Uždraustasis miestas (Pekinas)
Uždraustasis miestas (紫禁城 Zijin Cheng) yra didžiausias rūmų kompleksas Kinijoje, jo statybos truko 14 metų ir buvo baigtos 1420 m. Rūmų teritorija yra stačiakampio formos ir užima 72 ha, joje išdėstyta maždaug 8700 kambarių. Aukšta raudona tvora juosia visą miestą, o jos ilgis siekia 3400 m (Jicai 2009, p. 110). Rūmai statyti pagal Šiaurinę žvaigždę, ji kinų kosmologijoje yra visatos centras. Taip pat naudotas orientacinis principas „iš šiaurės į pietus“, kuris visoje Kinijoje yra labai svarbus statant paminklus ir ypatingus statinius (Beguin ir Morel 1997, p. 16).
Pekino imperatorių rūmuose vyrauja geltona ir raudona spalvos, turinčios simbolinę reikšmę. Geltona spalva kinų kultūroje reiškia pagarbą, ji – imperatoriškosios šeimos simbolis. Ilgą laiką dėvėti geltonos spalvos rūbus, interjere naudoti geltonos spalvos dažus ir dekoro detales galėjo tik imperatoriškosios šeimos nariai. Uždraustojo miesto stogai iškloti geltonomis įstiklintomis plytelėmis, rūmų dekoracijos nudažytos geltona spalva, netgi plytų grindinys, taikant specialų procesą, išgautas geltonas. Visi miesto stogai nudažyti geltonai, išskyrus du – rūmų bibliotekos ir Literatūrinio gilumo paviljono. Juoda spalva simbolizuoja vandenį, dėl šios priežasties tikėta, kad ji apsaugoja biblioteką ir knygas nuo gaisro. Raudona spalva kinų kultūroje yra stabilumo ir vilties simbolis, todėl Uždraustojo miesto sienos nudažytos būtent ja. Kinijoje purpurinė spalva simbolizuoja laimę ir sėkmę (Beguin ir Morel 1997, p. 16). Mingų ir Čingų dinastijų laikotarpiu (1616–1911 m.) rūmuose gyveno ir šalį valdė 24 imperatoriai (Jicai 2009, p. 110).
Rūmų architektūra gausi mažų ir smulkių detalių – pastato svarba gali būti vertinama ne tik pagal aukštį ar plotį, bet ir stogo stilių, statulėlių skaičių (Encyclopædia Britannica 2014).
Legenda
„Pasak kinų legendos, pačiame dangaus viduryje yra purpurinis žvaigždynas, kuriame gyvena dangiškasis valdovas. Šio žvaigždyno atspindžiu, nepasiekiamu paprastam mirtingajam, praeityje ir buvo laikomi Dangiškojo Sūnaus rūmai Pekine – Uždraustasis purpurinis miestas, kuriame buvo sukaupti neišmatuojami lobiai“ (Lapinskas 2007).
Rūmų išdėstymas
Uždraustasis miestas sudarytas iš Vidinių rūmų ir Išorinių rūmų (Barme 2008, p. xi). Interjero skirtumai tarp viešosios ir privačiosios erdvės atsirado tik 1669 m., kai Siuanje, Kangsi imperatorius, perkėlė savo miegamąsias patalpas iš Čingningo rūmų (vėliau pervadintų į Baohediano) į Čiančino rūmus.
Po erdvių atskyrimo Vidiniai rūmai buvo skirti gyventi tik imperatoriui, jo šeimai ir saujelei išrinktųjų – aukštas pareigas užimantiems pareigūnams ir eunuchų kariuomenei (tarnaitės ir kiti darbuotojai, dirbę privačioje erdvėje, neįskaičiuojami). Ši rūmų dalis – ne tik imperatoriaus ir jo šeimos gyvenamoji vieta, bet ir įstaigos, kuriose imperatorius tvarkė kasdieninius valstybės reikalus. Išoriniuose rūmuose rengti teismai ir ceremonijos (Rawski 1998, p. 31). Pagrindinis įėjimas į rūmus buvo pro Meridiano vartus (午门Wu Men), pastatytus 1420 m. Jie yra pietinėje pusėje, o jų pavadinimas kilo nuo to, kad imperatorius pasiskelbė Dangaus sūnumi, o rūmus paskelbė visatos centru. Pro juos vaikščioti galėdavo tik imperatoriai (Jicai 2009, p. 110). Pietvakariniame miesto šone yra Si hua men (西华门) vartai, o lygiagrečiai jiems, pietrytinėje dalyje – Dong hua men (东华门) vartai, skirti ne tokiems svarbiems svečiams (Aldrich 2006, p. 92). Už Meridiano vartų yra išorinis kiemas, per kurį iš rytų į vakarus bėga Vidinė auksinė upė (Barme 2008, p. 200). Upę kerta penki tiltai, simbolizuojantys ir skelbiantys penkias Konfucijaus dorybes: palankumą, teisumą, ritualą, intelektą ir ištikimybę (Jicai 2009, p. 111).
Perėjus upę šiaurinės pusės link, toliau yra Aukščiausios harmonijos vartai, už kurių – Išoriniai rūmai – Pekino rūmų centras. Juos sudaro trys pagrindinės administracinės salės: Aukščiausios harmonijos paviljonas, Visiškos harmonijos paviljonas ir Harmonijos išsaugojimo paviljonas, o virš jų – trijų pakopų marmurinė terasa, iš kurios atsiveria didžiulės aikštės vaizdas.
- Aukščiausios harmonijos paviljonas (太和殿) – didžiausias visuose imperatoriškuosiuose rūmuose. Imperatoriai sėdėdavo šio pastato centre – Drakono soste, iš kurio valdydavo visą imperiją ir stebėdavo oficialias ceremonijas (Encyclopædia Britannica 2014).
- Visiškos harmonijos paviljone (中和殿) Mingų ir Čingų dinastijų imperatoriai peržiūrėdavo valstybės ataskaitas, dalyvaudavo ceremonijose ir priėmimuose, skirtuose kilmingiesiems, didikams ir valdininkams.
- Paskutiniame Harmonijos išsaugojimo paviljone (保和殿) dinastijų valdovai apsirengdavo imperatoriškuosius rūbus ir laukdavo išvykimo į Uždraustajame mieste vykusias ceremonijas. Diplomatiniams santykiams sukurti ir patvirtinti šioje salėje buvo rengiami banketai bei priėmimai. Čia taip pat vykdavo paskutinis egzaminų turas, kurį asmeniškai stebėdavo imperatorius ir nustatydavo tris geriausiai išlaikiusius dalyvius (Aldrich 2006, p. 95).
Toliau yra Dangiško tyrumo vartai, už kurių treji rūmai: Dieviško tyrumo rūmai (乾清宫 qian qing gong), Sąjungos salė (交泰殿 jiao tai dian) ir Žemiškos ramybės rūmai (坤宁宫 kun ning gong). Jie specialiai įrengti centre, pastatyti 1420 m. Mingų ir ankstyvosios Čingų dinastijų metu šiuose pastatuose gyveno imperatoriai su žmonomis (Aldrich 2006, p. 97), tačiau 1730 m. imperatorius Jongas Džengas (1723–1735 m.) perkėlė savo asmeninę gyvenamąją vietą į vakariniame sparne esančią Proto ugdymo salę (养心殿 yang xin dian) (Aldrich 2006, p. 98).
Abstinencijos salė (斋宫 zhai gong) skirta imperatoriaus pasiruošimo ceremonijoms. Dieną ar dvi nebuvo galima klausytis muzikos, gerti vyno, valgyti aštraus maisto, ragauti česnakų ar svogūnų (Aldrich 2006, p. 101). Imperatoriškasis sodas (御花园 Yuhua Yuan) ankstyvojoje Mingų dinastijoje buvo šiaurinėje miesto dalyje, prie Dieviško meistriškumo vartų. Sodas apima 1,2 ha, o jo centre stovi Imperatoriškosios ramybės paviljonas ir daoistų šventykla, kurioje imperatorius galėdavo ramiai atsidėti apmąstymams (Encyclopædia Britannica 2014). Sode augo pušys, kiparisai ir įvairių rūšių gėlės. Imperatorius ir jo šeima sode galėdavo atsipalaiduoti ir pailsėti (Jicai 2009, p. 111). Į vakarus nuo Imperatoriškojo sodo yra Charakterio ugdymo studija (养性阁 yang shen ge), o šiaurinėje dalyje pastatyti Pirmieji dangaus vartai, už kurių yra Sidabrinė taikos šventykla (银安殿 yin an dian). Šventykla pastatyta 1532 m., ji skirta daoizmo tikėjimui išpažinti. Netoliese stovi didžiulis alpinariumas, skirtas imperatoriui ir jo žmonai stebėti mėnulį Rudens vidurio festivalio metu (Aldrich 2006, p. 101).
Šiaurės rytuose, toliau nuo Strėlės paviljono, įrengtas vienas iš trijų didingų Devynių drakonų ekranų (九龙壁 jiu long bi) (antrasis yra Bei Hai Parke, trečiasis Hei Bei provincijoje). Devyni drakonai simbolizuoja visuotinę sėkmę, jėgą ir nenugalimumą. Drakono simbolis tapo imperatoriaus ženklu, jis vadintas drakono asmeniu, jo išvaizda – drakono akimi, jo vaikai – drakono sėkla, jo sostas – drakono vieta (Aldrich 2006, p. 102). Taip pat šiaurės rytuose, privačioje erdvėje, yra įvairios paskirties pastatų. Vienas iš jų yra Malonių garsų paviljonas (畅音阁 chang yin ge) – trijų aukštų pastatas, naudotas Pekino operos spektakliui. Dvasinio ugdymo (养性殿 yang xing dian) ir Malonios senatvės (乐寿堂 le shou tang) salėse Čingų eros metu laikyti turtai (Aldrich 2006, p. 103). Imperinio pranašumo vartai (乾隆门 qian long men) veda į Imperinio pranašumo salę (乾隆殿 qian long dian). Toliau į šiaurę – Apsivalymo ceremonijos paviljonas, kuriame imperatorius su savo svečiais žaisdavo gėrimo žaidimą (Aldrich 2006, p. 103). Šiaurės vakaruose Vidiniuose rūmuose buvo Proto ugdymo rūmai (九龙壁 yang xin gong), pastatyti 1537 m. Tai buvo kiekvieno Čingų dinastijos imperatoriaus gyvenamoji vieta nuo Jongo Džengo (1723–1735 m.) iki Henrio Pu Ji (1909–1911 m.). Proto ugdymo rūmų pietinę salę anksčiau naudojo imperatorius, o šiaurinė tarnavo kaip svetainė (Aldrich 2006, p. 105). Pagrindinis šiaurinės miesto dalies įėjimas buvo Dieviško meistriškumo vartai (神武门 shen wu Men) (Barme 208, p. 200). Anksti ryte čia į darbą rinkdavosi Mandžiūrijos didikai ir teismo pareigūnai.
1912 m. baigėsi imperatorių valdymo metas ir Čingų dinastija buvo pakeista Kinijos Liaudies Respublika (Barme 2008, p. 2).
1987 m. visas Uždraustasis miestas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, nes daugiau kaip penkis šimtmečius jis buvo Kinijos galios centras ir šiuo metu yra architektūros, istorijos ir meno paminklas. Kai kurie senoviniai pastatai buvo prarasti ar nuniokoti per revoliucijas ir karą su Japonija (1937–1945 m.). XX a. pab. keletas rūmų pastatų buvo atkurti (Encyclopædia Britannica 2014).
Literatūros sąrašas:
Aldric, M., 2006. The search for a Vanishing Beijing: A Guide to China’s Capital Through the Ages. Hong Kong: Hong Kong University Press.
Barme, G., 2008. The Forbidden city. [e. knyga] London: Profile Books. Rasta: http://www.amazon.com/The-Forbidden-City-Wonders-World/dp/0674027795/ref=sr_1_2?ie=UTF8&qid=1396087464&sr=8-2&keywords=forbidden+city [žiūrėta 2014 03 15].
Beguin, G., Morel, D., 1997. The Forbidden city. Center of imperial China. [e. knyga] Boston: Harry N Abrams Inc. Rasta: http://www.amazon.com/Discoveries-Forbidden-City-Abrams/dp/B000IOEPA4 [žiūrėta 2014 03 10].
Encyclopædia Britannica, 1768. Encyclopædia Britannica. Rasta: http://www.britannica.com/EBchecked/topic/213031/Forbidden-City [žiūrėta 2014 03 15].
Jicai, F., 2009. Symbols of China. London: Compendium Publishing.
Lapinskas, T., 2007. „Uždraustasis miestas“ – dangiškosios sanklodos atspindys. [internete] lapkričio 26. Straipsnis internete: http://www.spec.lt/lt/Uzdraustasis_miestas_dangiskosios_sanklodos_atspindys [žiūrėta 2014 02 28].
Rawski, E., 1998. The Last Emperors: A Social History of Qing Imperial Institutions. [e. knyga] Los Angeles: University of California Press. Rasta: http://books.google.lt/books?id=5iN5J9G76h0C&printsec=frontcover&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false [žiūrėta 2014 03 21].
Redagavo Simona Survilaitė