Katana

Katana (刀  katana, japoniškas vienašmenis lenktas kardas) yra vienas iš japoniškų kardų tipų. Japoniški kardai pradėjo formuotis  X-XI a., kai Japonija atsiskyrė nuo Kinijos ir karių klasė užėmė valdančiąją padėtį. Kardai, priklausomai nuo ilgio, nešiojimo būdo ir makščių tipo buvo skirstomi į katana, tači (太刀 tachi), učigatana (打刀 uchigatana), vakidzaši (脇差し wakizashi pažodžiui reiškiantis „kardą, ištraukiamą šonu“) ir tanto (短刀 tanto, pažodžiui reiškiantis ,,trumpi ašmenys“) (Japonija 2011).

Kilmė

Labiausiai naudojamas samurajų kardas buvo katana. Nuo kitų kardų katana skiriasi savo išvaizda: lenktas, plonas, vienašmenis kardas su pakankamai ilga rankena, kurią galima suimti abejomis rankomis. Katana buvo naudojama feodalinės Japonijos laikais, jis buvo garsus aštrumo, lengvumo ir kirtimo galimybėmis. Katanos valdymas rėmėsi ne jėga kaip daugelis vakarietiškų kardų, bet greičiu ir tikslumu. Taip pat jis buvo vienas iš nedaugelio kardų, kuris leido atremti priešininko ataką ir kartu pulti. Katanos lenkta forma leidžia kariui vienu judesiu ištraukiant kataną iš makšties pulti priešininką. Dėl to  katana buvo nešiojama ašmenimis į viršų. Šios savybės istorija prasideda, kai kariai pastebėjo, jog tiesų kardą sunku ištraukti iš makšties jojant raitam, todėl kardai buvo pradėdi gaminti lenkti padidinant jų efektyvumą. Šio kardo istorija yra ilga ir turtinga. Praėjo daug laiko ir buvo įdėta daug darbo bei pastangų, kol katana įgijo galutinę formą. „Japoniškas žodis „katana“ dažniausiai yra naudojamas identifikuoti mirtiną lenktą samurajaus kardą: paskutinę evoliucijos stadiją ginklo, kuris tikriausiai yra vienas geriausių karo pramonėje naudotų pjaunamųjų ginklų“ (Turnbull 2010, p. 4).

Tačiau katana daugeliu atvejų nebuvo vien tik pjaunamasis ginklas mūšyje, bet ir nuostabaus grožio meno dirbinys, įgalinantis kalvystės įgūdžių bei medžiagų geriausias savybes. Reikia paminėti ir tai, kad katana, atvirkščiai nei yra manoma, buvo paskutinis samurajaus pasirinkimas kovoje. Kadangi šaudymas iš lanko jojant arkliu buvo pats didžiausias įgūdžių įrodymas, daugelis samurajų pirmiausia išnaudodavo visą strėlių arsenalą ir tik tuomet imdavosi kardo. Skirtingai nei tači, kurio ištraukimas iš makšties ir pirmasis kirtis buvo du atskiri veiksmai, katana šiuos du veiksmus sutraukė į vieną ir tai jau savaime buvo laikoma meno forma. Toks judesys buvo daug veiksmingesnis nei prieš tai buvę, dar naudojant tači kardus, kadangi užimdavo mažiau laiko ir tuo pat nustebindavo priešininką (Turnbull 2010, p. 5).

Naudojimas

Katana ir vakidzaši buvo plačiai naudoti XVI a. Tam įtakos turėjo poreikis mažesniems bei efektyvesniems kardams. Ypač kai reikėdavo kautis mažo ploto vietose ilgas kardas buvo nepatogus, todėl juos greitai pakeitė katana, vakidzaši ir tanto. Bėgant laikui paplito paprotys nešioti poroje kataną ir vakidzaši kardus. Toks derinys vadinosi daišo (大小 daishoo, pažodžiui reiškiantis ,,mažas ir didelis“).

Katana kardu buvo kaunamasi tik lauke, todėl visada einant į vidų katana buvo paliekamas, o į vidų nešamasis tik vakidzaši arba tanto. Kardo makštis, išvaizda daug pasakodavo apie jį seginčio samurajaus rangą. 1867 m. samurajams buvo uždrausta nešiotis kardus. Toks pasikėsinimas į tradiciją, kuriai daugiau nei tūkstantis metų, išdidžios karių kastos nebuvo lengvai priimtas, todėl imta nešioti medinį katana. Japoniškas kardas laikomas aštriausiu ginklu pasaulyje, jo geležtė suformuota iš maždaug 13 tūkstančių metalo sluoksnių ir turi minkštą šerdį bei kietą apvalkalą. Tradiciškai nukaltas japoniškas kardas yra skirtingų kietumų plienų laminatas. Dėl vėsimo skirtumo kardas išsilenkdavo. Kardo formai didelės įtakos turėjo ir stipraus metalo trūkumas Japonijoje, kurio turėjo Europa, būtent dėl to kardai ašmenis turėjo tik vienoje pusėje, o naudoti skirtingi metalai jį padarė stipresniu, nei kitų Azijos šalių kardai. Tobulėjant metalurgijos pramonei tobulėjo ir ginklų kaldinimo technikos bei jų gamybos medžiagos. Kardai buvo kaldinami iš vienos medžiagos, vėliau pradėta medžiagas maišyti, naudoti stipresnių savybių metalai (Japonija 2011).

Gaminimas

Tradicinė katana gaminama iš tyriausio plieno vadinamo tamahagane (玉鋼 tamahagane, pažodžiui reiškiantis ,,plieno brangakmenis“). Dirbant daugiau nei tris dienas ir tris naktis lydytojai pripildo tatarą (鑪 stačiakampė molio krosnis, skirta pagaminti vientisą tamahaganės masę) apie dvidešimt penkiomis tonomis geležies kupino upės smėlio ir anglies. Anglis tiek pat svarbi kaip plieno komponentas ir kaip kuras. Tatara įkaitinama iki maždaug 1400° C temperatūros, kurioje geležies rūda virsta į plieną ir taip pagamindama apie dvi tonas tamahaganės. Per visą kaitinimo procesą neleidžiama tamahaganei atvėsti ir palaikoma vienoda temperatūra, kad būtų užtikrintas reikiamas anglies kiekis junginyje. Katana gamintojai naudoja dviejų tipų plieną: kietą su aukšta anglies koncentracija gaminant ašmenis ir minkštą su žema anglies koncentracija suteikiantį didelę smūgio sugertį. Trečioje dienoje lydytojai suskaldo ir atveria tatarą. Atidengę vientisą tamahaganę padalina ją į smulkesnius gabalus, kad pasišalintų nereikalingas anglies kiekis ir priemaišos. Lydytojai atrenka tinkamiausius tamahaganės gabalus kardo gamybai. Geriausi gabalai siunčiami kalviams, kurie juos patikrinę pastoviai kaitina, kala ir klosto sudarydami daugiasluoksnę katanos odą, kol pasišalina priemaišos ir lieka kuo grynesnis plienas. Šis procesas yra labai svarbus, nes priemaišos suminkština metalą ir kardas bus nepatvarus. Kai kalvis išgrynina metalą, tada, sprendžiant pagal anglies koncentraciją, atrenka tamahaganės gabalus, tinkamiausius kardo gaminimui. Kardo kalimas prasideda nuo to, jog kalvis pirmiausia suformuoja aukštos anglies koncentracijos plieną į ilgą U formos kanalą, po to kala žemos anglies koncentracijos plieną, kuris suformuotas tiksliai telpa į U formos kanalą, taip sujungiant ir kaldinant du metalus kartu. Taip suformuojama kieto  plieno išorinis apvalkalas ir ašmenys iš aukštos koncentarcijos metalo ir minkšto plieno šerdis iš žemos koncentracijos metalo. Kai katanos kūnas jau baigtas, kalvio darbas dar nesibaigia. Kalvis padengia visą geležtę iki briaunos molio ir anglies mišinio pudra palikdamas ašmenis silpnai apteptus. Tai kartu apsaugo kardą ir suteikia banguotą kalvio parašo dizainą vadinamą hamon (刃文 hamon, ašmenų dizainas), kurį vėliau atskleis poliravimas. Tada kalvis vėl kaitina kataną šiek tiek žemesnėje nei  800°C temperatūroje. Kaitinus aukštesnėje temperatūroje kardas gali suskilti. Po to kalvis ištraukia kataną iš ugnies ir panardina šaltoje vandens srovėje vėsindamas metalą. Dėl žemesnės anglies koncentracijos kardo šerdis ir briauna linkusi trauktis labiau negu ašmenys su didesne anglies koncentracija. Šis anglies koncentracijų skirtumas geležtėje verčia kardą išsilenkti sukurdamas savitą linkį. Šis procesas yra labai sudėtingas, kurio metu vienas iš trijų kardų yra sugadinamas. Pilnai nukalta katana keliauja į kardų poliruotojo rankas, kuris gali praleisti net dvi savaites galąsdamas kardo aštrius ašmenis. Jis krupščiai trina ašmenis šlifavimo ir poliravimo akmenimis, kurie gali kainuoti net 1000 dolerių kiekvienas ir kurie daugiausia yra perduodama šeimoje iš kartos į kartą. Kartais vadinami ,,vandens akmenimis“ šie įrankiai dažniausiai yra sudaryti iš silikatinių kietųjų dalelių, suspenduotų molyje. Kai naudojant akmenis šlifavimui molis lėtai nusitrina, vis labiau atsidengia silikatinės kietosios dalelės, užtikrinančios aukštos kokybės poliravimo savybes. Kiekvienas poliravimo rinkinio akmuo turi vis smulkesnes silikatines kietąsias daleles ir pašalina vis mažiau plieno nuo katanos ašmenų, padarydami juos lygesnius. Paskutiniame žingsnyje šaltkalviai prideda papuoštą apsaugą netoli kardo rankenos. Po to staliai pritaiko prie ginklo lakuotą medinę kvadratinę arba apskritą rankeną, kurią amatininkai dekoruoja įvairiais ornamentais ir aksesuarais. Papuošta auksu, egzotinėmis odomis ir akmenimis katanos rankena yra nuostabus meno kūrinys prilygstantis katanos ašmenims. Galiausiai katana gražinama kalviui, kuris apžiūri kardą paskutinį kartą. Vienos katanos pagaminimui reikia 15 žmonių ir maždaug 6 mėnesių (Chaddha ir Resutek 2010).

Tiek laiko ir pastangų reikalaujanti katana yra aukščiausios kokybės, vienas iš geriausių artimo atstumo kovos naudojamų ginklų. Katana yra tiek mirtinas ginklas kiek ir nuostabus meno kūrinys apipintas legendomas ir turėjęs didelę reikšmę karių kastos, garbės kodekso ir turtingos kultūros Japonijos istorijoje. Turbūt dėl šių ypatingų katanos savybių ir susiformavo tvirtas ir gilus prisirišimas tarp kardo ir kario, kuris įgavo gilesnę prasmę: ,,katana yra samurajaus siela“.

Bibliografinis aprašas

1.      Chaddha, R. Ir Resutek, A., 2010.  Public Broadcasting Service. Crafting a samurai sword, [internete] rasta: http://www.pbs.org/wgbh/nova/tech/crafting-samurai-sword.html [žiūrėta 2016 kovo 21].

2.      Turnbull, S., 2010. Katana: the samurai sword. Oxford: Osprey.

3.      Japonija, 2011. Samurajaus kardas. Japonija [internete] rasta: http://japonija.lt/samurajaus-kardas/ [žiūrėta 2016 kovo 13].