Kovo 1-osios judėjimas

Kovo 1-osios judėjimas (dar vadinamas Samil judėjimu už nepriklausomybę) – tai 1919 m. kovo 1 d. Korėjos sostinėje Seule prasidėjęs, po visą šalį išplitęs ir du mėnesius trukęs judėjimas už Korėjos nepriklausomybę nuo Japonijos (The Association of Korean History Teachers 2010, p. 241). Nors šis judėjimas nepasiekė pagrindinio tikslo – Korėjos nepriklausomybės, bet sugebėjo suvienyti korėjiečius ir privertė kolonistų vyriausybę sušvelninti savo politiką pusiasalyje.
Istorija
1910 m. Korėją aneksavo Japonija. Okupantai savo nuožiūra pertvarkė daugumą finansų, mokslo ir valstybinių institucijų Korėjoje, įvedė autoritarinį režimą. Dėl to buvo organizuojamos masinės mobilizavimo kampanijos ir priverstinė žmonių asimiliacija (Seth 2011, p. 265). Uždraudus spaudą buvo atimta raiškos laisvė (tiek individuali, tiek ir kolektyvinė), panaikinta teisė į žemės nuosavybę. Dėl šios priežasties Korėja patyrė ekonominę ir socialinę krizę (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 259). Taip pat okupantų valdžia pirmąjį valdymo Korėjoje dešimtmetį stiprino savo politiką pasitelkdama rasinę diskriminaciją, sistemingą terorą ir kankinimus (Lee 2000). Tai stiprino korėjiečių norą atgauti nepriklausomybę.
Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Versalio taikos konferencija suteikė viltį viso pasaulio žmonėms, kenčiantiems okupaciją, susigrąžinti nepriklausomybę. Daugiausia įtakos tam turėjo JAV prezidento Vudro Vilsono (Woodrow Wilson) paskelbta Keturiolikos punktų programa, kuri skelbė „tautų apsisprendimo teisę“. Nors programa buvo skirta tik europiečiams, korėjiečių diaspora, kaip ir kiti nevakarietiški kolonijiniai subjektai, pritaikė ją ir savo tikslams. Norėdami atkreipti pasaulio dėmesį į Korėjos situaciją, korėjiečiai du kartus bandė siųsti savo atstovus į Paryžių. Maža korėjiečių bendruomenė Havajuose 1918 m. mėgino deleguoti savo atstovą Li Singmaną (이 승만 Rhee Syngman) į Paryžiaus taikos konferenciją, bet šis sumanymas žlugo, nes JAV valdžia uždraudė jiems išvykti iš šalies (Seth 2011, p. 268). Nors kitai išeivių iš Korėjos grupei, vadovaujamai Kim Kjušiko (김 규식 Kim Kyu-sik) (1881–1950), pavyko nuvykti į Paryžių, Korėjos nepriklausomybės klausimas taip ir liko neaptartas. Prieš vykdami jie nežinojo apie JAV, Japonijos ir Prancūzijos susitarimą pašalinti Korėją ir Indokiniją iš Paryžiaus taikos konferencijos (Park 2009, p. 125).
1918 m. gruodį korėjiečiai studentai Tokijuje aptarė Korėjos nepriklausomybės klausimą ir išrinko dešimties narių komitetą, kuris turėjo jų planus paversti realybe. Du šio komiteto nariai grįžo į Seulą tartis su nepriklausomybės siekiančiųjų lyderiais tėvynėje. Kartu su tėvynainiais jie parengė Korėjos nepriklausomybės deklaraciją, ruošėsi ją spausdinti ir rengė rezoliuciją. Dėl šių veiksmų jų ieškojo Japonijos policija. Atvykę į Japoniją, komiteto nariai sušaukė Korėjos studentų draugijos susirinkimą Korėjos jaunuolių krikščionių bendrijos pastate, Tokijuje. Šio susirinkimo metu paskelbė apie Korėjos nepriklausomybę, tačiau nieko tuo nepasiekė. Tą kartą susirinkusieji po trumpo susidūrimo su japonų policija buvo išvaikyti. Organizacijos nariai nenuleido rankų. Vasario 23 d. Hibijos parke, Tokijuje, jie dalijo skrajutes ir mitingo metu, kurį organizavo Korėjos jaunimo nepriklausomybės korpusas (korėjiečių studentų organizacija Japonijoje), reikalavo nepriklausomybės ir skelbė jos svarbą, taip pat rengė demonstracijas. Šie jaunuoliai siekė paskatinti pasipriešinimo okupantams judėjimą ir atkreipti pasaulio dėmesį į Korėjos nepriklausomybės problemą (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 260).
Tuo metu Korėjoje radikalesni ir aktyvesni nacionalistai slapstėsi arba buvo uždaryti į kalėjimą. Kai Japonijos valdžia leido savo kolonijų gyventojams burtis religiniais tikslais, nepriklausomybės siekiantys politiniai judėjimai pradėjo telktis aplink įvairias religines organizacijas – krikščionių, budistų ir čiondoizmo (천도교 Cheondogyo, liet. „Dangaus kelio religija“) išpažinėjų. Visų šių trijų religinių organizacijų lyderiai palaikė ryšius su jaunais korėjiečiais nacionalistais ir buvo įkvėpti korėjiečių studentų organizacijos Tokijuje parengtos nepriklausomybės deklaracijos. Jų dėka planas surengti didžiulę, korėjiečius suvienysiančią demonstraciją pasklido po visą šalį (Peterson 2010, p. 153).
Korėjoje nepriklausomybės judėjimas įgijo pagreitį ir aiškumo, kai 1919 m. sausio 22 d. (kituose šaltiniuose nurodoma sausio 21 d. (Seth 2011, p. 268)), būdamas 71 metų mirė paskutinis Džiosono dinastijos karalius Godžiongas (고종 Gojong). Jis buvo atsistatydinęs prieš dvylika metų (Peterson 2010, p. 153). Gandai, kad japonai nunuodijo karalių arba privertė jį nusižudyti, be paliovos sklandė šalyje (Seth 2011, p. 268). Nors istorikai netiki, kad šios kalbos yra tiesa, jos sužadino emocijas net ir tiems korėjiečiams, kurie įprastai būdavo apatiški ir nedalyvaudavo politinėse demonstracijose. Iki mirties Godžiongas nebuvo stiprus lyderis, bet miręs tapo tam tikru simboliu nepriklausomybės išsiilgusiems korėjiečiams. Demonstracijų organizatoriai pasinaudojo šia žmonių būsena (Peterson 2010, p. 153). Tikėdamiesi, kad į kovo 3 d. Seule vyksiančias karaliaus laidotuves atkeliaus daug žmonių, įvairių organizacijų atstovai nusprendė paskelbti nepriklausomybės deklaraciją anksčiau – kovo 1 d., ją paskelbė Pagodos parke Seule (Seth 2011, p. 268). Data buvo paankstinta, nes norėta išvengti galimos išdavystės arba informacijos nutekėjimo (Peterson 2010, p. 153).
33 žmonės pasirašė Korėjos nepriklausomybės deklaraciją: 16 krikščionių, 15 čiondoizmo išpažinėjų ir 2 budistai (kituose šaltiniuose nurodoma: 16 krikščionių, 16 čiondoizmo išpažinėjų ir 1 budistas (Peterson 2010, p. 153)). Dėl japonų kolonijinės politikos, remiantis religiniais sumetimais, žmonių mobilizacija visos šalies mastu buvo pats patogiausias ir saugiausias pasirinkimas (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 261). Pasirašius deklaraciją taip pat išsiųstos ir peticijos Japonijos ir JAV vyriausybėms, taip pat Paryžiaus taikos konferencijai. Signatarai buvo atsargūs ir pabrėžė, kad jų protestas yra taikus, per jį nebus naudojamas smurtas. Jie neketino sukelti masinio sukilimo. Saugumo sumetimais viešo deklaracijos skaitymo vietą ir laiką nuspręsta pakeisti – tai įvyko vasario 28 d. restorane. Vis dėlto didžiulė minia kovo 1 d. popiet susirinko išklausyti deklaracijos Pagodos parke Seule. Ten buvo žmogus, turėjęs dokumento kopiją, jis perskaitė deklaraciją susirinkusiųjų miniai, o ši, vos tik deklaracija buvo perskaityta, pradėjo žygiuoti pagrindine gatve link Seulo centro. Per kelias dienas demonstracijos išplito visoje šalyje (Seth 2011, p. 268). Po Korėją pasklidęs nepriklausomybės judėjimas pritraukė daugybę žmonių, nepaisant jų gyvenamosios vietos ar socialinio statuso (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 261). Apytikriai apskaičiuota, kad demonstracijose, kurios tęsėsi visą pavasarį, dalyvavo nuo 500 tūkst. iki 1 mln. žmonių. Buvo pranešta apie 667 taikias demonstracijas, bet jas sekė šimtai smurtinių incidentų kiekvienoje provincijoje ir mieste. Maža radikali grupuotė, žinoma kaip Nacionalinis kongresas (국민 대회 Gungmin Daehoe), ragino imtis smurtinių veiksmų. Visgi didžioji dalis judėjimo lyderių siekė išlaikyti Kovo 1-osios judėjimą taikų (Seth 2011, p. 269). Eidami gatvėmis žmonės skandavo „Manse!“ (만세 manh-seh, pažodžiui reiškia „10 000 metų“ ir dažnai verčiama kaip „ilgai gyvenk“. Šiuo atveju – „ilgai gyvuok, Korėjos nepriklausomybe!“). Japonai šias demonstracijas pradėjo vadinti „Manse judėjimu“ (Peterson 2010, p. 154).
Japonų kolonijinės valdžios organai, vadovaujami Hasegavos Jošimičio (長谷川 好道 Hasegawa Yoshimichi) (1850–1924), Korėjos generalinio gubernatoriaus 1916–1919 m., visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi nuslopinti judėjimą. Kadangi demonstracijose dalyvavo tiek vyrai, tiek moterys ir vaikai, nieko nebuvo pasigailėta – visi buvo sumušti ir nužudyti (Peterson 2010, p. 155). Viena iš judėjimo kankinių – Rju Gvansun (류관순 Ryu Gwansun), šešiolikmetė mokinė, kuri dalino deklaracijos kopijas ir vadovavo demonstracijoms pietų Seule. Ji buvo suimta, įkalinta ir kankinta, kol galiausiai mirė kalėjime (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 265). Japonų valdžios žiaurumo neišvengė ir grupė žmonių, susirinkusių į bažnyčią skaityti deklaracijos ir apie ją diskutuoti. Atvykusi policija jiems liepė skirstytis namo, bet žmonės atsisakė paklusti, remdamiesi tuo, kad bažnyčia yra šventa vieta. Tuomet japonų policija, neatsižvelgdama į bažnyčios statusą arba iš dalies dėl to, kad bažnyčia suteikė judėjimui paramą, sudegino ją iki pamatų su visais žmonėmis, įskaitant moteris ir vaikus (Peterson 2010, p. 155). Daug pastangų buvo dedama norint palaužti krikščionis, kurie, kartu su čiondoizmo išpažinėjais, žymiai prisidėjo prie judėjimo. Daugiau nei 400 bažnyčių buvo sunaikintos (Seth 2011, p. 269). Japonų policija kovo 9 d. prie kryžių pritvirtino daugybę krikščionių ir mirtinai juos sumušė. Norėdami įbauginti demonstrantus, japonai kartais minios akivaizdoje mirtinai nukankindavo judėjimo dalyvius.
Prieš japonų pajėgas korėjiečiai kovojo žemės ūkio padargais ir akmenimis. Šių išpuolių metu 8 pareigūnai nužudyti, 158 sužeisti ir sunaikintos 278 įstaigos (policijos nuovados, apskričių kontoros ir pan.) (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 264). Oficialiai teigiama, kad 553 žmonės buvo nužudyti, 1 409 sužeisti, daugiau nei 14 000 suimti. Korėjiečių nacionalistai tvirtino, kad skaičiai daug didesni: daugiau nei 7 000 nužudyti ir dešimtys tūkstančių demonstrantų suimti (Seth 2011, p. 269).
Visi 33 žmonės, pasirašę Korėjos nepriklausomybės deklaraciją, buvo atvesti į Japonijos teismą, kartu su kitais 48-iais, kurie su jais artimai bendradarbiavo, rengė ir palaikė judėjimą už nepriklausomybę. Vienas iš sulaikytųjų, Han Jongunas (한용운 Han Yong Un), parašė „Korėjos nepriklausomybės laišką“, kuriame nurodė priežastis, kodėl korėjiečiai turi atgauti nepriklausomybę. Šis raštas yra vienas iš nedaugelio, kuris paklojo dvasinį pamatą 1919 m. nepriklausomybės judėjimui (Sohn, Kim, Hong 1970, p. 265–266). Galiausiai kovo 1-ąją prasidėjęs judėjimas po poros mėnesių buvo numalšintas.
Pasekmės
Kovo 1-osios judėjimas buvo pagrindinis lūžio taškas Korėjos istorijoje. Kai kurie istorikai teigia, kad būtent tą dieną gimė modernus Korėjos nacionalizmas. Kiti tikina, kad tai buvo ne nacionalizmo gimimas, o jo transformacija – iš mažo judėjimo, kuriame dalyvavo atskiros, išblaškytos intelektualų grupės ir mažos išeivių bendruomenės, į masinį judėjimą, kuris panaikino visuomenės klasių ribas. Nors demonstracijos buvo nuslopintos dar nepasiekus nepriklausomybės, bet jos privertė Japonijos vyriausybę pakeisti savo politiką Korėjoje (Seth 2011, p. 269).
Vienas pirmųjų pokyčių įvyko, kai ministro pirmininko Haros Takašio (原敬 Hara Takashi) vyriausybė 1919 m. rugpjūtį išleido Korėjos generalinės vyriausybės patikslintas organinių produktų taisykles (Revised Organic Regulations of the Government-General of Korea). Tai žymėjo naują posūkį politikoje pagal šūkį „Harmonija tarp Japonijos ir Korėjos“ (Nissen y wa).
Po Kovo 1-osios judėjimo buvo panaikinta žandarmerija, vietoj jos įsteigtos reguliariosios policijos pajėgos. Japonai mokytojai ir civiliai pareigūnai nebenešiojo karinių uniformų ir kardų. Už menkus nusikaltimus žmonės nebebuvo baudžiami nuplakimu. Panaikinti ir pakeisti įstatymai, reguliuojantys gyvūnų laidojimą, skerdimą ir valstiečių turgus, kurie neatitiko tradicinių papročių ir kėlė didelį pasipiktinimą. Korėjiečiai, kurie dirbo vyriausybėje, pradėjo gauti tokius pačius atlyginimus kaip ir japonai, nors ir negaudavo priedų, kaip kad kiti jų kolegos. Korėjiečiai buvo paskirti dirbti miestų, apygardų ir provincijų tarybose. Verslas ir prekyba taip pat buvo liberalizuoti. Japonijos vyriausybė pašalino tarifų skirtumus tarp Japonijos ir Korėjos, todėl korėjiečių rinka tapo atvira japonų investicijoms bei prekybai (Seth 2011, p. 270).
Nors atmosfera tapo laisvesnė, režimas vis dar buvo stiprus. Kolonijinė administracija padidino policijos pajėgas, įkūrė šimtus naujų policijos nuovadų. Nepaisant to, kad buvo sugrąžinta spauda, jai galiojo griežti suvaržymai. Korėjiečiai negalėjo atvirai propaguoti nepriklausomybės; jų kritika, nukreipta prieš administraciją, taip pat turėjo būti labai atsargi. Nors vis dar suvaržyti, korėjiečiai išsikovojo, kad jų gyvenimas taptų lengvesnis.
Kovo 1-osios atminimas
Dabar kovo 1-oji Korėjoje yra valstybinė šventė. Pagodos (dar vadinama Tapgolo (탑골 Tapgol)) parke, kuriame prasidėjo nepriklausomybės judėjimas, galima išvysti nemažai monumentų, skirtų šiam įvykiui atminti. Taip pat Korėjos nepriklausomybės menėje (The Independence Hall of Korea) eksponuojama šio nepriklausomybės judėjimo paroda. Galima apsilankyti ir Sodemuno (서대문 Seodaemun) istoriniame kalėjime, kuriame buvo kalinami judėjimo dalyviai.
Naudota literatūra
- Lee, T. S., 2000. A Political Factor in the Riseof Protestantism in Korea: Protestantism and the 1919 March First Movement. EBSCOhost. [internete] Prieiga per internetą: Čia [žiūrėta 2016 kovo 12]
- Park, Y., 2009. Korea and the Imperialists: In Search of a National Identity. Bloomington: AuthorHouse.
- Peterson, M., 2010. Brief history – Brief History of Korea. New York: Infobase Publishing.
- Seth, M. J., 2011. A History of Korea. From Antiquity to the Present. Maryland: Rowman & Littlefield Publishers.
- Sohn, P. K., Kim, Ch. Ch., Hong, Y. S., 1970. The history of Korea. Seoul: Korean National Commission for Unesco.
- The Association of Korean History Teachers, 2010. A Korean History for International Readers: What Do Koreans Talk About Their Own History and Culture? Seoul: Humanist Publishing Group Inc.
Redagavo Emilija Bujaitė