Kujus
Kujus (夔 Kuí) yra kinų mitologinė būtybė vaizduojanti gyvūną, kuris savo išvaizda primena jautį ar buivolą. Didžiausia jo ypatybė – viena koja. Piešiniuose Kujus vaizduojamas pilkos arba rudos spalvos kailiu. Taip pat su uodega ir kartais dviem ragais. Kujus kinų mitologijoje yra apibūdinamas kaip mistinis siaubūnas, kurį nužudė Geltonasis imperatorius (黃帝 huángdì) (Roberts 2004, p. 67). Legenda Nors kujus yra aprašomas įvairiuose kinų mitologijos šaltiniuose, tačiau žinomiausias mitas apie jį sukurtas „Kalnų ir jūrų knygoje“ (山海經 Shānhǎi jīng) . Rašoma, kad kujus yra dieviškas žvėris, kuris gyvena Liubo kalne (流波山 Liúbō shān). Liubo kalnas dar kitaip vadinamas tekančios bangos kalnu esančiu prie Rytų jūros. Kai kujus išeidavo iš kalno ir nerdavo į vandenį, žvėris sukeldavo didelę audrą. Jo kūnas nušvisdavo tiek saulės, tiek mėnulio šviesa. Kujaus riaumojimo garsas primindavo griaustinį. Geltonajam imperatoriui kilo mintis pasidaryti būgną, kuris padėtų kovoje...
DaugiauŠiuolaikinė Japonijos muzika
Šiuolaikinė Japonijos muzika apima daugybę skiringų atlikėjų bei grupių, kurių atlikimo stilius gali būti tiek modernus, tiek tradicinis. Pats žodis „muzika“ japoniškai tariamas ongaku (音楽) ir susideda iš kandži ženklų 音 (on, liet. garsas) bei 楽 (gaku, liet. mėgautis). Šiais laikais japonų muzikos srityje egzistuoja didelė stilių įvairovė. Juos visiškai nevengiama maišyti tarpusavyje, o taip pat derinti vakarietiškus elementus su japoniškais bei tradicinę muziką su modernia. Trumpa istorija Japonijoje pop – roko scena išpopuliarėjo tik 1950-aisiais, po Amerikos muzikos revuliucijos. Jauni vaikinai ir meginos būriais plūdo į vakarietiškos muzikos festivalius, kuriuose girdėdavo ir semdavosi įkvėpimo iš Elvio Prestlio bei Gene Vincent muzikos. Vėliau vietinės grupės imituodavo The Beatles ir The Rolling Stones muziką, kuri buvo didžiausias kūrybos įkvėpimas tuo laikotarpiu. 1970- 1980 metais Japonijos muzikos industrija išgyveno „dievaičių“- idol (アイドル, aidoru) laikotarpį. Šios mielos, gražios bei dainuojančios mergaitės buvo...
DaugiauArirangas
Arirangas (아리랑 arirang) – populiari korėjietiška liaudies daina, tapusi ne tik tolimos praeities kultūrinių palikimu, modernios istorijos dalimi, bet taip pat ir nacionaliniu simboliu. Daina tapo tokia populiari, jog neretai yra vadinama ir neoficialiuoju himnu. 2012-ųjų gruodį UNESCO oficialiai įtraukė Arirangą į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kilmė Iškelta daug hipotezių apie Arirango atsiradimą, tačiau nėra patikimų duomenų, leidžiančių spręsti apie dainos kilmę. Arirango perdavimas žodžiu ir rašytinių šaltinių stygius lėmė šių hipotezių gausą. Aljong (알영 alyeong) legenda byloja, jog daina atsirado dar Šilos karalystėje (신라 Silla) (57 m. pr. m. e. – 935 m.). Karalystės įkūrėjas ir pirmasis karalius turėjo žmoną, vardu Aljong, kuri buvo labai dosni vietiniams ūkininkams bei keliaujantiems pirkliams. Valstiečiai, norėdami parodyti padėką, pradėjo dainuoti dainas, giriančias jos didžiadvasiškumą. Laikui bėgant Aljong pakito ir tapo Arirang. Kita legenda – Arang (아랑 arang) – pasakoja apie Miljange...
DaugiauKorėjiečių muzikos instrumentai
Korėjiečių muzikos instrumentai – tai instrumentai, kurie dažniausiai naudojami akompanuoti tradicinės korėjiečių muzikos atlikėjui per pasirodymą. Šiuo metu yra suskaičiuojami 65 tradiciniai korėjiečių muzikos instrumentai: 9 styginiai instrumentai, 15 pučiamųjų instrumentų ir 36 mušamieji instrumentai (Asato 2013, p. 322). Tradiciniai muzikos instrumentai apima gajagumą (가야금 gayageum) ir gomungo (거문고 geomungo), jie laikomi populiariausiais ir labiausiai reprezentuojančiais tradiciniais instrumentais Korėjoje (manoma, kad šie du instrumentai atsirado dar prieš VI a.); trijų stygų ir iš bambuko pagamintus instrumentus iš suvienytos Šilos karalystės laikotarpio (676–935 m.); instrumentus, naudotus rūmuose Džiosono dinastijos laikotarpiu (1392–1897 m.) ir daugybę kitų instrumentų, naudojamų ir šiandien (Ministry of Culture, Sports and Tourism 2014, p. 165). Istorija Vietiniai instrumentai turėjo didelį vaidmenį muzikos raidai Korėjoje nuo pirmųjų civilizacijų iki suvienytos Šilos karalystės. Trijų karalysčių laikotarpiu (57 m. pr. m. e. – 668 m.) Korėjoje pirmą kartą pasirodė instrumentai, atkeliavę iš Vidurinės Azijos. Vėliau...
DaugiauJaponų muzikos instrumentai
Tradiciniai japonų muzikos instrumentai – tai instrumentai, per ilgą laiką išsivystę ir tapę išskirtiniais Japonijoje. Nepaisant didelių pokyčių visuose Japonijos visuomeninio gyvenimo aspektuose, įskaitant ir vakarietiškos muzikos priėmimą, vis dar išlieka tradicinės muzikos kultūros svarba šiuolaikinei Japonijai. Didelė dalis tradicinių japonų instrumentų išlaikė savo originalų pavidalą ir paskirtį (Blades 2005, p. 122). Iki VII a. Japonijoje muzika buvo vadinama kagura (神楽 „dievų muzika“)ir glaudžiai siejama su ritualų bei rūmų kultūra. Nuo VII a. Japonija pajuto kinų, korėjiečių, indų, Indonezijos tautų muzikos įtaką. VIII a. pradžioje paplito ir ypač suklestėjo Heiano periodu (894–1192) tradicinis rūmų muzikos žanras gagaku (雅楽). Edo periode (1603–1868) išpopuliarėjo instrumentai koto (箏), šiamisenas (三味線 shamisen), šiakuhači (尺八) (tapo soliniais) ir su jais susiję muzikiniai žanrai: kamiuta (久米歌, trumpas vokalinis ciklas), džiuta (地歌, 地唄, instrumentinis muzikos žanras), danmono (段物, laisvosios variacijos). Instrumentinės muzikos tradicijas puoselėjo dvi pagrindinės mokyklos: Ikutos mokykla (įk. ~1700...
Daugiau