Džiačiongbi

Džiačiongbi (kor. 자청비 Jacheongbi) korėjiečių mitologijoje yra vadinama deivė, kuri yra laikoma šalies žemdirbystės pradininke bei gero derliaus užtikrintoja. Džiačiongbi yra viena iš labiausiai garbinamų dievybių, kuriai yra priskiriami narsos ir išminties atributai. Mitas apie šią deivę yra aprašytas Segjong-bonpuri (kor. 세경본풀이, Segyeong bonpuri) legendoje.

Mitas

Pasak legendos, būsimieji Džiačiongbi tėvai niekaip negalėjo susilaukti vaikų. Jie labai norėjo sūnaus, todėl deivės būsimasis tėvas vieną dieną nutarė paprašyti vienuolio patarimo ir pagalbos. Šis skyrė jam užduotį – paaukoti šventyklai ryžių maišą bei šimtą sidabrinių njangų (senoji Korėjos valiuta). Tėvas įvykdė vienuolio užduotį, tačiau nešdamas šią auką į šventyklą kelyje sutiko kitą vienuolį, kuris paragino jį šią auką atlikti kitoje šventykloje. Pirmosios šventyklos vienuolis sužinojęs apie tai, nubaudė tėvą: šeimai gimė ne sūnus, o mergaitė, kuriai ir buvo suteiktas Džiačiongbi vardas.

Meilės istorija

Legendoje taip pat yra aprašoma Džiačiongbi meilės istorija su dangaus karaliaus sūnumi Mun Dorjongu (kor. 문도령, Mun Doryeong). Teigiama, jog Džiačiongbi tapus mergina ir jai vieną dieną Džiučės (kor. 주체강, Juche-gang) upėje skalbiant savo rūbus, ją netikėtai pastebėjo pro šalį jojęs dangaus karalystės karaliaus Mun Guksongo (kor. 문국성, Mun Gukseong) sūnus Mun Dorjongas. Šis užkalbino merginą, paprašė jos vandens. Mun Dorjongas papasakojo Džiačiongbi apie savo mokslus, o ši sužavėta jo kalbų, nusprendė slapta prisijungti prie jo. Apsimesdama savo pačios broliu, ji apsigyveno su Mun Dorjongu viename kambaryje.

Mun Dorjongas nežinojo, kad kartu su juo esantis asmuo yra moteris. Pasibaigus studijoms, Džiačiongbi atskleidė jam savo paslaptį ir netrukus jie drauge apsigyveno merginos namuose. Vis dėlto, Mun Dorjongas buvo priverstas palikti Džiačiongbi ir grįžti į savo karalystę. Nesulaukdama sugrįžtančio Mun Dorjongo, mergina nusprendė jo ieškoti kartu su savo tarnu Džiong Sunamu (kor. 정수남, Jeong Sunam), kurį vėliau nužudė dėl jo nederamo elgesio. Už šį poelgį mergina buvo pasmerkta ir palikta savo tėvų. Nepaisant visų negandų, ją priglausti pas save sutiko kalno senelė Čiongte (kor. 청태산, Cheongtae-san). Gyvendama pas senelę, Džiačiongbi parašė ir nusiuntė laišką Mun Dorjongui, ragindama jį susitikti. Šis sutiko, tačiau pats susitikimas buvo nesėkmingas (The National Folk Museum of Korea 2014, p. 52).

Tapimas žemdirbystės deive

Pasak legendos, Džiačiongbi susipyko su senele ir nusprendė ją palikti. Tapusi klajokle, mergina patyrė daugybę išbandymų ir sunkumų, kol galiausiai pasiekė dangaus karalystę. Ten, apsimetusi vienuoliu, ji laikinai apsigyveno Mun Dorjongo kambaryje. Vėliau mergina parašė laišką dangaus karaliui Mun Guksongui, kuriame išreiškė savo norą būti kartu su jo sūnumi. Dangaus karalius buvo išrinkęs kitą nuotaką Mun Dorjongui, todėl norėdamas išbandyti abi merginas jis skyrė joms tą pačią užduotį – pereiti aštrių peilių tiltą. Džiačiongbi nesunkiai įveikė šį išbandymą, o jos konkurentei nepasisekė – ji mirė. Neturėdamas kitos išeities Mun Guksongas suteikė Džiačiongbi teisę tapti Mun Dorjongo žmona (The National Folk Museum of Korea 2014, p. 52).

Po vestuvių, Džiačiongbi iškeliavo kariauti, palikdama savo vyrą gyventi dangaus rūmuose. Atkeliavusi į žmonių pasaulį, ji ėmė vadovauti kariuomenei, kuri prisidėjo prie Kinijos pergalės. Pabaigusi savo karinę kampaniją, mergina išsiuntė laišką vyrui, kuriame pranešė, kad ji sugrįžta į dangų gyva ir sveika. Dangaus karaliaus duktė baimindamasi, kad Mun Dorjongas dėl savo žmonos paliks rūmus pasistengė, jog šis į susitikimą su Džiačiongbi jotų atbulas (Seo 2007, p. 234). Pamačiusi atbulomis atjojantį savo vyrą, Džiačiongbi pamanė, kad Mun Dorjongas jos nekenčia ir nenori jos regėti savo akyse. Ji nusprendė palikti savo vyrą ir keliauti atgal į žemės karalystę. Okhuangsangdzė (Didysis Nefrito imperatorius) norėdamas atsidėkoti Džiačiongbi už jos pagalbą kovų metu, padovanojo jai pusę savo valdomų vandenų ir žemių bei davė jai penkis javų grūdus, ragindamas merginą užsiimti žemdirbyste. Nuo to laiko Džiačiongbi tapo žemdirbystės deive, Mun Dorjongas – dangaus dievu, o Džiong Sunamas – galvijų dievu (Hyekyung, 2016).

Reikšmė

Džiačiongbi yra viena iš labiausiai garbinamų deivių Džedžiu saloje, kurioje yra suskaičiuojama apie 18 tūkstančių įvairiausių dievų ir deivių. Ne tik Džiačiongbi, bet ir kitos salos deivės yra dažnai apibūdinamos kaip stiprios, išmintingos, savarankiškos moterys, kurios ne tik gali apsaugoti savo šeimą, bet ir išgyventi įvairius sunkumus. Korėjos feministės laiko šias deives lyčių lygybės bei moterų lyderystės simboliais (Hilty 2011).

Naudota literatūra

1. Hilty, A., 2011.  Strong Jeju women: yesterday and today. Yonhap News Agency. [internete] 2011 liepos 1. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 29 d.].
2. Hyekyung, J. 2016, Origin of Farming. Encyclopedia of Korean Folk Culture. Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2018 m. balandžio 29 d.].
3. Seo, D., 2007. Korėjos mitai. Vilnius: Mintis.
4. The National Folk Museum of Korea, 2014. Encyclopedia of Korean Folk literature. Seoul: Government Publication.

Redagavo Andrius Bimbiras