Ohaguro
Ohaguro (jap. お歯黒 arba 鉄漿, Ohaguro) terminas apibūdina tradicinį Tekančios Saulės šalies makiažo metodą, skirtą nudažyti dantis specialiais, juodos spalvos dažais, vadinamais Kanemidzu (jap. 鉄漿水, Kanemizu). Šis paprotys buvo praktikuojamas ne tik Japonijoje, bet ir kitose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse, tokiose kaip Kinija, Vietnamas, Laosas ir Tailandas. Paprotys buvo ir yra paplitęs tarp aukščiau paminėtuose regionuose gyvenančių etninių mažumų, tokių kaip Miao (kin. 苗, Miáo), Jao (kin. 瑶, Yáo) Lahų (kin. 拉祜, Lāhù), Nung (viet. 𠊛儂, Người Nùng), Hani (kin. 哈尼, Hāní), Lisu (kin. 傈僳, Lìsù) ir kitų etninių tautų žmonių. Iki XIX a. pab. juodi dantys Japonijos visuomenėje buvo laikomi grožio ir patrauklumo simboliu. Vis dėlto, ši dantų juodinimo tradicija be grožio turėjo ir kitų, labiau praktiškų paskirčių. Ohaguro termino raidos apžvalga Iš pradžių Ohaguro terminas buvo naudojamas iškirtinai aristokratiškoje aplinkoje. Imperatoriškajame dvare (jap. 御所, Gosho) šis...
Daugiau
Hacumode
Hacumode (jap. 初詣, 初詣で, Hatsumōde) arba Hacumairi (jap. 初参, 初参り, Hacumairi) – tai tradicinis, kasmetinis renginys, skirtas pirmajam, naujametiniam Tekančios Saulės šalies žmonių apsilankymui Šinto (jap. 神社, Jinja) arba Budistinėse (jap. 寺院, Jiin) šventyklose. Dauguma šalies gyventojų apsilanko šventyklose per pirmąsias tris naujųjų metų dienas, todėl šiomis dienomis prie šalies didžiųjų šventovių neretai nusidriekia ilgos žmonių eilės. Pirmojo apsilankymo metu yra paprastai dėkojama už praėjusius metus, meldžiamasi už ramybę ir saugumą ateinančiais naujaisiais metais, taip pat perkami nauji talismanai ar amuletai (jap. お守り, Omamori) (Jacobsen, N., 2015). Naujųjų metų svarba Naujųjų metų šventinis laikotarpis užima svarbią vietą kiekvieno Tekančios Saulės šalies gyventojo gyvenimo kasdienybėje. Šis laikotarpis prasideda kartu su Naujųjų metų išvakarėmis (jap. 大晦日, Ōmisoka), pirmosios naujųjų metų dienos sutikimu (jap. 元日, Genjitsu) bei tęsiasi iki sausio 7 dienos. Šiuo periodu dauguma šalies mokyklų ir įmonių užsidaro, žmonės atostogauja, tvarko savo namus, grąžina skolas, lanko artimuosius ir draugus, keičiasi dovanomis. Taip pat, šiuo...
Daugiau
Hina lėlės
Hina lėlės (jap. 雛人形, Hina ningyō) – tai specialios lėlės, kurios yra pagrindinis mergaičių dienos šventės (jap. 雛祭, hinamatsuri) atributas. Tradiciškai Hinamacuri šventė Japonijoje yra švenčiama kiekvienų metų kovo mėnesio 3-iąją dieną. Hina lėlių ekspozicija tai pat gali būti paruošiama pirmąją dieną po mergaitės gimimo (juho-tougei.com) Nors Hinamacuri šventė švenčiama visos šalies mastu, tačiau Tekančios Saulės šalyje egzistuoja regioninės šios šventės bei hina lėlių stendų variacijos. Pavyzdžiui, Ehimės prefektūroje (jap.愛媛県, Ehime-ken) patirties turintys vietinės bendruomenės nariai padeda šeimoms įrengti Hina lėlių ekspoziciją savo namuose savaitė prieš Hinamacuri šventės pradžią. Šis darbas paprastai užtrunka apie savaitę, todėl mainais už suteiktą pagalbą šeimos nariai turi jos metu pagalbininkus vaišinti pietumis ir vakariene (Begin Japanology). Nuo senų laikų Japonijoje tikima hina lėlių galia sugerti blogį bei nesėkmes. Norint apsisaugoti užtenka paliesti lėles. Vis dėlto, neišardžius lėlių ekspozicijos laiku visos nelaimės gali sugrįžti. Dėl šios...
Daugiau
Dzašiki varaši
Dzašiki varaši (jap. 座敷童子 arba 座敷童, zashiki-warashi, liet. „svečių kambario vaikas”) vardas yra suteiktas namus globojančiomis dvasiomis ir laimę nešantiems dievams. Nors apie juos pasakojimų galima rasti visoje Japonijoje, tačiau priklausomai nuo regiono, dzašiki varaši gali skirtis savo išvaizda ir elgsena. Dažniausiai siejami su Tohoku regionu (jap. 東北地方, Tōhoku-chihō), ypač Ivatės prefektūra (jap. 岩手県 Iwate-ken) (Foster 2015). Kilmė Dzašiki varaši kilmė yra galimai susijusi su kūdikių žudymo praktika, kuri yra vadinama mabiki (jap. 間引き, mabiki). Ji buvo naudojama kaip populiacijos kontrolės priemonė Japonijos kaimo vietovėse iki ankstyvos XX amžiaus pradžios. Naujagimis nebūtinai buvo laikomas žmogumi, todėl nužudytojo kūdikio kūnas nebuvo laidojamas pagal tradicinius metodus. Jie galėjo būti palaidojami namuose taip tapdami namų bei šeimos globotojais (Foster 2015). Gyvenamoji vieta Dzašiki varaši gyvena tradicinio japoniško namo svečių kambaryje. Sakoma, jog namus, kuriuose apsigyvens tokia dvasia, aplankys laimė, turtai ir sėkmė. Žmones, išvijusius tokią...
Daugiau
Pragaro sugulovė
Pragaro sugulovės (jap. 地獄太夫, Jigoku tayū) vardas yra suteiktas vienai iš daugelio Japonijos būtybių. Jos legenda yra svarbi dėl to, kad papasakoja apie tam tikras Japonijos Budizmo ypatybes. Pirmieji Pragaro sugulovės vaizdiniai literatūroje ir mene pasirodė Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo Jidai). Šiuo istoriniu periodu grožinė literatūra ir paveikslai, vaizduojantys raudonųjų žibintų kvartalo gyvenimą, buvo itin populiarūs (yokai.com 2019). Išvaizda Pragaro sugulovė buvo nepaprasto grožio, elegantiška ir kerinti aukšto rango sugulovė. Ji dėvėjo pragaro elementais papuoštą kimono (jap. 着物, kimono) (Myers 2017). Legenda Senai senai, gyveno viena jauna samurajaus (jap. 侍, Samurai) dukra. Kai jos tėvas buvo nužudytas, mergina su savo šeima bėgo slėptis, tačiau pakeliui buvo užpulta banditų. Šie pagrobė merginą ir pardavė ją prabangiam viešnamiui, kuris veikė dabartiniame Osakos (jap. 大阪府 Osaka-fu) regione. Ten ji buvo mokoma, siekiant ją paversti į aukštesniosios klasės sugulovę (jap. 遊女, Yuujo). Bėgant laikui ji tapo išvaizdžia, protinga ir gudria moterimi....
Daugiau
