Dziudo
Dziudo (柔道 jūdō, reiškia „švelnus kelias“) yra modernus kovos menas, kovinis ir olimpinis sportas. Atsirado Japonijoje 1882 m. Džigoro Kano (嘉納治五郎) dėka. Nuo kitų kovos menų dziudo skiriasi tuo, kad varžovas įvairiais būdais smaugiamas, parmetamas, parverčiamas ant žemės, užlaužiamos jo kūno dalys. Kilmė Dziudo atsirado džiudžiucu kovos meno pagrindu. Pastarasis atsirado XV a. ir buvo žymus tuo, kad jį naudojo samurajai, dažniausiai norėdami nuginkluoti priešininką plikomis rankomis. Siekdamas, kad dziudo suklestėtų, Džigoras Kanas turėjo kažką iš esmės pakeisti ir atskirti jį nuo džiudžiucu. Pagrindinis dziudo principas yra maksimalus veiksmingumas minimaliomis pastangomis. Kitaip tariant, nesistengti atremti pajėgesnio priešo, o panaudoti jo jėgą prieš jį patį. Dziudo turi ir platesnį, filosofinį supratimą, paverčiantį dziudo iš kovos meno į „kovos kelią“. Kanas pašalino technikas, nesuderinamas su šiuo principu, ir pabrėžė veiksmingumo svarbą atliekant techniką (Kano, 1986, p. 18). Dziudo kaip sporto istorija Varžybos yra neatsiejamas...
Daugiau
Geiša
Geiša, geiko arba dar kartais vadinamosios geigi, – tai tradicinės Japonijos menininkės, palydovės, moterys, kurios linksmina, atpalaiduoja vyrus po darbo. Tai gana paslaptinga profesija, jos užuominų galima rasti jau šeštame amžiuje. Apibrėžimas Išvertus iš japonų kalbos, gei reiškia „menas“, sha – „kažkas tai darantis“. Geiša bendrąja prasme reiškia „artistė“. Kaip teigiama Susan Sarandan dokumentiniame filme „The secret life of a geisha“, tai buvo moterys profesionalės, galinčios įvairiai užimti klientus. Jos ilgus metus mokomos tradicinių japoniškų šokių, muzikos, eilėraščių, pokalbio meno. Labai daug dėmesio skiria išvaizdai, netgi iš naujo mokosi kūno kalbos, plastikos ir eisenos. Geišos – tai profesionalios kompanionės, kurių svarbiausias uždavinys – išlaikyti paslaptyje viską, ką klientai pasakė joms girdint. Kad taptų geišomis, merginos pradeda mokytis būdamos 15 metų; tada jos apsigyvena geišų namuose, vadinamuose okya, kurių galva – okaasan („mama“) – jas išlaiko, rūpinasi mokymu, perka kimono, papuošalus ir t. t. Geišos, savo...
Daugiau
Kabukis
Kabukis (歌舞伎 „muzika-šokis-vaidyba“) – garsiausias tradicinis japonų vaizduojamasis menas. Šis teatras atspindi istorinius įvykius, moralinius konfliktus, asmeninius santykius (UNESCO 2008). Istorija Kabukio meno užuomazgų atsirado XVI a. antroje pusėje Edo eros laikais. „Šventyklos šokėja Okunė (阿国), kilusi iš Izumo ( 出雲) provincijos, garsėjo savo šokiais, kuriuos šokdavo persirengusi vyriškais apdarais. Okunė buvo graži ir įgudusi šokėja, bet žiūrovų dėmesį labiausiai traukdavo veržlus merginos pasirodymas scenoje, kai ji šokdavo apsirengusi vyriškais rūbais. Šiuo neįprastu menu buvo labai žavimasi, todėl atsirado vis daugiau Okunės pasekėjų“ (Noma 1974, p. 83). Iš pradžių kabukį kurdavo tik moterų trupės (Toita, Chiaki 1967, p. 110). Galiausiai vaidindavo aktorės, apsirengusios vyrų kostiumais, o aktoriai vyrai – moterų. Tokia lyčių kaita sulaukė daug dėmesio ir tuo metu pasirodymas buvo vadinamas „Okuni kabuki“ (阿国歌舞伎). 2005 m. kabukio teatras paskelbtas žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, o 2008 m. įtrauktas į šį UNESCO sąrašą...
Daugiau
Minka
Terminas minka arba kominka (民家, 古民家) pažodžiui išvertus reiškia „žmonių namus“ arba „senus žmonių namus“. Terminas kilęs iš Kinijos ir pirmą kartą japonų dokumentuose paminėtas XII a. viduryje (Parent 2003). Terminas minka skirtas įvardinti senus vietinius japonų namus, suprojektuotus pagal tradicinį japonų architektūros stilių ir varijuojančius nuo kaimo seniūno, turtingų pirklių namų iki skurdžiausių ūkininkų pirkių. Šie namai taip pat apėmė ir žemesnio sluoksnio karių (ne samurajų) bei šintoistų šventikų būstus ir visus namus, nepriklausančius aukščiausiajam socialiniam sluoksniui iki šiuolaikinės Japonijos (Nishi, Hozumi 1996, p. 82). Tipologija Minka stiliaus namai pagal atliekamas funkcijas skirstomi į kaimo pastatus, ūkininkų namus (農家 nōka), žvejų būstus (漁家 ryōke), kalnų buveines (山家 sanka) ir miesto namus (町家 machiya). Seniausi iš minkanamų yra vadinami kominka. Vis dėlto, nėra aiškių gairių, kurios nurodytų, kurie iš pastatų yra ko (古), tačiau statiniai iki Antrojo pasaulinio karo...
Daugiau
