Si-vangmu
Si-vangmu (西王母 Xi Wangmu), arba „Vakarų karalienė motina“, kinų mitologijoje yra viena svarbiausių dievybių, gyvenanti Kunluno kalne, dažniau žinoma kaip Vangmu Niangniang (王母娘娘 Wangmu Niangniang) arba tiesiog Vangmu.
Si-vangmu mitai
Istoriniais duomenimis, Si-vangmu dievybė egzistavo jau Šangų dinastijos (1600–1046 m. pr. m. e.) valdymo laikais, tačiau mituose ir dailės kūriniuose pasirodė Rytų Džou dinastijos (771–256 m. pr. m. e.) laikotarpiu. „Kalnų ir jūrų knygoje“ (山海經 Shanhai Jing) ji vaizduojama kaip belytė kalnų dvasia „su snieginio leopardo uodega, tigro dantimis ir pasišiaušusiais plaukais“, siunčianti ligas, nelaimes ir bausmes (Kė 1989, p. 21).
Vėliau, nuo Kariaujančių karalysčių laikotarpio (465–221 m. pr. m. e.) iki Hanų dinastijos (206 m. pr. m. e.–220 m.), Si-vangmu vaizdinys pamažu keitėsi, ir ši iš laukinės bei žiaurios dievybės virto kilminga dievaite. Si-vangmu „Valdovo Mu gyvenimo aprašyme“ (穆天子傳 Mu Tianzi Zhuan) vaizduojama kaip princesė, rengianti valdovui Mu pokylį ir kartu su juo kurianti eilėraščius bei dainuojanti dainas. Taip pat šiuo periodu ją imta asocijuoti ne tik su nelaimėmis, bet ir su turtais, sveikata, vaisingumu bei nemirtingumu. Labiausiai ji buvo žinoma kaip nemirtingumo eliksyro saugotoja, davusi jo Šauliui I ir jo žmonai Čangei tam, kad jie taptų nemirtingi (Deming, Yang 2005, p. 219).
Hanų dinastijos mitai
Hanų dinastijos laikotarpiu Si-vangmu mituose, aprašytuose „Knygoje apie nuostabius ir nepaprastus dalykus“ (神異經 Shenyi jing), pasirodo jos taip pat nemirtingas vyras karalius, Rytų valdovas Dong-Vanggongas (东王公 Dong Wang Gong), turintis tigro uodegą ir paukščio veidą, saugantis nemirtingumo paslaptis. Karališkoji pora susilaukia devynių sūnų ir 24 dukterų, tad žmonės jiems meldžiasi, prašydami turtų, garbės ir vaikų.
Si-vangmu ir valdovas Dong-Vanggongas gyvena rūmuose ant Kunluno kalno, pastatytuose ant masyvaus aukso pylimo iš marmuro ir jaspio brangakmenių, o devynių aukštų nefrito bokštai apsupti sodų, kuriuose auga stebuklingi persikų medžiai. Dešinysis rūmų sparnas siekia Karaliaus žvejų upę, kurioje gyvena nemirtingieji, suskirstyti į septynias kategorijas pagal aprangos spalvas (raudonos, mėlynos, violetinės, juodos, geltonos, žalios ir „gamtos spalvos“). Taip pat ten stovi ir nuostabus iš brangakmenių pastatytas fontanas, prie jo vyksta nemirtingųjų pokyliai. Šiuose pokyliuose, vadinamuose Persikų šventėmis (蟠桃會 Pantao Hui), patiekiama daug valgių: lokių pėdų, beždžionių lūpų, drakono kepenų, fenikso čiulpų ir, žinoma, stebuklingų persikų, surinktų Si-vangmu sode. Šie nemirtingumo persikai (仙桃 Xiantao) yra kelių skirtingų rūšių. Kas tris tūkstantmečius sunokę persikai suteikia žmogui sveikatos, kas šešis – ilgą gyvenimą, o tie, kurie sunoksta kas 9 tūkstančius metų, suteikia ilgaamžiškumo, prilygstančio dangui ir žemei; tad kiekvieno derliaus metu švenčiamas Si-vangmu gimtadienis – labai linksma šventė, kurioje „skamba nematomų instrumentų muzika ir nemirtingųjų dainos“ (Werner 2005, p. 137).
Pati Si-vangmu Hanų dinastijos laikotarpiu vaizduota sėdinti ant debesų arba drakono ir tigro soste, apsupta Nefrito kiškių (月兔 Yue tu), o kartais ir devynuodegės lapės (狐狸精 Huli jing), drakono, paukščių, trikojės varnos ar nemirtingų sparnuotų tarnų (Deming, Yang 2005, p. 221).
Daoizmo įtaka
Šešių dinastijų laikotarpiu, arba Kinijos „viduramžiais“ (III–VI a.), dėl plintančio daoizmo Si-vangmu tampa svarbia šios religijos dalimi. „Hanų imperatoriaus Vu biografijoje“ (漢武帝傳 Han wudi zhuan) Si-vangmu vaizduojama kaip nuostabaus grožio nemirtingoji su daoistų stiliaus apranga, sekama tūkstančių nemirtingųjų. Kituose mituose Si-vangmu tampa vieno iš svarbiausių daoizmo dievybių, Juanšio Tiandzuno (元始天尊 Yuanshi Tianzun), dukra.
Tangų ir Songų dinastijų laikotarpiais Si-vangmu ima populiarėti liaudies tradicijose, tad daoistų panteone įsitvirtina kaip Nefrito imperatoriaus (玉皇 Yu Huang), aukščiausio dangaus ir dievų valdovo, žmona (Roberts 2004, p. 130). „Kelionėje į Vakarus“ (西遊記 Xiyouji) aprašomas mitas, kuriame Si-vangmu išskiria vieną iš savo dukrų su jos mylimuoju: ji ore plaukų segtuku nubrėžia liniją, kuri virsta Paukščių Taku, o mylimieji lieka skirtingose jo pusėse.
Saulės ir mėnulio mitas
Vėlyvoje kinų mitologijoje, lyginant su kitomis dievybėmis, Si-vangmu mituose netenka svarbių vaidmenų, tačiau 1980 m. Sičuano provincijoje rastame mite pasakojama apie Vangmu Niangniang, Nefrito imperatoriaus žmoną ir saulės bei mėnulio motiną. Mite saulė ir mėnulis buvo brolis ir sesuo, tad dirbo kartu, apšviesdami visus pasaulio kraštus, tačiau saulė negalėjo suvaldyti savo aistros mėnuliui, dėl to Nefrito imperatorius norėjo ją užmušti. Si-vangmu atkalbėjo imperatorių pasiūlydama juos išskirti, šis taip ir padarė, todėl saulė ėmė šviesti dieną, o mėnulis naktį (Deming, Yang 2005, p. 222).
Dangaus taisymo mitas
Kitoje dangaus taisymo mito versijoje, rastoje 1986 m. Ningsia provincijoje, teigiama, kad po Gonggongo ir Džužongo kovos sulūžusį dangaus skliautą pataisė Si-vangmu ir jos sesuo Lišan Laomu (驪山老母 Lishan Laomu) (kartais tapatinama su Niuva). Jos pririnko penkių skirtingų spalvų akmenų ir juos išlydė, o tuo metu, kol Si-vangmu kurstė ugnį, Lišan Laomu užlopė dangų virš Li kalno. Tam, kad akmenys neiškristų, Lišan Laomu nukirto milžiniško vėžlio kojas ir jomis parėmė dangų, o Si-vangmu po Gungungo smūgio žemėje likusioms ertmėms užpildyti panaudojo pelenus. Po jų mirties žmonės Li kalne pastatė Si-vangmu ir Lišan Laomu šventyklą kaip jų darbo atminimą (ibid., p. 222).
Si-vangmu liaudies kultūroje
Vangmu Niangniang yra svarbi liaudies tradicijų dalis. Jau III a. pr. m. e., neramiais Vakarų Hanų dinastijos valdymo laikais, Si-vangmu garbinta kaip dievybė, ateisianti į Žemę, ir tik turintys ypatingų Si-vangmu talismanų (gabalėlį šiaudų ar džiovintų kanapių) galės išgyventi, o visi kiti bus sunaikinti. Pasak kinų istorikų, tai rodo to meto žmonių tikėjimą Si-vangmu galiomis ir jos vakarietiškos kilmės baimę. Šiuolaikinėje Kinijoje Vangmu Niangniang yra populiaresnė net už Niuvą, Fusi ar Pangu (ibid., p. 223). Vangmu garbei pastatytų šventyklų galima rasti visoje hanių gyvenamoje teritorijoje, pavyzdžiui, Vangmu rūmus Gansu provincijoje ar Vangmu baseiną, pastatytą Čingų dinastijos laikotarpiu šventame Taišano kalne. Kiekvieną mėnulio kalendoriaus trečiojo mėnesio trečią dieną ten vyksta Persikų šventė, kurios metu švenčiamas Vangmu gimtadienis. Piligrimai į baseino vidurį mėto monetas, tikėdami, kad taip gaus Si-vangmu palaiminimą, o kiti iš baseino semia vandenį, kuris, jų manymu, turi gydomųjų galių. Liepos 18-ąją visi važiuoja į šventyklas ir meldžiasi Vangmu Niangniang ir kitiems dievams, prašydami sveikatos, ilgo gyvenimo ar vaikų. Nemažai piligrimų tiki, kad ši dievybė yra labai galinga, todėl gali išgelbėti ūkius nuo skėrių. Žmonės Vangmu Niangniang dažnai aukoja vyno, cigarečių ir pinigų (ibid., 223).
Naudota literatūra:
- Deming, A., Yang, L., 2005.Handbook of Chinese Mythology. Oxford: Oxford University Press.
- Kė, Y., 1989.Senovės Kinijos mitai. Vilnius: Mintis.
- Roberts, J., 2004.Chinese Mythology A to Z. 1st edition, Facts on File. New York.
- Werner, E., 2005.Myths and Legends of China. [e. knyga] Rasta: http://www.gutenberg.org/files/15250/15250-h/15250-h.htm.
Redagavo Justina Tumaitė