Koi karpis
Koi karpis (kin. 鲤鱼, Lǐyú, jap. 鲤, Koi) ir jo simbolizmas užima svarbią vietą tiek kinų, tiek japonų mitologijoje. Ši žuvis yra laikoma stiprybės bei atkaklumo simboliu, kuri kaip manoma, padeda žmonėms pritraukti sėkmę ir laimę. Nors Koi karpiai yra dažnai siejami su Tekančios Saulės šalimi, tačiau jų originalia kilmės vieta yra laikoma Kinija. Koi pavadinimas karpiams buvo suteiktas apytiksliai 500 m. pr. Kr., tačiau pati žuvis egzistuoja dar ilgesnį laiką. Kai kurioms koi karpių fosilijoms yra daugiau nei 20 milijonų metų. Karpių veisimo bei sklaidos procesų metu įvyko natūralios genetinės mutacijos, kurios koi karpiams suteikė jų pagrindinį skiriamąjį bruožą – ryškiaspalviškumą. XIX. a. pr. Tekančios Saulės šalies žuvų ūkininkai ėmė koi karpius auginti dėl jų estetinės vertės. Vėliau koi karpių simbolika ir reikšmė tapo žinoma visame pasaulyje. Karpio simbolizmas ir reikšmė Karpis Kinijoje ir Japonijoje yra vertinamas dėl savo...
Daugiau
Širime
Širime (jap. 尻目, Shirime) pavadinimas yra suteiktas vienam Tekančios Saulės šalies jokajui (jap. 妖怪, Yōkai). Jis Japonijoje taip pat yra žinomas Nupori-Bodzu (jap. ぬっぽり坊主, Nuppori-bōzu) vardu. Šios būtybės pavadinimas yra sudarytas iš dviejų kandži (jap. 漢字, Kanji) ženklų – širi (jap. 尻, Shiri, liet. „užpakalis“ ir me (jap. 目, Me, liet. „akis“). Širime terminas japonų kalboje turi neigiamą reikšmę bei gali būti naudojamas siekiant apibūdinti žmogaus akių žvilgsnį atgal arba į šoną. Kilmė Edo periodo (jap. 江戸時代, Edo jidai) poetas Josa Buson (jap. 与謝蕪村, Yosa Buson, 1716-1784 m.) aprašė širime savo darbe, pavadintame „Busono jokajų iliustracijų rinkinys“ (jap. 蕪村妖怪絵巻, Buson yōkai emaki). Tai yra vienintelis žinomas iki mūsų dienų išlikęs rašytinis šaltinis, kuriame buvo paminėta ši aukščiau paminėta būtybė. Išvaizda Josa Buson savo darbe ne tik pavaizdavo širime, bet taip pat pateikė šį būtybės išvaizdos apibūdinimą: „Kiotas, Katabiros sankryžos pabaisa vardu Nupori-bodzu. Ji neturi nei akių, nei nosies. Vienintelė akis yra vietoje išeinamosios angos. Akis skleidžia šviesą.“ Elgsena Širime patinka gąsdinti žmones....
Daugiau
Onrio
Tradiciniame Japonijos tikėjime ir literatūroje Onrio (jap. 怨霊, Onryō, pažodžiui „kerštinga dvasia“) pavadinimas yra suteiktas vaiduokliams (jap. 幽霊, Yūrei), kurie gali padaryti ar sukelti tiesioginę žalą gyviesiems, sužeisti ar nužudyti savo priešus bei sukelti stichines nelaimes siekdami atkeršyti už jiems padarytas skriaudas (Matsuyama, 2017). Onrio terminas kartais persidengia su kitu Gorio (jap. 御霊, Goryō) vaiduoklių grupei taikomu pavadinimu. Pagrindinis skirtumas nuo Onrio yra tas, jog Gorio grupei priskiriamos dvasios nebūtinai visada būna kerštingos (Nakamura, 1983). Išvaizda Tradiciškai Onrio ir kiti japoniški vaiduokliai neturėjo savitų skiriamųjų bruožų, kurie leistų nustatyti jų priklausymą konkrečiai grupei ar tipui. Vis dėlto, Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代, Edo jidai), išaugus klasikinės japonų dramos ir šokio žanro kabuki (jap. 歌舞伎, Kabuki) populiarumui, šioms dvasioms vizualizuoti buvo sukurtas specialus teatro kostiumas. Vaiduoklio ar dvasios kostiumas buvo sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: balto, laidojimo ceremonijos metu vilkimo kimono (jap. 着物, Kimono), kuris yra vadinamas širošiodzoku (jap. 白装束, Shiroshōzoku) arba šinišiodzoku...
Daugiau
Hone-onna
Hone-onna (jap. 骨女Hone-onna, liet. „kaulėta moteris“) yra moteriškos lyties jokajus (妖怪 yōkai), kuriuo tampa mirusios, įsimylėjusios merginos, viliojančios ir žudančios vyrus (Sekien 2017, p. 126). Legenda Pasakojime „Bijūno žibintas“ (牡丹燈籠 Botan Dōrō) pasakojama apie samurajų (侍 samurai), kurio vardas buvo Šinnodžio Ogivara (荻原新之丞 Ogiwara Shinnojō). Jis sutiko jauną merginą, kurios vardas Ocuju (おつゆ Otsuyu). Tuo metu Ocuju buvo kartu su savo tarnaite bei laikė bijūno žibintą. Jie pamilo vienas kitą ir pradėjo susitikinėti kiekvieną vakarą ir kartu praleisti naktis, per kurias tarnaitė saugojo bijūno žibintą. Šinnodžio jautėsi labai laimingas ir kaip niekada gyvas (Drazen 2011, p. 209). Vieną vakarą netoliese gyvenęs vyras pamatė tikrąją Ocuju išvaizdą – skeletas su vis dar yrančiais odos audiniais, tad apie tai praneša ir pačiam samurajui. Siekdamas išsigelbėti, Šinnodžio kreipiasi į budistų vienuolį. Šis perspėjo, kad samurajus yra traukiamas į mirusiųjų pasaulį ir jei jis ir toliau...
Daugiau
Šiuolaikinės japonės moters grožio standartai
„Oksfordo žodyne“ grožis apibrėžiamas kaip kombinacija tokių požymių, kaip figūra, spalva, forma, kuri patenkina estetikos pojūtį, ypač išvaizdos. Japonijoje grožis yra svarbi kultūros dalis. Moterims keliami ypač aukšti grožio standartai, neretai jie išvis nepasiekiami (Zeilinger 2015). Kiekvienoje šalyje grožis vertinamas skirtingai: moteris, kuri vienoje kultūroje laikoma gražia, kitoje gali būti vertinama kaip „niekuo neypatinga“ (Cho 2012, p. 1). Grožio siekiama dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, noro įtikti visuomenei, kultūros, tradicijų ar tam, kad patiktum pats sau (Croat 2010). Japonijoje moters grožis puoselėjamas jau nuo seniausių laikų, bet jis labai svarbus ir šiais laikais. Tiek anksčiau, tiek dabar keliami aukšti reikalavimai. Dar Heiano laikotarpiu Japonijoje moterims, kad atitiktų grožio standartą, reikėjo turėti kuo ilgesnius plaukus, juos moterys nešiodavo kitaip nei Kinijoje (čia jie būdavo surišti į kuodus) – palaidus, krintančius ant nugaros. Kadangi buvo madinga kuo šviesesnė oda, bet tokiu atveju...
Daugiau
