena požemiuose, dažniausiai urvuose. Tikima, kad saugo įvairius paslėptus turtus: brangakmenius, aukso luitus bei žmogaus sukurtus meno kūrinius (China Culture 2014). Fudzanglongas dažnai vaizduojamas ryškios tamsiai raudonos spalvos, tvirtai įsikibęs į savo stebuklingąjį perlą. Taip pat šis drakonas siejamas ir su ugnikalnių išsiveržimais. Pasakojama, jog kartais pažadintas iš miego jis staigiai iškyla iš požemių, taip suformuodamas ugnikalnius. Ugnikalniui netikėtai išsiveržus, tikima, jog Fudzanglongas perduoda žinią dangui. Mitas Kinų mitologijoje išskiriamos keturios pagrindinės drakonų rūšys: dangaus drakonas Tianlongas, žemiškasis drakonas Dilongas, dvasių drakonas Šenlongas ir požemių drakonas Fulongas (Giddens 2005). Tikėtina, jog Fudzanglongas priskiriamas pastarajai grupei drakonų. Viename iš Kinijos mitų apie drakonus pasakojama, jog vienuose iš 28 Dangaus drakono Tianlongo pastatytų rūmų gyveno du broliai: Fudzanglongas ir...
Daugiau
Ugnies šunys (Bulge)
Ugnies šunys arba Bulge (kor. 불 개, bul gae) yra mitiniai ugnies šunys korėjiečių mitologijoje. Vadinami šunų žvėrimis iš tamsos karalystės, Ugnies šunys korėjiečių mitologijoje visada vejasi saulę ir mėnulį, ir sukelia užtemimus, įkasdami į dangaus kūnus. Šios mitologinės būtybės paaiškina tokius reiškinius, kaip saulės ir mėnulio užtemimai (Chung 2014, p. 205). Mitas Mitas, užfiksuotas veikale „Liaudies mitai iš Korėjos“ (kor. 한국의 썰워, hangugui seolwo), pasakoja, kad danguje buvo daug sferų. Vienoje iš jų, Tamsos karalystėje, tamsos karalius Gamangnara ( kor. 가막나라, gamangnara) buvo pavargęs nuo visko. Mitas pasakoja, kad karalius pradėjo nekęsti tamsos ir ilgėtis dangaus kūnų šviesos: saulės ir mėnulio. Gamangnara nusprendė šias šviesas sugauti, o tam padaryti nusiuntė savo nuožmų žvėrį, ugnies šunį Bulge (kor. 불 개, bul gae). Savo šeimininko įsakymu, Ugnies šuo nusprendė pirmiausia atakuoti saulę, bet atsikandęs jos ir norėdamas nunešti atgal į...
Daugiau
Cukujomis
Cukujomis (jap. 月読, Tsukuyomi) – tai Japonijos mitologijos ir šintoizmo religijos mėnulio dievas. Vardo reikšmė Cukujomio pilnas vardas yra Tsukuyomi no Mikoto, reiškiantį “Didįjį Dievą Cukujomį”. Šios dievybės vardo užrašymas japoniškais rašmenimis (月読) yra tiesiogiai verčiamas kaip “mėnulio skaitymas”. Kartais Cukujomis yra vadinamas Cukujomi Otoko (月讀壮士) arba Cukuhito Otoko, kas išvertus reiškia “mėnulį skaitantis vyras”. Japonijos kronikose (日本書紀, Nihon Shoki) taip pat galima atrasti, jog šios dievybės vardas yra užrašomas kanji kaip Tsukuyumi (月弓) “mėnulio lankas”. Nors iš daugumos pavadinimų yra manoma, jog ši dievybė yra vyriškos lyties, Japonijos folklore galima sutikti ir moterišką šios dievybės prototipą. (Roberts, 2009) Dievo kilmė Cukujomio atsiradimas turi kelis istorijų variantus. Pirmame jis yra antras iš “trijų garbingų vaikų” (三貴子, Mihashira-no-Uzu-no-Miko) gimusių, po to, kai Idzanagis jis grįžo iš mirusiųjų pasaulio, jam plaunant savo dešinę akį (Amaterasu, tuo tarpu gimė iš kairės jo...
Daugiau
