Panda

Didžioji panda, arba bambukinė meška (Ailuropoda melanoleuca) – lokinių (Ursidae) šeimos rūšis. Pats žodis panda kilęs iš nepalietiško pavadinimo „nigalya poonya„, reiškiančio „bambukų valgytoją“. Nors didžioji panda yra klasifikuojama plėšriesiems žinduoliams, ji yra žolėdė.

Požymiai

Didžiosios pandos yra maždaug 150-180 cm ilgio (10-15 cm. ilgio uodega) ir sveria 75-110 kg. Tankus kailis išmargintas baltos ir juodos spalvos lopais. Nors pagrindinė pandos spalva yra balta, jos kailis gali būti ir šiek tiek oranžinės ar rusvos spalvos. Gyvūno nosis bei ausys juodos, mažas akis dengia juodos ovalios dėmės. Priekinės ir užpakalinės kojos taipogi juodos, o priekinių kojų juoda spalva pereina į pečius ir sudaro diržą – juostą, apimančią priekinę kūno dalį. Letenos plačios su ilgais, kailiuku apgaubtais įtraukiamais nagais, kurie padeda tvirtai įsikabinti lipant medžiu. Taip pat didžioji panda turi papildomą „nykštį“, kuris yra prailgintas kaulas, reikalingas bambuko stiebams patogiau griebti.
Baltai juoda pandų išvaizda padeda kuo puikiausiai užsimaskuoti bambukų miškuose, kur šviečiant saulei susidaro šviesios ir tamsios spalvos atspalviai. Be to, šių gyvūnų spalvos atbaido kitas pandas, kadangi didžioji panda yra labai atsiskyrėliško būdo. Pagal naujausius molekulinės genetikos duomenis didžiosios pandos nuo lokių evoliucinės linijos atsiskyrė prieš maždaug 15 milijonų metų. Šiuo metu neginčijamai laikoma, kad didžiosios pandos priklauso lokinių šeimai ir yra vieninteliai išlikę Ailuropodinae pošeimio atstovai.

Paplitimas

Panda yra kilusi iš Kinijos ir gyvena kalnuotose tankiuose Kinijos provincijų Sičuano, Gansu ir Šanksi miškuose, 1500-4000 m. aukštyje. Didžiosios pandos paplitę tik 5 900 kv. km plote. Sakoma, kad anksčiau pandų paplitimo teritorija buvo žymiai didesnė, tačiau jos nesugebėjo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, iš esmės dėl savo mitybos pobūdžio, tad paplitimo teritorija sumažėjo.

Gyvenimo būdas

Didžioji panda galbūt atrodo nerangi, tačiau ji yra klasifikuojama kaip įgudusi medžių alpinistė bei puiki plaukikė. Nakčia gyvūnai aktyvūs, o dieną miega šakose arba olose. Šie gyvūnai paprastai gyvena pavieniui, maitinasi auštant ir sutemus, miega bambukų tankmėje. Bambukų tankmėje panda išmina tunelio formos taką tarp maitinimosi vietos ir vietos, kur ji miega. Savo gyvenamąją sritį žymi analinių liaukų kvapais, šlapimu ir įdrėskimais, kad išvengtų susidūrimų (Burnie 2001, p. 191). Didžiosios pandos turi stiprią, išvystytą uoslę, kuria naudojasi patinai, kad išvengtų vienas kito ir rastų patelę poravimuisi.
Poravimosi laikotarpis – balandis ir gegužė. Patelė, kuri yra šiek tiek mažesnė, pasirengimą poruotis išreiškia dejonėmis, bliovimu ir lojimu (nustatyta 11 atskirų pandos šūksnių). Susirinkę patinai gainiojasi ir kaunasi dėl patelių (Burnie 2001, p. 191). Pandos patelė po 2,5-4 mėnesių trukusio nėštumo paprastai susilaukia vieno jauniklio (sveriantį vos 90-150 g), kuriuo labai rūpinasi. Jauniklis gimsta guolyje – medžio drevėje arba bambukų lizde. Gimus dviems palikuoniams, motina atstumia vieną jų. Žmonių pastangos išauginti atstumtus jauniklius vis dar nėra labai sėkmingos, tačiau išgelbėtų jauniklių skaičius po truputį auga. Jauniklis pienu maitinamas apie 9 mėnesius.
Kadangi pandos protėviai buvo plėšrūnai, tai jos virškinimo sistema nėra optimaliai pritaikyta tokiam maistui kaip bambukas, kurio yra apie 25 rūšių. Paprastai bambukai turi ne itin daug maistinių medžiagų ir panda gali įsisavinti tik 17% iš jų. Todėl kasdien šiam gyvūnui reikia maždaug apie 15 kg bambukų, o augant jauniems pumpurams ir lapeliams, reikia per dieną suėsti netgi 40 kg, nes pumpuruose ir tik išsprogusiuose lapeliuose daug vandens. Kad suėstų tokį kiekį, pandos maitinimosi procesas užtrunka iki 16 valandų per dieną. Kadangi bambukai auga ištisus metus, pandai nereikalingas žiemos miegas. Tačiau be bambuko didžiosios pandos minta grybais, žole ir kai kuriomis gėlėmis. Jos taip pat ėda žuvį, vabzdžius, kiaušinius ir mažus graužikus. Nelaisvėje esančios pandos maitinamos ir vaisiais.

Išnykimo grėsmė

Didžiosioms pandoms, kurios laikomos vienu iš Kinijos nacionalinių simbolių, gresia išnykimas. Laisvėje jų gyvena apie 1 600 (daugiausia pietvakarinėje Kinijos dalyje), o Kinijos ir kitų šalių zoologijos soduose – apie 250. Tiesa, šie duomenys nėra visų pripažįstami – kai kurių mokslininkų teigimu, laisvėje gyvenančių pandų skaičius siekia 3 000. Tačiau ir tai nėra labai didelis skaičius, turint omenyje, jog šie gyvūnai sunkiai dauginasi. Apie pandų nenorą poruotis sklinda legendos. Kinų mokslininkai jau mėgina specialiais pratimais ir „erotine medžiaga“ priversti šiuos gyvūnus daugintis aktyviau.

Vis dėlto didžiausią grėsmę pandoms kelia žmogus. Nepaliaujamai augant gyventojų skaičiui ir jų poreikiams, Kinijoje nuolat kertami miškai ir plečiami dirbamų laukų plotai. Taip šie romūs padarai lieka be maisto ir natūralios gyvenamosios aplinkos. Taip pat yra brakonieriai, kurie toliau medžioja šiuos gyvūnus dėl jų kailio, nors nuo 1939 metų Kinijoje pandos yra saugomos įstatymų ir bauda šioje šalyje už tokį nusikaltimą yra įkalinimas iki gyvos galvos.
Kita bėda – besiganantys galvijai, avys ir ožiai nuėda jaunus bambukų želmenis ir taip trukdo miškų regeneracijai. Per pastaruosius 30 metų Sičuane, kuri yra viena didžiausių pandų gyvenamų teritorijų, buvo prarasta apie 30% miško. Daugiau nei pusė natūralių miškų buvo taip sunaikinta, kad daugiau nebetinka pandoms gyventi. Per 30–80 metų trunkantį vegetacijos laikotarpį bambukas žydi, numeta sėklas ir nudžiūsta. Ištisi bambuko miškai gali nudžiūti vienu metu. Tokiu atveju pandos migruoja ten, kur randa maisto. Tačiau dėl žmogaus veiklos mažėja ne tik pandoms tinkamo ploto, bet ir maisto ištekliai.

Siekimas apsaugoti

Sunku atstatyti nykstančią pandų populiaciją, nes jos atsiveda mažai jauniklių. Siekiant apsaugoti pandas Kinijoje steigiami rezervatai, nelaisvėje veisiamos pandos. Šalies vyriausybė priėmė „Nacionalinį didžiosios pandos ir jos aplinkos apsaugos vadybos planą“, kuriuo siekiama apsaugoti šį gyvūną nuo išnykimo mažinant žmonių įtaką pandų gyvenamose teritorijose, veisiant bei rūpinantis nelaisvėje esančiomis pandomis. Taip pat vykdomi įvairūs tyrimai, susiję su pandų poravimosi įpročiais bei bambuko auginimu. Norima išvesti tokią bambukų rūšį, kuri būtų sveikesnė ir greičiau atsigautų po nudžiūvimo.

2006 m. vasarą Sičuano pandų rezervatas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą siekiant apsaugoti šį Kinijos gauruotį nuo išnykimo.

Simbolis Pasaulio laukinės gamtos fondo organizacijoje

Didžioji panda yra Pasaulio laukinės gamtos fondas (angl. World Wildlife Fond (WWF)) organizacijos simbolis gamtos apsaugai. Šis fondas buvo pirma tarptautinė gamtosaugos organizacija, kuri pradėjo dirbti Kinijoje Kinijos vyriausybės kvietimu. Svarbiausias šios organizacijos vaidmuo – priimti sprendimus susijusius su politinio lygmens gamtosauga. Šios organizacijos logotipo įkvėpimas atėjo iš didžiosios pandos, vardu Či-či, kuri gyveno Londono zoologijos sode 1961 m., tais pačiais metais, kai buvo įkurtas ir pats fondas. Jo kūrėjai stengėsi sukurti stiprų, atpažįstamą logotipą, kuris įveiktų visus kalbos barjerus. Jie sutiko, kad didelis kailinis gyvūnas, kuris yra patrauklus žmonėms savo išvaizda – puikus sprendimas.

Pandų diplomatija

658 metais pirmą kartą Kinijos imperatorė U Dzetian (武則天 Wu Zetian) nusiuntė Japonijos imperatoriui dvi pandas. Taip prasidėjo vadinamoji pandų diplomatija, kuria siekiama sustiprinti dvišalius valstybių santykius. Paprastai gyvūnai kitoje šalyje pagyvena apie 10 metų, tačiau užsienyje gimę jaunikliai į Kiniją gali parkeliauti ir anksčiau.
Nuo Kinijos komunistų partijos įkūrėjo Mao Dzedungo laikų, pandos Kinijos užsienio politikoje atlieka svarbų vaidmenį. Azijos valstybė jas naudoja ekonominei ir prekybinei galiai stiprinti bei glaudesniems diplomatiniams santykiams megzti. Didžiosios Britanijos Oksfordo universiteto mokslininkė Kathleen Buckingham teigia, kad pandų diplomatija ypač sustiprėjo nuo 2008 m., kai Sičuano provinciją sukrėtė žemės drebėjimas. Jis nuniokojo pagrindinį nykstančių gyvūnų apsaugos centrą. Po šio įvykio Kinija pradėjo dažniau skolinti pandas įvairioms pasaulio valstybėms, mainais gaudama vertingų išteklių ir technologijų. „Pandų diplomatija stiprina Kinijos įtaką pasaulyje. Ji naudinga tiek Kinijai, tiek ir pandą priimančiai šaliai. Zoologijos sodai gauna vertingą gyvūną, o Kinija užmezga glaudesnius ekonominius ir prekybinius santykius“, – pasakojo K. Buckingham BBC žiniasklaidai.
Pandų diplomatiją Kinija naudojo ir stiprindama šalies branduolinį pajėgumą. Ji padovanojo Kanados, Prancūzijos ir Australijos zoologijos sodams pandų, o iš šių valstybių importavo uraną. Kinijos užsienio politikoje pandų diplomatija svarbi gerinant santykius su kaimynėmis. 2011 m. Japonijos zoologijos sodus pasiekė keli juodos ir baltos spalvos nykstantys gyvūnai. K. Buckingham tvirtino, kad įteikus šias dovanas Kinijos ir Japonijos santykiai atšilo. Tiesa, pagerėjimas truko neilgai, nes Azijos valstybės vėliau susipešė dėl Senkaku salų – abi tvirtino, kad salos priklauso būtent joms (Hogenboom 2013).

 

Naudota literatūra:

1. Björkell, S., 2011. Didžiosios pandos ant išnykimo ribos. GB Times [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 gegužės 20].
2. Burnie, D., 2001. Gyvūnai. P. 179, 191.
3. Burnie, D., 2001. Gyvūnų Enciklopedija. P. 270.
4. Hogenboom, M. , 2013. China’s new phase of panda diplomacy. BBC.com [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2015 gegužės 20].

Papildomai žiūrėti:
https://www.worldwildlife.org
http://animals.nationalgeographic.com