Misora Hibari
Misora Hibari (美空 ひばり Misora Hibari, tikrasis vardas – Kadzue Kato, 加藤 和枝 Katō Kazue, 1937 m. gegužės 29 d. – 1989 m. birželio 24 d.) buvo gerai žinoma japonų aktorė ir enkos (演歌 enka) stiliaus dainininkė, taip pat išgarsėjusi kaip pirmoji Japonijos moteris, kuriai buvo suteiktas Žmogaus garbės prizas (国民栄誉賞 Kokumin Eiyoshō) už indėlį savo muzika palaikant žmones, nukentėjusius nuo Antrojo pasaulinio karo (Anderson 2001). Taip pat ji yra gavusi Japonijos Garbės medalį (褒章 hōshō) (Yano, Christine 2004). Japonijoje Hibari Misora labai garsi: dar būdama gyva yra pardavusi 68 milijonus savo daugmaž 1200 dainų įrašų. Jų populiarumas išliko net ir po šios garsenybės mirties: 2001 metais Hibari Misoros įrašų jau buvo parduota virš 80 milijonų. Nors nuo jos mirties prabėgo jau beveik tridešimt metų, dar iki šių dienų per jos gimimo dieną Japonijos radijuje ir televizijoje jai skiriama speciali laida.
Biografija
Hibari Misora buvo pirmagimė Kadzue Kato vardu žuvies pardavėjo ir namų šeimininkės šeimoje, Isogo (磯子区 Isogo-ku) rajone, Jokohamos (横浜 Yokohama) mieste Japonijoje. Mergaitė augo su dviem broliais ir viena seserimi. Polinkis į muziką ir aktorystę reiškėsi šeimoje: jaunesnysis brolis Tecuja (Tetsuya) buvo muzikantas, o kitas jaunėlis, Takehikas (Takehiko) – filmų aktorius. Minėtina, kad dainuoti mėgo ir metais už Hibari jaunesnė sesuo Secuko (Setsuko).
Tokioje menui palankioje aplinkoje greitai skleidėsi mergaitės talentai bei polinkiai. Teigiama, kad jos tėvas Masukičis (増吉 Masukichi) savo vyriausios dukros polinkį į muziką pastebėjo 1943 metais, kai ji dainavo, jį išlydėdama į Antrąjį pasaulinį karą, ir netrukus investavo dalį šeimos santaupų į jos talentą. Savo kaip profesionalios dainininkės karjerą Hibari pradėjo po poros metų, 1945-aisiais (nors kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose teigiama, jog tai įvyko 1946-aisais), debiutavusi koncertų salėje Jokohamoje.
Tais pačiais metais aštuonmetė atlikėja, paklausiusi savo motinos Kimie (喜美枝 Kimie) pasikeitė vardą iš Kazue Kato į kur kas poetiškiau skambantį ir turėjusį muzikinio meno atlikėjai geriau tikti bei pritraukti daugiau dėmesio -Kadzue Misorą (į lietuvių kalbą misora verčiama kaip „nuostabus dangus“).
Kitais metais Kadzue Misora tapo žinoma kur kas platesniam žmonių ratui, kai pasirodė Japonijos televizijoje NHK (日本放送協会 Nippon Hōsō Kyōkai). Tuo metu ją pastebėjo žymus kompozitorius ir gitaros atlikėjas Masao Koga (古賀 政男 Koga Masao), kuris teigė, jog devynmetė Kadzue Misora jau tada buvo subrendusi ne pagal savo amžių. Šie pastebėjimai atvėrė Kadzue Misorai platesnes karjeros galimybes. Jau netrukus po to jaunoji atlikėja keliavo iš vienos koncertų salės į kitą, ir būdavo labai dažnas atvejis, kad visi bilietai į jos koncertus būdavo išpirkti.
1949 metais prasidėjo naujas Hibari Misoros karjeros etapas. Iš Kadzue Misoros persivadinusi į Hibari Misorą (hibari į lietuvių kalbą verčiama kaip „vyturys,“ o misora – „nuostabus dangus“; kitaip tariant, ji persivadino muzikos atlikėjai tinkamu ir teigiamą dėmesį patraukiančiu vardu – „vyturys nuostabiame danguje“), pradėjo filmų aktorės karjerą. Pirmasis filmas, kurio dalimi tais pačiais metais tapo jaunoji aktorė – juodai baltoje juostoje filmuotas Nodojiman-kyō jidai (のど自慢狂時代), išgarsinęs ją ne tik Jokohamoje, bet ir visoje šalyje. Tie metai buvo sėkmingas šuolis ne tik jos kaip aktorės, bet ir kaip muzikos atlikėjos karjerai: įrašiusi pirmąjį vienadainį, pardavė beveik pusę milijono jo kopijų, o tais pat metais įrašytas antrasis – tapo Japonijos radijo hitu.
Daug prie Hibari Misoros išgarsėjimo prisidėjo jos dalyvavimas filme „Tokijo vaikis“ (東京キッド Tokyo Kiddo). Našlaitės vaidmuo, kurį ji atliko, buvo artimas Antrojo pasaulinio karo išsekintai japonų tautai.
Išgarsėjimas jaunai daininkei ir aktorei ne visada buvo į naudą. 1957 metais Akasusos tarptautiniame teatre ji buvo užpulta vyro, apsiginklavusio vandelnilio chlorido rūgštimi. Nors vėliau ir buvo aiškinama, kad tai tebuvo Hibari Misoros gerbėjas, pernelyg smarkiai reiškęs savo entuziazmą, jai smarkiai pasisekė, kad rūgšties nepakliuvo ant veido – tokiu atveju karjera būtų buvusi greitai baigta.
Sunkumų Hibari Misora patyrė ir šeimyniniame gyvenime. 1962 metais ištekėjusi už veiksmo filmų aktoriaus ir dainininko Akiros Kobajašio (小林 旭 Kobayashi Akira), su juo išsiskyrė po neilgų dviejų santuokos metų, 1964-aisiais.
Nelengvas metas buvo ir 1973 m. Jau anksčiau minėtas Hibari Misoros jaunesnysis brolis, dainininkas Tecuja, buvo apkaltintas nelegalia, su gaujomis susijusia, veikla. Nors viešojoje medijoje šių dviejų žmonių giminystė pabrėžiama nebuvo, seseriai teko atsakyti už brolio nesėkmę: jai nebuvo leista dalyvauti Japonijos televizijos ir radijo NHK organizuojamame Metų pabaigos dainų festivalyje ((NHK紅白歌合戦 Enueichikei Kōhaku Uta Gassen). Šio įžeidimo garsi atlikėja lengvai nepriėmė ir po to kelerius metus atsisakė bendradarbiauti su NHK.
Nors šeimyniniame gyvenime didelė sėkmė nelydėjo – tai rodo greitos skyrybos ir smarkiai sumažėjusios karjeros galimybės dėl įtariamų brolio nusikaltimų – panašu, kad Hibari Misora vis dėlto norėjo turėti sau artimą žmogų, nes 1978 metais ji įsisūnijo berniuką.
1987-aisiais metais tapo aišku, kad problemų aktorė turi ne tik su šeima, bet ir sveikata. Jai netikėtai praradus sąmonę pakeliui į koncertą, buvo diagnozuota avaskulinė nekrozė – liga, naikinanti kaulus. Hibari Misora nepasidavė ir po kelių mėnesių jos sunki būklė kiek pasitaisė. Dar turimas jėgas ji panaudojo dainų įrašams kurti. Praėjus metams po netikėtos diagnozės ji surengė paskutinį koncertą, o dar po kelių mėnesių mirė ligoninėje (Dorian 1999).
Populiariausios Hibari Misoros dainos
Kapa bugi vugi (河童ブギウギ Kappa Boogie Woogie, 1949)
Liūdnas švilpimas (悲しき口笛 Kanashiki Kuchibue, 1949)
Tokijo vaikis (東京キッド Tokyo Kiddo, 1950)
Ečigo liūto daina (越後獅子の唄 Echigo Jishi No Uta, 1950)
Šventės mambo (お祭りマンボ Omatsuri Mambo, 1952)
Ringo oivake (リンゴ追分 Ringo Oiwake, 1952)
Minatomačis Nr. 13 (港町十三番地 Minatomachi 13-banchi, 1957)
Hanagasa dočiū (花笠道中Hanagasa Dōchū, 1957)
Javara (柔 Yawara, 1964)
Liūdna sakė (悲しい酒 Kanashii Sake, 1966)
Raudona saulė (真赤な太陽 Makkana Taiyō, 1967)
Džinsei ičiro (人生一路 Jinsei Ichiro, 1970)
Aisansan (愛燦燦 Aisansan, 1986)
Pasišiaušę plaukai (みだれ髪 Midaregami, 1987)
Kaip upės tekėjimas (川の流れのように Kawa no nagare no yō ni, 1989)
Hibari Misoros filmai
Tarp 1949 ir 1971 metų Hibari Misora nusifilmavo per 160 filmų, iš kurių nemaža dalis buvo miuziklai – taip ji sujungė savo abu talentus, aktorystę ir dainavimą. Aktyviausia aktorystės karjeroje ji buvo šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje.
Hibari Misoros įtaka
Ši atlikėja iškilo gniuždančiu savo šaliai laiku, kai ekonomika buvo sugriauta ir sunkiai stengėsi atsigauti. Tokiu metu meno apraiškos buvo svarbios, kad primintų žmonėms, jog jų gyvenimas yra kai kas daugiau, nei vien sunkus darbas. Hibari Misora yra pelnytai garsi dėl to, kad palaikė japonų tautos dvasią jai sunkiausiu metu. Jos dalyvavimas padėjo japonų tautai sustiprėti.
Naudota literatūra
- Anderson, M. 2001, Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture, Routledge, New York.
- Dorian, F. 1999, World Music, Rough Guides Ltd, London.
- IMDb 2017, „Hibari Misora“, IMDb. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29d.].
- Yano, C. R. 2004, Refashioning Pop Music in Asia: Cosmopolitan Flows, Political Tempos, and Aesthetic Industries, Routledge, New York.
- J Pop Asia, „Hibari Misora“, J Pop Asia. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29 d.].
- Shamoon, D. 2009, „Hibari Misora and the Girl Star in Postwar Japanese Cinema“, Signs, 35(1). Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29 d.].
- The New York Times, 1989, „Hibari Misora, Japanese Singer, 52“, The New York Times. 1989 birželio 24. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29 d.].
- Upclosed, „Hibari Misora“, Upclosed. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29 d.].
- Weird Wild Dream, „Hibari-san’s Gender-Bending Chambara“, Weird Wild Dream. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29 d.].
- Wikiwand, 2009, „Hibari Misora“, Wikiwand. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2017 m. lapkričio 29 d.].
