Sumijė
Terminas sumijė (墨絵) (dar vadinama suibokuga (水墨画; „tušo ir vandens tapyba“) yra kilęs iš japonų kalbos. Tai Kinijoje atsiradusi tapybos tušu technika, kuria iš pradžių užsiimdavo tik zen (kin. 禅 Chan) budizmo vienuoliai. XIV a. ši technika nukeliavo į Japoniją ir paplito kitose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Korėja ir Vietnamas. Sumijė yra kaligrafijos ir tapybos tušu kombinacija, labai glaudžiai susijusi su filosofija bei religija. Kinų kalboje ši technika vadinama šuimohua (水墨畫), korėjietiškai – sumukhwa (수묵화), o vietnamietiškai – tranh thuỷ mặc (幀水墨).
Istorija
Iš VIII a. tapybos darbų, esančių Šoso-in imperatoriškojoje meno saugykloje, galima spręsti, kad jau Naros periodo menininkai buvo susipažinę su kiniškosios tapybos pagrindais ir kaligrafiškai ekspresyviomis linijomis, kurios itin atsispindėjo Tangų dinastijos meistro Wu Dao (吴道子 Wu Taotzu) darbuose. Nepaisant to, kad tapybos tušu apraiškų randama net VIII–XIII a. išlikusiuose šaltiniuose, didžiausias susidomėjimas sumijė priskiriamas vėlyvajam Kamakuros (1185–1333 m.) ir ankstyvajam Muromačio (1333–1568 m.) periodams (McDonald, 1984, p. 306).
Itin didelę įtaką sumijės paplitimui Japonijoje turėjo iš Kinijos atėjęs zen budizmas. Zen vienuolių keliones į Japoniją paskatinto XIII a. vykęs mongolų veržimasis į Kinijos imperijos teritoriją. Tuo metu iš Kinijos atkeliavo ne tik zen budizmas, bet ir kinų literatūra, ypač poezija, ir, svarbiausia, – konfucianizmo idėjos bei vertybių sistema, kuri siejama su literati – vadinamaisiais kinų inteligentais.
Senajam zen budizmo centrui Kamakuros mieste persikėlus į Kijotą, ten ėmė kurtis centrai, kuriuose buvo platinama kiniška kultūra. Būtent tokioje aplinkoje zen vienuoliai ir pradėjo tapyti sumijė technika. Iš jų paminėtini Mokuanas Reienas (黙庵霊淵) ir Kao Ninga (可翁仁賀). Mokuano gebėjimai pamėgdžioti legendinio meistro Muči (kin. 牧溪 Muchi; jap. 牧谿 Mokkei) stilių buvo laikomi įrodymu, kad jis esąs pastarojo reinkarnacija (McDonald, 1984, p. 306). Sumijės pradininkams Japonijoje buvo įprasta ir priimta mėgdžioti ankstyvųjų kiniško čan budizmo vienuolių tapybos stilius. Vėliau tapyba tušu tapo individualesniu užsiėmimu ir išryškėjo asmeniniai tapytojų stiliai.
Jau XV a. iškilus tapytojui Džosetsu (如拙), sumijės mokykla įsikūrė Šokoku-dži (相国寺) šventykloje, ją tuo metu globojo šiogūnas Ašikaga Jošimočis (足利義持; 1386–1428 m.). Vienas žymiausių Šokoku-dži tapytojų buvo Džosetsu mokinys – Tenšio Šūbunas (天章周文). Jis savaip interpretavo Pietų Songų dinastijos tapytojų Ma Yuano (馬遠 Mǎ Yuǎn) ir Sia Gui (夏圭 Xia Kuei) stilius ir taip prisidėjo prie sumijės raidos (McDonald, 1984, p. 306). Pirmosios tapančių zen vienuolių kartos aukštumas reprezentuoja Šūbuno mokinys ir pasekėjas – Seššiu Tojo (雪舟等楊), po kurio sumijės tapybos raidos kryptis buvo daugiau mažiau diktuojama trijų – Ami, Soga ir Kano – mokyklų (McDonald, 1984, p. 306). Tojo paliko Šokoku-dži šventyklą ir įkūrė atskirą tapybos studiją, o 1468 m. aplankė Kiniją ir tapo pirmuoju žymiu japonu zen tapytoju, savo akimis mačiusiu Kinijos peizažus. Grįžęs atgal į Japoniją, Tojo toliau tapė ir kopijavo kinų tapytojų kūrinius šiogūno kolekcijai, išplėtojo kelis skirtingus stilius. Gausų Tojo palikimą vėliau bandė dalytis XVI a. tapytojai.
Po Tojo sumijės technikos pritaikymą japonų kultūrai baigė Ami mokyklos (阿弥派) tapytojai: Noamis (能阿弥), Geiamis (芸阿弥) ir Soamis (相阿弥). Šių tapytojų rankose sumijės paveikslai įgijo daugiau japoniškos estetikos požymių. Pastarieji, atvirkščiai nei pirmosios sumijės tapytojų kartos atstovai, buvo jau nebe zen vienuoliai, o profesionalūs dailininkai, dirbę šiogūnatui (McDonald, 1984, p. 307). Jie ne tik tapė tušu, bet ir klasfikavo bei tyrė jau turimą paveikslų kolekciją. Taip Noamis, Geiamis ir Soamis išstudijavo ne tik garsiųjų Šūbuno ir Tojo paveikslus, bet ir kinų tapytojų darbus, saugomus šiogūno kolekcijoje. Kinų tapyba, o konkrečiau – Mi Joureno (米友仁 Mi Yu-jen) peizažai – darė nemažą įtaką Soamiui.
Nuo XVI a. sumijės tapyboje dominavo viena mokykla – Kano (狩野派), jos paveikslai pasižymi didelėmis, dekoratyviomis kompozicijomis. Ši mokykla atsakinga už tai, kad buvo galutinai nutrauktos zen budizmo ir sumijės tapybos sąsajos. Tapyba išliko kaip dailininkų estetikos suvokimo išraiškos forma, kurios pagrindiniai interesai buvo dizainas ir teisingas erdvės išdėstymas. Inovatyvus dailininkas Kano Masanobu (狩野 正信; 1434–1530 m.), kuris laikomas Kano mokyklos įkūrėju, ir jo sūnus Kanō Motonobu (狩野 元信; 1476–1559 m.) sumijės tapybai suteikė visiškai savitą formą. Protestuodami prieš kiniškos tapybos monochroniškumą ir gavę nemažai įtakos iš jamato-e technikos, sumijės dailininkai ėmė tapyti dar dekoratyviau ir spalvingiau. Taip pat pradėta tapyti ant auksinės spalvos paviršių – popieriaus ar tekstilės – jie tapo populiariu interjero dekoru, dažniausiai slankiųjų durų ir širmų pavidalu. Edo periode sumijė paveikė ne tik kitas tapybos mokyklas, bet jų tapybos technikas, joms suteikdama savo bruožų Vėliau dalininkai grįždavo prie sumijės technikos būtent tam, kad prisimintų savo šaknis ir iš ten pasisemtų įkvėpimo. Net moderniuose stiliuose, tokiuose kaip Nihonga (日本画; jap. „japoniško stiliaus paveikslai“), galima įžvelgti sumijės įtaką.
Technika
Pagrindiniai reikmenys sumijės tapyboje (kaip ir kaligrafijoje) yra šie: tušas, popierius, teptukai. Tušas, nuo kurio pavadinimo sumi ir kilęs šios technikos pavadinimas, yra kieto pavidalo, gamintas anglies arba suodžių pagrindu, suspaustas į paimti patogią pailgą lazdelę. Prieš pradedant tapyti, ši tušo lazdelė trinama į sudzuri (硯) – dažniausiai iš akmens daromą lėkštelę – joje tušas sumaišomas su nedideliu kiekiu vandens. Toks tamsus ir grynas, bet jau skysto pavidalo, tušas vadinamas noboku (濃墨, jap. „tirštas tušas“), o tamboku (淡墨) ir čiuboku (中墨) – atitinkamai šviesaus ir vidutinio šviesumo skiestas tušas (Thompson, 1994, p. 9). Apskritai sumijė dažniausiai naudojami tik skirtingo tamsumo juodo tušo tonai, be to, išmintingai išnaudojamas popieriaus baltumas. Kartais gali būti naudojami ir spalvoti tušai, taip pat dažniausiai kietos lazdelės pavidalo, tačiau spalva naudojama tik subtiliems akcentams pažymėti.
Šioje technikoje naudojami įvairaus dydžio teptukai, vadinami fude (筆), jais išgaunami skirtingo storio potėpiai (Thompson, 1994, p. 9). Ilgi ir ploni natūralaus pluošto teptuko šereliai daugiau ar mažiau paspaudus leidžia keisti potėpio storį. Pirmieji bambukiniai teptukai atkeliavo į Japoniją dar VI a. Juos iš Kinijos atgabeno zen budistai, iš pradžių jie naudoti kaligrafijai.
Popierius, ant kurio tapoma, yra minkštas ir itin geros kokybės, gerai sugeria tušą ir vandenį. Dažniausiai naudojamas kiniškas siuan (宣纸) arba japoniškas vaši (和紙) ryžių popierius, jis neretai gaminamas ir iš kitokio pluošto, kartais tapoma ant šilko. Praktikuojantis galima naudoti ir senus laikraščius, nes jų popierius minkštas ir gerai sugeria, o tai ir yra svarbiausia šiai technikai. Po popieriumi tiesiamas veltinio kilimėlis mosen (毛氈) (Thompson, 1994, p. 9). Jis reikalingas tam, kad sugertų drėgmės perteklių, tai leidžia menininkui lengviau kontroliuoti tušo liejimą.
Pagrindinis sumijės tapybos bruožas yra juodo tušo ir balto lapo kontrastas, kuriam išgauti reikia apgalvoti kiekvieną potėpį ir jį atsakingai atlikti. Įvairus skiesto juodo tušo intensyvumas reikalingas tam, kad būtų išgaunamas kelių planų efektas: tamsesni ir ryškesni vaizdai yra arčiau, o skaidresni ir šviesesni – toliau. Taip pat stengiamasi išnaudoti lapo baltumą, dėl to baigtas paveikslas nėra visas padengtas dažais, kaip, tarkim, aliejinėje tapyboje, o paliekamas gana minimalistinis vaizdas. Potėpių grakštumas ir stiprumas priklauso ne tik nuo teptuko ir tušo kokybės. Tam, kad dailininkas galėtų kontroliuoti potėpius, jis privalo laikytis pagrindinių kaligrafijos principų – čia pasireiškia stiprus sumijės ir kaligrafijos ryšys. Dėl to tapybos tušu stiliai neretai siejosi su kaligrafijos stiliais, ypač kai šio (楷書, „paprastas“), gio šio (行書, „pusiau pasviręs“) ir so šio (草書, „greitas, plaukiantis“) (McDonald, 1984, p. 305). Pavyzdžiui, hatsuboku (溌墨) stilius yra panašiausias į trečiąjį – plaukiantį – kaligrafijos stilių.
Temos
Pagrindinės temos, kurios atsispindi sumijės paveiksluose, kito ir vystėsi priklausomai nuo laikotarpio. Tačiau jas būtų galima skirti į dvi kategorijas: peizažai (山水画 sansuiga) ir figūros (人物画 jimbutsuga), pastarajai priskiriami gyvūnai, augalai, vaisiai ir daržovės.
Peizažų tapymas Kinijoje laikytas konfucianizmo ir daoizmo praktikų dalimi, jis neturėjo atitikmenų Japonijoje. Tačiau Japonijoje peizažų tapymas buvo suprantamas kaip būdas tapytojui atsitraukti nuo vulgaraus pasaulio į poeziją, tapybą, muziką ir kaligrafiją – vadinamuosius keturis pasiekimus (McDonald, 1984, p. 306). Zen vienuoliai studijavo kinų meistrų paveikslus ir juos kopijavo. Patys niekada nebuvę Kinijoje ir nematę jos peizažų tapytojai susikurdavo jų vaizdus savo galvoje iš prieš tai matytų paveikslų, tada juos perteikdavo su tušu ant popieriaus. Skardžiai, palmių siluetai rūke, bambukų giraitės, kriokliai, tarpekliai ir daug kitų elementų buvo mėgstamiausi paveiksluose, vadinamuose shosaizu (書斎図; jap. „paveikslai iš meistro studijos“). Jie dažnai būdavo teikiami kaip atsisveikinimo dovanos tiems, su kuriais būdavo užmezgamas tam tikras bendras ryšys. Paveikslai, kuriuose būdavo įrašyta neilga poema, priskiriami šigadžiku (詩画軸).
Figūrinėje tapyboje dominavo tokios temos: gėlės, paukščiai, augalai, vaisiai ir daržovės. Estetiškai patrauklūs orchidėjų žiedai, ploni ir tiesūs bambukai lengvai tapo pagrindiniais motyvais figūrinėje tapyboje. Apskritai orchidėjos ir bambukai, kartu su slyvų žiedais, chrizantemomis ir pušimis, simbolizuoja konfucianizmo vertybes ir buvo mėgstamiausi tapytojų motyvai. Tuščiaviduriai bambukai taip pat simbolizuoja daoistų būseną, kai žmogus neturi jokių troškimų. Vienas žymiausių japonų orchidėjų ir bambukų tapytojų buvo Teššiu Tokusai (鉄舟徳済), jis harmoningai sugyveno su kinų inteligentų idealais (McDonald, 1984, p. 306).
Naudota literatūra:
Thompson K. M., 1994. The Art and Technique of Sumi-e. Charles E. Tuttle Publishing Co., Inc.
McDonald A. L., 1983. Ink Painting. Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kondasha Ltd.
Momiyama N., 1966. Sumi-e: An Introduction to Ink Painting. New York: Japan Society, Inc.
南画入門講座3基本技法編 / http://www011.upp.so-net.ne.jp/bokuyu-kai/contents5.html. [Žiūrėta 2014 03 23].
Papildomai žiūrėti:
Redagavo Gabija Lenortavičiūtė
