Undinė (japonų mitologija)

Ningjo (jap. 人魚, Ningyo) japonų folklore yra undinė, jokajus (jap. 妖怪, Yokai).

Manoma, jog žmogus, suvalgęs gardų undinės kūną, tampa nemirtingas, dėl to undinė yra populiarus liaudies pasakų elementas.

Išvaizda

Vakaruose undinės vaizduojamos kaip patrauklios būtybės, kurios dainuodamos kerinčią melodiją jūreivius vilioja šokti į jūrą ir mirti, tačiau tradicinė japonų undinė yra bauginantis žvėris su tyliu balsu. Japonų mitologijoje undinė neturi lyties, tai yra padaras su moters galva ir žuvies kūnu. Undinės paminėtos ankstyviausios rašytinės Japonijos istorijoje. Pirmieji paminėjimai užfiksuoti Nihon Shoki – vienoje iš seniausių klasikinės Japonijos istorijos knygų. Upėje sugautas padaras nebuvo nei žuvis, nei žmogus (Nihon Shoki, 619). Šie padarai yra panašūs į deformuotas žuvis su ilgais pirštais ir nagais, smulkiais dantimis. Jų dydis labai skirtingas: vienos undinės yra tokio dydžio kaip žmogaus kūdikis, kitų dydis – tarsi didžiųjų banginių.

Istorija

Viena žymiausių istorijų apie Japonijos folklore paminėtas undines yra Jao Bikuni (jap. 八百比, Yao Bikuni). Seniai Vakasos provincijoje žvejys pagavo keistą žuvį, ją pamatęs labai nustebo. Jis ilgus metus gaudė įvairias žuvis, tačiau per visą gyvenimą tokios žuvies nebuvo matęs, dėl to pasikvietė kitų žmonių, kad šie drauge paragautų laimikio. Susirinkę žmonės laukė, kol žvejys paruoš maistą, bet vienas smalsus svečias užėjo į virtuvę ir slapčiomis pažiūrėjo į keistą žuvį. Jis pamatė padarą su žmogaus veidu, dėl to greitai nubėgo pas kitus ir įspėjo, jog šie nevalgytų baisaus žvėries. Svečiai nusprendė nevalgyti žuvies ir žvejui nematant įdėti savo porciją į servetėlę, kad ją vėliau  galėtų išmesti. Visi, kaip sutarė, taip ir padarė – išmetė žuvį pakeliui namo, išskyrus vieną vyrą, kuris buvo girtas ir netyčia pamiršo atsikratyti keisto valgio. Grįžęs namo, nepagalvojęs, jis savo žuvies gabaliuką padavė dukrai, nes ji laukė lauktuvių. Dukra nieko nelaukusi pradėjo valgyti, o tėvas tik vėliau prisiminė, jog davė jai žuvies su žmogaus galva. Supratęs tai, bandė sustabdyti dukrą, bet buvo per vėlu, ji jau buvo baigusi valgyti. Vyras labai jaudinosi, nenorėjo, kad dukra nusinuodytų ar stipriai susirgtų. Laikui bėgant, dukros savijauta neblogėjo, atrodė, jog nieko nebūtų įvykę. Ji užaugo, susirado vyrą ir sukūrė šeimą. Nors metai bėgo, mergina visai neseno, o jos vyras paseno, numirė, o ji vis dar atrodė labai jaunatviškai. Po keleto santuokų ir nesibaigiančios jaunystės moteris nusprendė tapti vienuole. Po daug metų grįžo į Vakasos provinciją ir ten mirė sulaukusi 800 metų.

Naudota literatūra

1. Ancient Origins, 2016. Magical Mermaids of Japanese Folklore www.ancient-origins.net. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.].
2. Yokai.com, 2021. Ningyo. Yokai.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.].
3. Matsuura, T., 2021. Ningyo: The Ugly (and Delicious!) Japanese Mermaid (Ep. 83). www.uncannyjapan.com. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.].

Redagavo Medeina Valiulinaitė