Kano meno mokykla
Kano meno mokykla – profesionalių menininkų mokykla, gyvavusi nuo vėlyvojo Muromači (1333–1568 m.) laikotarpio per visą Edo (1600–1868 m.) laikotarpį. Kano buvo ilgiausiai trukusi ir didžiausią įtaką dariusi, kitaip vadinama kiniškos tapybos mokykla Japonijoje. Pagrindinė mokykla didžiavosi nuostabių kraštovaizdžių, figūrų, paukščių ir gėlių kompozicijų įamžinimais. Kano meno meistrai kūrė įvairiausius darbus, nuo įvairių vėduoklių, rankraščių (絵巻物 emakimono) ir kabinamų suvyniojamų paveikslų (掛け物 kakemono) iki maldyklose kabinamų lentelių (絵馬 ema). Kano meno mokykla taip pat gerai žinoma dėl savo tušo tapybos. Istorija Kano mokyklos įkūrėjas ir pirmasis svarbus menininkas – Kano Masanobu (狩野 正信 Kanō Masanobu) (1434-1530 m.) imigravo į Kiotą maždaug 1460 m. iš savo gimtojo kaimelio – Kano, buvusio tuometiniame Idzu–Suguros regione (dabartinėje Šidzuokos prefektūroje). Kano Masanobu, kaip ir daugeliui to laiko menininkų didelę įtaką darė dailininkas, dzenbudizmo vienuolis Tenšio Šiūbunas (天章 周文 Tenshō Shūbun). Kai kurie šaltiniai teigia, kad didžiąją savo menininko išsilavinimo...
Daugiau
Džuadžou ceremonija
Džuadžou ceremonija (抓周 zhua zhou) – tai viena iš populiariausių tradicijų Kinijoje, skirta paminėti pirmąjį vaiko gimtadienį. Šios ceremonijos metu išsiaiškinami galimi vaiko pomėgiai, charakterio savybės bei ateities profesija. Istorija Džuadžou ceremonija rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta prieš maždaug 1000 metų, Songų (Song) dinastijos laikais. Tada ši ceremonija nebuvo laikoma itin didele švente, svečiai nešdavo nebrangias dovanas vaikui – žaislus ar indelį dimsamų (virtinių su įdaru). Seneliai neretai per šią ceremoniją susipažindavo su vaiku. Dažniausia dovana nuo jų – moneta, kuri perveriama siūlu bei pakabinama vaikui ant kaklo. Ši tradicija buvo taikoma ne tik per gimtadienius, bet ir per daugybę kitų švenčių (China Daily 2011). Tradiciškai, kaimynai dovanodavo įvairias medžiagų skiautes, taip išreikšdami sveikinimus gimtadienio proga. Motina iš šių skiaučių pasiūdavo drabužėlius, kuriuos vaikas dėvėdavo per ceremoniją. Tikima, jog tokiu būdu pasiūtas drabužis užtikrins, kad vaikas augs taikioje,...
Daugiau
Tanabata
Tanabata (jap. 七夕 Shichi seki arba Tanabata, liet. „Septintasis vakaras“) dar kitaip žinoma kaip Žvaigždžių šventė Japonijoje. Ji kilusi iš kinų Valentino dienos (kin. 七夕節 Qī xī jié) ir kasmet švenčiama 7-to mėnesio, 7-ą dieną. Pasak kinų legendos, dvi įsimylėjusios žvaigždės – Altayro ir Vegos, išskirti Paukščių Tako (jap. 天の川 Ama no gawa), gali susitikti vieną kartą metuose – per Tanabatą. Todėl ši šventė nuo seno vadinama Meilės švente. Šventės legenda Tanabatos šventė kilo iš kinų folklorinės meilės istorijos „Audėja ir piemuo“ (kin. 牛郎織女 niú láng zhī nǚ). Istorijoje Dangaus karalius (jap. 天帝 Tentei) turėjo dukterį Orihimę (jap. 織姫 Orihime, atitikmuo – Vegos žvaigždė), kuri audė nepaprasto grožio medžiagas prie Dangiškosios upės, kuri simbolizavo Paukščių Taką. Tėvui labai patiko Orihimės audiniai, todėl princesė labai daug dirbdavo. Tačiau, laikui bėgant, ji tapo vis liūdnesnė, nes daug dirbdama, ji neturėjo laiko su niekuo...
Daugiau
Šibui
Šibui (渋い shibui) – tai japoniškos estetikos forma, filosofija. Pats žodis šibui yra būdvardis, daiktavardinė jo forma yra šibusa (渋さ shibusa) arba šibumi (渋み shibumi). Šibui yra dzen estetikos dalis, taigi šiai filosofijai labai didelę įtaką darė dzen budizmas ir jo puoselėjamos vertybes: saikingumas, asimetrija, netobulumas, natūralumas, minimalizmas. Pats terminas neturi konkretaus atitikmens nei lietuvių, nei anglų kalboje. Naudojamas apibūdinti tiek daiktus, tiek žmones, kūrinius, kurie yra elegantiški, paprasti ir šiuo paprastumu slepiantys sudėtingą grožį (Itasaka 1983). Tai yra savotiška ramybės ir gilaus grožio pajautos akimirka. Šibui stipriai siejamas su vabi-sabi (侘寂 wabi-sabi) ir japoniška arbatos ceremonija (茶の湯 chanoyu) bei šių ceremonijų kambarių estetika, dizainu (Grahm 2014). Istorinė sąvokos kilmė Šibui sąvoka atsirado Muromači laikotarpiu (1336-1573 m.), tačiau tuo metu šibui buvo vartojamas ne kaip estetikos formos pavadinimas, o kaip būdvardis, apibūdinantis juntamą skonį (Itasaka 1983). Verčiamas kaip –...
Daugiau
Miko
Miko (巫女 miko) – anksčiau terminas vartotas moteriai šamanei apibūdinti, kuri atlikdavo svarbų vaidmenį ankstyvajame šintoizme kaip tarpininkė tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Ji tarpininkaudavo per dievo (神 kami) nusileidimo ritualą (祭 matsuri). Šiais laikais terminas gali turėti dvi reikšmes: 1) tai moteris, gebanti pasinerti į transo būseną ir leisti antgamtinėms būtybėms kalbėti per ją; 2) šintoistinės maldyklos tarnaitė, dažniausiai jauna mergina, kuri neturi aiškiaregystės ar šamanistinių galių (Blacker 1983, p. 172). Istorija Pasak mitologijos, pirmąja miko galima būtų pavadinti aušros ir linksmybių deivę Udzumę (天鈿女命 Ame no Uzume no mikoto). Kai saulės deivė Amaterasu (天照大御神 Amaterasu Ōmikami) pasislėpė Dangaus oloje (天岩戸 Ama no iwato), Udzumė, siekdama ją sugrąžinti, atliko pirmąjį šamanistinį ritualą, panašų į tuos, kuriuos vėliau atlikdavo miko. Apie pačias miko užsimenama „Japonijos kronikose“ (日本書紀 Nihon Shoki). Ankstyvajame šintoizme buvo manoma, kad miko į savo pareigas buvo atrenkamos dvasinių būtybių,...
Daugiau
