Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Japoniški sodai

Japoniški sodai

Japoniški sodai – tai meno forma, kuri šimtmečiais laikoma viena iš svarbiausių Japonijos istorijos dalių. Sodų dizainai Japonijoje labai susiję su filosofija ir šalies religijomis. Svarbiausias japoniškų sodų tikslas – nukopijuoti gamtos grožį ir parsigabenti jį namo, pritaikant daugybę įvairių stilių. Šintoizmas, budizmas ir daoizmas buvo panaudoti kuriant skirtingus stilius tam, kad sodams suteiktų dvasingumo ir padarytų juos vietomis, kur žmonės galėtų leisti laiką ramumoje bei apmąstymuose.

Japoniškų sodų atsiradimo kilmė ir istorija. Sodų kūrimo praktika senovės Japonijoje siekia VIII a., Naros periodą (710–794 m.), tada buvo stipriai juntama Kinijos įtaka. Japonijai didelį poveikį darė iš Korėjos, kuri tuo metu buvo kinų kultūros eksportuotoja, plintantis budizmas, daoizmas, konfucianizmo etika ir politiniai idealai. Šiuo laikotarpiu plėtojosi menas, ypač poezija ir literatūra, pradėjo formuotis japoniškų sodų tradicija, tačiau patys sodai buvo labiau kiniškų rūmų sodų kopija, o ne kas nors savita. IX–XII a., Hejano periodu (794–1185 m.), nutrūkus formaliems ryšiams su Kinija, Japonijos politinė, socialinė ir kultūrinė raida įgijo daugiau specifinių kultūros bruožų. Mėgdžiojimą pakeitė kūrybinis pritaikymas, kanonų permąstymas ir, galiausiai, asimiliacija – tai puikiai iliustruoja japonų budizmo atmainų (tendai-shu, shingon-shu) atsiradimas. Pats žodis heian reiškia „taika ir ramybė“, o šio laikotarpio pradžia laikomas įvykis, kai sostinė buvo perkelta iš Naros (tada vadinosi Heijo-kyo) į Kiotą (Heian-kyo). Šiuo laikotarpiu kurti rūmų kompleksai, vienuolynų ansambliai ir sodai aplink juos, kuriuose pabrėžiami kalnuoto (su tvenkiniais, kalvomis, imituojančiomis šventojo Fudžijamos kalno formas) ar lygumų (imituojančių jūrų ar upių krantų linijas, salas) peizažo bruožai. XIII a. specifinio sodo tradicijos atsiradimą žymi Kamakuros (1185–1333 m.), o suklestėjimą – Ašikagų (1336–1573 m.) laikotarpis. Kamakuros epocha buvo vidaus karų periodas, kai iškilo samurajų luomas, o oficialia religija tapo budizmo atmaina – dzenbudizmas, jis išplatino meditacinio (sausojo) sodo idėją. Ją plėtojo tiek šventyklų ir vienuolynų tarnautojai, tiek profesionalių karių – samurajų – luomas. Tuo pačiu metu pasirodė pirmieji teoriniai veikalai apie sodų meną: juose aprašyti sodo kūrimo principai, nurodytos žemės naudojimo ir padalijimo taisyklės, rekomenduotas teritorijos paskirstymo balansas (40 proc. – pastatams, 30 proc. – želdiniams, 30 proc. – atvirosioms erdvėms), augalų įvairovė ir t. t.

XVII a., Edo laikotarpiu (1603–1868 m.), galutinai susiformavo japoniškasis identitetas, gimė nacionalinė japonų idėja. Šis periodas – tai japonų meno, literatūros ir poezijos aukso amžius, sodų meno sritį papildęs arbatos sodo tipu. Tokiame sode, miniatiūriniame plote, stengtasi išlaikyti natūralios gamtos elementus, gal dėl to jis greitai išplito tarp gausiausių bent kiek pasiturinčių gyventojų sluoksnių. XIX a. asketiškuosius sodus vėl keitė dekoratyvūs (su kalvomis, tvenkiniais, gausesne augalija ir įranga), jų kompozicijoje sujungti pirmųjų sodų bruožai ir kai kurios Vakarų kultūros apraiškos.

Tad VII–XIX a. izoliuotoje teritorijoje besiformavusi Japonijos kultūra, neišvengiamai patyrusi ir daug įtakos iš užsienio (kiniški, vėliau – ir vakarietiški elementai), ilgainiui išvystė savitą kultūrinį darinį, kurio bene žymiausia puošmena – savita sodų kūrimo tradicija, į istoriją įėjusi kaip japoniški sodai. Japoniškų sodų ištakas galima rasti kinų kultūroje, tačiau stebint tūkstantmetę raidą matyti, kaip po truputį išsigrynino kompozicija, ji laipsniškai įgijo grynai simbolišką ir santūriai minimalistinį charakterį. Japoniški sodai, nors ir buvo kiniškų sodų tradicijos tęsėjai, vis dėlto smarkiai skyrėsi nuo pastarųjų.

Sodų tipai. Pagal kompozicinę sandarą ir jos idėjinį bei estetinį turinį skiriami šie tradiciniai japoniškų sodų tipai: tsukiyama (kalnuoto peizažo sodas), hiraniwa (lygumų sodas), karesansui (sausasis sodas) ir chainiwa (arbatos sodas).

Kalnuoto peizažo sodai – tai sodai, interpretuojantys natūralų kalnuotą peizažą ir būtinai turintys vandens elementų. Kalnai ir kalvos, tvenkiniai, upeliai ir kriokliai, uolos ir akmenys, medžiai, žydintys krūmai ir gėlės, tilteliai ir keliukai – visa tai naudojama modeliuojant kalnuoto peizažo sodus. Jau pats pavadinimas (jap. tsukiyama „dirbtinis kalnas“) rodo, kad visas sodas yra žmogaus kūrinys. Šie sodai tarsi vaizduoja visą pasaulį sumažintame plote, nors naudojama gana kukli kompozicinių elementų skalė. Jie yra didžiausi, pasižymi sudėtingiausiomis kompozicijomis, skirti tiek apžvalgai iš namo vidaus, tiek iš paties sodo (Lonely Planet Publications, 2000, p. 43).

Žymiausi kalnuoto peizažo sodų pavyzdžiai: istoriniai Daigo-ji Sanboin, Ginkaku-ji,Saiho-ji šventyklas supantys sodai Kioto mieste, Isuien sodas Naros mieste, Suizen-ji Koen sodas Kumamoto mieste, Adachi muziejaus sodas Jonago mieste ir daugelis kitų.

Lygumų sodai yra visiškai plokščio reljefo, tai rodo ir jų pavadinimas (jap. hira – „lygus“ + niwa –„sodas“). Šie sodai dažnai formuojami jūros pakrantėse, kalnų ir upių slėniuose ar dideliuose durpynuose. Jie kuriami aiškiai apribotoje (kalnų šlaitais, vandens telkiniais ar mūrinėmis sienomis) erdvėje ir skirti labiau stebėti iš juos supančių takų ar terasų (išskyrus didesnius, kuriuose būna vidaus takų, tiltelių ir pan.). Pagal pagrindinį sodo kompozicijos turinio elementą galima skirti kelis tipus: akmenų sodus – tvarkingai sugrėbstyto smėlio ar žvirgždo plotus, kuriuose komponuojamos grupės akmenų, apaugusių samanomis; samanų sodus – su nedideliais tvenkinėliais, negausia augalija, akmenų grupių kompozicijomis samanomis apžėlusiame plote; vandens sodus – juos sudaro ramus tvenkinio veidrodis, ribojamas akmenų kompozicijų, keli medžiai ir pan.

Žymiausi lygumų sodų pavyzdžiai: istoriniai Daitoku-ji ir Nanzen-ji šventyklų sodai, Nijo pilies sodas ir imperatoriškieji sodai Kioto mieste, imperatoriškasis Rikugien sodas Tokijuje ir daugybė kitų įvairiausiuose Japonijos miestuose.

Sausieji sodai – tai sausojo peizažo sodai (jap. kare –„sausas“ + sansui –„peizažas“), dar vadinamas dzen, arba samurajų, sodais. Šių sodų atsiradimą lėmė dzen mokymas, kurio pagrindinė doktrina – mokymas apie tris Budos kūnus. Visi gyvenimo reiškiniai – materialūs ir dvasiniai, religiniai ir pasaulietiniai – susilieja į vieną būties visumą, kuri yra Budos sinonimas. Tiesos pažinimas tapatus savęs pažinimui, grožiui svarbi ne forma, o prasmė, kurią ta forma perteikia, todėl sausieji sodai skirti tik stebėti, mąstyti ir medituoti. Paprastai jie kuriami uždaruose vidiniuose kiemeliuose arba apjuosiami siena, padaromas paaukštintas medinis takas su pastoge, kad bet kokiu oru būtų galima apeiti sodą ar jame medituoti. Sausieji sodai kuriami iš akmenų ir smėlio suformuotų dirbtinių kalvų, upelių, krioklių ir ežerų, lakoniškų uolų ir akmenų, samanų, krūmų ir medžių grupių kompozicijų. Plokšti sausieji sodai – tai tam tikru piešiniu tvarkingai sugrėbstyto smėlio ar žvirgždo plotelis su keliomis grupėmis akmenų, apaugusių samanomis, keliais medžiais ir krūmokšniais. Nors ir minimalistiškai sukoncentruota, šių sodų kompozicija gali būti labai įvairi. Sausieji sodai patys „japoniškiausi“ ir visiškai kitokie nei kiti viso pasaulio sodai.

Žymiausi sausųjų sodų pavyzdžiai: istoriniai Daitku-ji, Nanzen-ji, Tofuku-ji šventyklų vidinių kiemų sodai Kiote.

Arbatos sodai –arbatos gėrimo ritualui skirti sodai. Šie sodai labai nedideli, imituojantys miškingo kalno šlaito ar slėnio fragmentą. Dažniausiai arbatos sodus sudaro tik akmenų takelis, tankiai susodinti augalai, keletas akmeninių žibintų ir akmeninis  indas, kuriame svečiai apsiplauna prieš ritualą. Sode stengiamasi sukurti laukinės, žmogaus neliestos gamtos įvaizdį – samanomis apžėlę tvenkinėlio krantai, „atsitiktinai“ išsibarstę akmenys, akmeniniai žibintai, amžinai žaliuojantys augalai (bambukai, kiparisai, pušys) sukuria ramaus atsiskyrimo atmosferą.

Svarbus sodo elementas – takas į arbatos namelį (roji). „Anot padavimo, kažkada didžiajam šiogūnui (karinio Japonijos valdytojo titulas XII–XIX a.), einančiam per rasotą žemę į arbatos namelį, po kojomis klojo popieriaus lapus, kad nesudrėktų valdovo drabužiai (Balkevičius 2010, p. 118)“. Nuo tada kelias nuo sodo vartų iki namelio grindžiamas plokščiais akmenimis ir primena natūralų kalnų takelį. Neretai dėl šio tako aplinkos ūksmingumo ir pats sodas vadinamas roji. Tako trasą žymi švelniai šviečiantys akmeniniai žibintai, o prie įėjimo į arbatos namelį statomas akmeninis indas ritualiniam apsiplovimui prieš ceremoniją.

Svarbiausias sodo statinys – chashitsu (jap. cha –„arbata“ + shitsu –„patalpa“). Šis sodo viduryje statomas mažutis, apie 2×3 m, paviljonas primena šiaudais dengtą atsiskyrėlio trobelę. Jame tėra vienintelė patalpa, kurioje nėra jokių baldų, tik bronzinis židinėlis arbatai ruošti, kilimėlis (tatamis) pritūpti, tapybos ritinėlis ir gėlių kompozicija tam skirtoje nišoje (tokonoma), kuri yra svarbiausia namelio dalis. Nišoje statoma chabana – kompozicija iš gėlių, sukomponuota specialiai kiekvienam arbatos gėrimo ritualui pagal būsimo pokalbio temą, metų laiką ir dvasinę būseną. Anga įeiti į vidų gana žema (70–90 cm), todėl kiekvieną įeinantįjį verčia nusilenkti, kad ir kokia jo visuomeninė padėtis ir rangas. Praeityje buvo dar vienas pranašumas – samurajus negalėjo įeiti pro žemas duris nešinas ilgu kardu, tad ginklą tekdavo palikti lauke. Tai simbolizavo būtinybę už slenksčio plikti visus gyvenimo rūpesčius ir susikaupti ceremonijai (Balkevičius 2010, p. 115–117).

Pagrindiniai sodo elementai ir principai. Visiems japonų sodams būdingos tokios pačios kompozicinės priemonės ir elementai kaip kinų. Tačiau ramūs tvenkiniai uolėtais krantais, kriokliais ir upeliais, akmenų kompozicijos ir „sauso“ vandens imitacijos, vingiuoti takeliai ir tilteliai, įvairiausių akmenų grindinių takai ir santūrių formų architektūra sudaro tik Japonijai būdingų elementų visumą, kuri leidžia nesunkiai atskirti japonišką sodą nuo kiniško. Tradicinį japonišką sodą formuoja penki elementai, iš kurių vienas dvasinis, o kiti keturi – akmenys, vanduo, augalai ir architektūra – materialūs. Visi jie gerokai skiriasi nuo naudotų Kinijoje.

Uolos ir akmenys. Senojoje japonų mitologijoje kalnai ir akmenys sudaro žemės skeletą, simbolizuoja pastovumą ir nekintamumą, o vanduo yra jos kraujas, gyvenimo tėkmės ir kaitos simbolis, todėl akmenys formuoja ir japoniško sodo karkasą. Jei jie bus sukomponuoti tinkamai, kita sodo dalis tarsi išsidėstys pati. Sodininko darbe visais laikais akmenų išdėstymo menas sute-ishi (jap. sute-ji – „statyti“ + ishi – „akmuo“) buvo laikomas pagrindu.

Vanduo. Japoniškame sode vandens paviršius – tai pagrindas, virš kurio iškyla visa sodo kompozicija, todėl vanduo – tokia pati svarbi ir esminė kiekvieno japoniško sodo dalis, simbolizuojanti nenutrūkstamą laiko tėkmę ir gyvenimo kaitą. Vandens įrangą sudaro ramaus paviršiaus tvenkiniai, upeliai, kriokliai, šaltiniai, tačiau jie gali būti ir „sausi“, kai akmenys, žvirgždas ir smėlis simbolizuoja tekantį ar stovintį vandenį.

Augalija. Nors augalai atlieka pagalbinį vaidmenį, jie labai svarbūs sodo kūrėjams. Augalų (kaip ir kitų elementų) komponavimas numatytas tradiciniuose kanonuose pagal jų dekoratyvinius bruožus, simbolinę prasmę, ryšį su poezija ir tapybos tradicija. Tipišką japoniško sodo vaizdą sudaro gausus augalų asortimentas, pradedant visokiausių rūšių medžiais ir baigiant paprasčiausiomis samanomis. Ypač vertinama poetų apdainuota vyšnia (sakura)– laikinumo ir trapumo ženklas. Augalai padeda išryškinti laiko ir begalinę metų laikų tėkmę.

Sodo architektūra ir įrenginiai. Architektūrinių statinių skaičius japoniškame sode (išskyrus didžiausius imperatorių ar šventyklų kompleksus) nedidelis, todėl architektūriniai sprendimai japoniško sodo tradicijoje išryškėja ne tiek sode, kiek aplink jį. Ramių formų ir santūrių spalvų pastatai, galerijos, dengtos terasos ar tiesiog sienos – uždaros sodo erdvės formantai (Balkevičius 2010, p. 119–123).

Japoniškų ir kiniškų sodų skirtumai. Japoniškiems sodams būdinga:

  • minimalizmas ir simbolizmas,
  • dėmesys kiekvienam visumos elementui,
  • santūrumas ir paprastumas,
  • ramybė ir susikaupimas,
  • žmogaus rankų darbo kūrinys,
  • skirti žiūrėti iš lauko,
  • naudojami mažesni, į nieką nepanašūs akmenys.

Kiniškiems sodams būdinga:

  • erdvumas ir prabanga,
  • hierarchija ir centro, aplink kurį kuriama kompozicija, akcentavimas,
  • gigantizmas ir prabangos siekimas,
  • spalvų ir formų dinamika,
  • skirti žiūrėti iš pastato vidaus,
  • naudojami į gyvūnus ar kalnus panašūs akmenys.

Japoniški sodai kitose šalyse ir Lietuvoje. Tradiciniai japoniški sodai užsienio šalyse sukėlė didelį susidomėjimą. Yra daugiau nei 300 japoniškų sodų už Japonijos ribų, taip pat nemažas skaičius organizacijų, įkurtų skatinti japoniškų sodų kūrimą ir tyrimus užsienyje. Vienas iš didžiausių iššūkių tiems, kurie įrengia japoniškus sodus kitose šalyse, kaip išsaugoti autentiškumą, vykdant adaptaciją prie klimato ir kultūros. Dauguma aukščiausios kokybės japoniškų sodų už Japonijos ribų yra įsikūrę Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Suomijoje. Keletas paprastesnių sodų yra Lietuvoje ir Lenkijoje. Lietuviai gali mėgautis dviem japoniško sodo pavyzdžiais: pirmasis – Vilniaus universiteto Botanikos sode, įkurtas 1999 m., ir antrasis parkas, pradėtas kurti Kretingos rajone 2007 m.

 

Literatūra:

  • Balkevičius J., 2010. Sodų meno stilių raida. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.
  • Japan 7th edition., 2000. Loney Planet Publictions.
  • Slawson, A.D., 1987. Secret teachings in the art of Japanese gardens. Kodansha International Ltd.

Šaltiniai:

  • All About Creating Japanese gardens., 2003. Ortho books. [e. knyga]. Rasta: <https://books.google.co.jp> [žiūrėta 2015 m. gegužės 12 d.].
  • Craig C., Notions of Japaneseness in Western Interpretations of Japanese Garden Designe, 1870s-1930s,[internete] rasta: <http://pdf.jpf-sydney.org/newvoices/6/1_notions_craig.pdf> [žiūrėta 2015 m. gegužės 12 d.].
  • Gardens: A unique integration of elements to create beauty, [internete] rasta: <http://web-japan.org/factsheet/en/pdf/26Gardens.pdf> [žiūrėta 2015 m. gegužės 12 d.].
  • Infinite Spaces: The art and Wisdom of the Japanese Garden., 2000. [e. knyga]. Rasta: <https://books.google.co.jp> [žiūrėta 2015 m. gegužės 17 d.].
  • Kuitert W., 2002. Themes in the history of Japanese garden art. [e. knyga]. Amsterdam: J. C. Gieben. Rasta: <https://books.google.co.jp> [žiūrėta 2015 m. gegužės 17 d.].
  • Stauskis G., 2011. Japanese Gardens outside of Japan: From the Export of Art to the Art of Export, Town Planning and Architecture, [internete] rasta: <http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.3846/tpa.2011.22#.VWHZlEtvDvE> [žiūrėta 2015 m. gegužės 17 d.].

Redagavo Paulina Kuodytė

3 votes