Bosodzoku
Bosodzoku (jap. 暴走族, Bōsōzoku) terminas apibūdina Tekančios Saulės šalies motociklininkų subkultūrą, kurią vienija greitis, adrenalinas bei motociklų ir mašinų modifikacijos.
Šį terminą XX a. 8-ajame dešimtmetyje pirmoji pradėjo naudoti Japonijos policija (jap. 日本の警察, Nihon no Keisatsu), kuriai reikėjo žodžio, skirto apibūdinti šalies kelių vairuotojus terorizuojančioms bei agresyviai nusiteikusioms motociklininkų gaujoms.
Istorija
Po Antrojo pasaulinio karo Japonija buvo okupuota JAV pajėgų. Žmonės nepatenkinti esama padėtimi bei norintys kalbėti apie visuomenei aktualias problemas, ėmė burtis į pogrindines grupes bei organizacijas.
Vieni tokių buvo Japonijos pilotai mirtininkai (jap. 神風, Kamikaze). Jie būrėsi į grupes, kurios pasižymėjo savo chuliganišku elgesiu bei specializavosi motociklų bei automobilių modifikavimo srityse.
Bosodzoku fenomeno atsiradimui nemažą įtaką padarė amerikietiškos kultūros sklaida. Tam tikri šios kultūros aspektai buvo paimti ir pritaikyti taip, kad atitiktų japoniškos kultūros standartus (Grinnell College, A. Davis, 2016).
Šiandieninės bosodzoku gaujos pirmtake yra laikoma griaustinio gauja (jap. 雷族, Kaminari zoku). Šis pavadinimas grupuotei buvo suteiktas dėl dviejų priežasčių. Pirma, grupuotės narių motociklų duslintuvai buvo modifikuoti taip, kad galėtų išgauti garsą, primenantį griausmą. Antra, motociklininkai šalies keliuose savo transporto priemonę manevruodavo zigzago principu, tokiu būdu mėgdžiodami žaibą.
Ši grupuotė turėjo panašumų su to pačio laikmečio britų „Café racer‘ių“ bei amerikiečių „Greaser‘ių“ subkultūromis. Žmonės būrėsi į panašias grupes, siekdami maištauti, norėdami parodyti savo nepritarimą bei nepasitenkinimą egzistuojančioms visuomenės normoms.
Šiomis dienomis Kaminari dzoku skaičius yra minimalus. Šiuos žmones, apsirengusius XX a. 6-ojo dešimtmečio stiliaus drabužiais, vis dar galima sutikti kiekvieną sekmadienį Tokijo (jap. 東京, Tōkyō) Jojogi parke (jap. 代々木公園, Yoyogi kōen) (Gaijin Rider, 2014).
Spaudos motociklininkai
Prie bosodzoku termino atsiradimo taip pat prisidėjo žmonės, kurių darbas buvo tiesiogiai susijęs su greitu bei įžūliu motociklo vairavimu. Ankstyvuoju XX a. 8-ojo dešimtmečio periodu, Japonijoje fakso aparatų ar elektroninio pašto naudojimas dar nebuvo plačiai paplitęs.
Šis technologijų trūkumas buvo aktualus žiniasklaidos srityje. Šioje verslo sferoje dirbančioms kompanijoms buvo itin svarbu kaip galima greičiau gauti atliktų fotografijų negatyvus.
Šią spartą padėdavo užtikrinti „spaudos motociklininkai“ (jap. プレスライダー, Puresu Raidā), kurie siekdami atlikti savo darbą neretai viršydavo leistiną saugų greitį bei ignoruodavo raudonos spalvos šviesoforus. Šie motociklininkai taip pat atliko savo transporto priemonių duslintuvų bei vairo rankenų modifikacijas. Pavyzdžiui, motociklo vairo rankenos būdavo susiaurinamos taip, kad esant dideliam automobilių eismui, transporto priemonės vairuotojas galėjo nieko netrukdomas pravažiuoti pro automobilių perpildytas gatves.
Jauniesiems japonų motociklų entuziastams ši profesija atrodė itin patraukli. Dėl šios priežasties žiniasklaidos kompanijos 8-ajame dešimtmetyje ėmė skelbti specialius darbo pasiūlymus spaudos motociklininkams (TOKKOU, 2018).
Bosodzoku nariai
Bosodzoku grupę dažniausiai sudaro 16 – 20 metų asmenys. Tai yra didžiąja dalimi dėl to, kad šios amžiaus grupės asmenims yra suteikta teisė legaliai vairuoti motociklą, tačiau ne automobilį.
Didžioji dalis Japonijos visuomenės mano, jog 20 metų sulaukę bosodzoku grupuočių nariai neretais atvejais tampa organizuotų, nusikalstamų grupuočių arba Japonijos mafijos – jakudzų (jap. やくざ, Yakuza) naujaisiais nariais.
Bosodzoku narių istorijos yra panašios: dauguma jų yra kilę iš nepasiturinčių, socialinės rizikos grupei priskiriamų šeimų. Neretai bosodzoku sąvoka naudojama siekiant apibūdinti Japonijos jaunimą, kuris maištauja, gyvena šia diena bei stengiasi išreikšti save.
Grupuotės narių apranga bei išvaizda
Bosodzoku grupuotės narį XX a. pab. buvo galima atpažinti iš mechaniko apdarą primenančio kostiumo (jap. 特攻服, Tokkō fuku). Šio modifikuoto apdaro pirmtaku yra laikoma Antrojo pasaulinio karo laikų kamikadzių dėvėta karinė uniforma (Gaijin Rider, 2014). Neretai ant šių kostiumų nugaros yra išsiuvinėjamas grupuotės, kuriai priklauso kostiumą dėvintis narys, pavadinimas. Taip pat ant jų galima išvysti įvairius nacionalistinius šūkius bei kitus nacionalistinius simbolius, tokius kaip Tekančiosios saulės vėliava (jap. 旭日旗, Kyokujitsu-ki).
Pirmieji šio tipo apdarai 1970-aisiais pasirodė Tokijo Metropolyje (jap. 東京都, Tōkyō-to) egzistavusių bosodzoku grupuočių tarpe. Šis aprangos stilius buvo nukopijuotas nuo to metu veikusių konservatyvių politinių grupių aprangos.
Šios uniformos stilius bei vilkėjimo taisyklės keitėsi bėgant laikui. Ilgainiui ant aprangos išsiuvinėtų šūkių skaičius ėmė simbolizuoti individo statusą tam tikros grupuotės hierarchinėje piramidėje: kuo didesnis šūkių skaičius, tuo aukštesnis buvo asmens statusas grupuotės narių tarpe. Ši uniforma paprastai buvo vilkima taip, kad apnuogintų ją dėvinčiojo liemenį. Tai daryta siekiant pademonstruoti savo žaizdas ir randus, kurie buvo įgyti susigrūmimų su kitomis grupuotėmis metu. Šis drabužis savo išvaizda yra taip pat panašus į Japonijoje vilkimą mokyklos baigimo ceremonijai skirtą apdarą, vadinamą socuranu (jap. 卒ラン, Sotsuran). Neretai mokyklos neklaužados (jap. ヤンキー, Yankii) taip pat mėgsta modifikuoti šią uniformą, išsiuvinėti ant jų įvairių žodžių, skirtų savo artimiesiems, draugams bei mokytojams.
Bosodzoku grupuotės nario vienu iš skiriamųjų bruožų taip pat yra laikomi aviatoriaus stiliaus akiniai nuo saulės, įvairiais šūkiais aprašinėtas bei jį dėvinčio asmens drąsą bei narsą pabrėžiantis, baltas galvos apdangalas (jap. 鉢巻, Hachimaki) bei medicininės kaukės, kurios yra skirtos paslėpti savo tapatybę nuo policijos pareigūnų. Bosodzoku grupuotės nariai taip pat vengia dėvėti apsauginius šalmus bei kitas apsaugines priemones, taip siekdami gauti daugiau adrenalino.
Bosodzoku motociklų modifikacijos, aksesuarai, vertybių sistema
Bosodzoku grupuočių narius taip pat galima atpažinti iš jų modifikuotų motociklų duslintuvų griausmo. Modifikuoto motociklo sėdynės atlošo aukštis simbolizuoja grupuotei priklausančio individo hierarchinį statusą, t.y. kuo aukštesnis jo atlošas, tuo vairuotojo vairavimo patirtis yra didesnė. Transporto priemonės yra modifikuojamos įvairiai, neretai tam įtaką daro Japonijos regioniniai skirtumai. Vis dėlto, dažniausiai transporto priemonės yra perdažomos ryškiomis spalvomis, juose įtaisomos neoninės šviesos. Taip susiaurinamos motociklo vairo rankenos, nuimami jo apsauginiai komponentai, pakeičiami kolektoriaus vamzdžiai bei jų galvutės, tokiu būdu siekiant išgauti smarkesnį transporto priemonės skleidžiamą garsą (Speedhunters, R. Celestine, 2017).
Bosodzoku grupuotės išsiskiria ne tik savo modifikuotomis transporto priemonėmis, unikalia apranga, bet ir savo chuliganišku vairavimu bei elgesiu. XX a. 8-ajame dešimtmetyje Japonijos policija ėmė registruoti vis daugiau konfliktinių susidūrimų su motociklininkų gaujomis. Gaujų nariai neretai naudojo medinius kardus, metalinius strypus, beisbolo lazdas ar net Molotovo kokteilius. Šios motociklininkų grupuotės taip pat buvo pagarsėjusios dėl savo „reidų“. Jų metu judriomis miesto gatvėmis lėtai važinėdavo šimtai motociklininkų, kurie ne tik blokavo automobilių eismą, bet ir kėlė didelį triukšmą miestų gyventojams.
Nepaisant savo neadekvataus elgesio, bosodzoku grupuotės taip pat turėjo aukštą moralumo jausmą, jas vienijo bušido (jap. 武士道, Bushidō) kodeksas. Bosodzoku laikė save Tekančios Saulės šalies gynėjais, jos tradicijų puoselėtojais. Pagrindinės grupuočių vertybės – lojalumas bei pagarba. Grupuotės nariai buvo besąlygiškai pasiruošę stoti į kovą dėl savo grupės garbės (Japan Times, T. Osaki, 2017).
Žinoma, ne visos bosodzoku grupuočių dienos buvo kupinos smurto ar kitų nusikalstamų veikų. Bėgimas iš pamokų, lošimas kortomis, rūkymas, alkoholio vartojimas arba pasisėdėjimai greitojo maisto restoranuose buvo dažna kasdienybė šiai jaunimo grupei, tarp kurių neretai buvo ir moteriškos lyties atstovių. Dauguma jų buvo grupuočių narių merginos, kurios laikui bėgant suformavo savo, tik moterims skirtas motociklų grupuotes. Po to, kai šioms motociklininkų grupuotėms buvo suteiktas bosodzoku terminas, jų narių skaičius augo iki XXI a. pradžios (Grinnell College, A. Davis, 2016).
Bosodzoku fenomenas XXI amžiuje
Bosodzoku aukso amžiumi yra laikomi 1982 metai. Japonijos policija teigia, kad būtent šiais metais bosodzoku pasiekė savo zenitą. Jų gretas sudarė apytyksliai 42 510 žinomų asmenų. Vis dėlto, šis skaičius sumažėjo iki 6771 individo 2015 metais.
Manoma, kad viena pagrindinių šių grupuočių narių skaičiaus sumažėjimo priežastimi yra 2004 metais išleistas įstatymas, kuris suteikia policijai teisę suimti asmenį, jei šis atrodo kaip bosodzoku grupuotės narys. Didelės piniginės baudos bei pabrangusios motociklų detalių kainos taip pat prisideda prie tolimesnės bosodzoku grupuočių narių skaičių mažėjimo tendencijos (Japan Times, 2015).
Naudota literatūra
- Celestine R., 2017. A Day With The Bosozoku. Speedhunters. [internete] 2017 liepos 24. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 3 d.].
- Gaijinrider, 2014. THE YANKĪ and BŌSŌZOKU: Origins and History. Gaijinrider. [internete] 2014 rugsėjo 14. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 3 d.].
- George C., 2019. The Rebellious Japanese Motorcycle Gangs Influencing Global Fashion. Highsnobiety. [internete] 2019 vasario 6. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 3 d.].
- Osaki T., 2016. Japan’s ‘bosozoku’ bikers a vanishing rebel breed. The Japan Times. [internete] 2016 gruodžio 13. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 3 d.].
- Tokkou, 2018. A History of Bosozoku. Tokkou. [internete] 2018 rugsėjo 2. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 3 d.].
- VICE, 2015. Revisiting the Glory Days With One of Japan’s Most Violent Biker Gangs. YouTube. [vaizdo įrašas internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2019 m. lapkričio 3 d.].
Redagavo Andrius Bimbiras