Jonduinghuo žibintų festivalis
Jonduinghuo žibintų festivalis (kor. 연등회, Yeondeunghoe) – didžiausia budizmo šventė Pietų Korėjoje, kuri yra skirta švęsti Budos gimtadienį. Šis festivalis įvyksta pagal mėnulio kalendorių, aštuntąją ketvirtojo mėnesio dieną, todėl kiekvienais metais renginio data keičiasi, bet dažniausiai įvyksta vieną balandžio arba gegužės savaitgalį prieš Budos gimimo dieną. 2020 m. Jonduinghuo buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą (UNESCO Intangible Cultural Heritage 2020). Pavadinimo reikšmė Festivalis yra žinomas kaip Jonduinghuo, bet dažnai yra išverčiamas kaip lotoso žibintų festivalis arba žibintų uždegimo festivalis (pavadinime: kor. 연, yeon – lotosas, kor. 등, deung – žibintas). Lotosas budizme siejamas su tyrumu, ištikimybe ir yra laikomas šventu. Ši gėlė yra nušvitimo simbolis tiem, kurie meditavo arba medituos pagal budizmo dėsnius, bei jais pasikliaus ir bus jų sekėjais. Lotosas yra saulė – aktyviausias dievų elementas (Ward 1952, p. 135). Todėl šventė pavadinta būtent lotoso žibintų festivaliu....
Daugiau
Pietų Korėjos Hahoe kaimo UNESCO paveldas
Hahoe etnografinis kaimas (kor. 안동하회마을 Andong Hahoe Ma-eul) – tai tradicinis Korėjos kaimas, įsikūręs Andonge, Gyeongsangbuk-do provincijoje, Pietų Korėjoje. Jis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 2010 m. (UNESCO, 2010). Šis kaimas, garsėjantis gerai išsaugotais tradiciniais namais ir konfucianizmo kultūra, yra puikus Džosono (kor. 조선 Choson) dinastijos (1392–1897) yangbano (kor. 양반 yangban) (kilmingos klasės) gyvenvietės pavyzdys. Pavadinimas „Hahoe“ reiškia „vingiuojanti upė“, nes kaimą supa Nakdongo upė (kor. 낙동강 Nakdonggan), kuri suteikia jam natūralią gynybinę poziciją. Ši geografija ne tik saugojo kaimą nuo priešų, bet ir prisidėjo prie harmoningos aplinkos kūrimo (UNESCO 2010). Istorinė reikšmė ir architektūra Hahoe liaudies kaimas buvo įkurtas XVI a. ir iki šiol yra gyvenamas Rju klano (kor. 류 Ryu). Riū šeima buvo viena iš kilmingiausių šeimų regione ir turėjo didelę įtaką vietos kultūrai ir mokslui, ypač konfucianizmo skleidimui (Kim 2021). Kaimo išdėstymas atspindi tradicinius...
Daugiau
Šiaurės Korėjos Rjugjongo viešbutis
Rjugjongo viešbutis (kor. 류경 호텔 Ryugyong) – Šiaurės Korėjos sostinėje, Pchenjane (kor. 平壤/평양 Pyongyang), nebaigtas statyti dangoraižis. Statinys dažnai vadinamas „tuščiu milžinu“ arba „vaiduoklių viešbučiu“ ir yra vienas iš labiausiai kontraversiškų statinių Šiaurės Korėjoje. 105 aukštų viešbutis šalies sostinėje rodo Šiaurės Korėjos norą tapti modernia valstybe, atskleidžia šalies socialinius ir ekonominius trūkumus. 1987 m. pradėtas statyti viešbutis iki šiol yra oficialiai nebaigtas ir nenaudojamas. Rjugjongo viešbučio statybos istorija Viešbutis buvo pradėtas statyti kaip projektas, skirtas pademonstruoti Šiaurės Korėjos galimybes kitoms pasaulio šalims. Pradėjus projektą 1987 m., jį užbaigti buvo planuota 1989 m., norint paminėti XIII Pchenjano Pasaulio jaunimo ir studentų festivalį (Stanton 2008). Viešbutis turėjo būti aukščiausias pastatas ne tik Šiaurės Korėjoje, bet ir visame pasaulyje. Statybų procesas pirmaisiais metais buvo sklandžiai ir sparčiai vykdomas, tačiau pradėjo stoti dėl ekonominių trikdžių, kurie kilo 1992 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo....
Daugiau
Džiosung sadžia
Džiosung sadžia (kor. 저승사자 jeoseung saja) – tai korėjiečių mitologinė būtybė, mirties personifikacija. Ji dar žinoma kaip giltinė, nors kai kuriais aspektais (tokiais kaip išvaizda, charakteriu, žmonių požiūriu į jas) labai skiriasi nuo vakarų šalių mitologijose egzistuojančių giltinių, bet atlieka tą pačią pareigą – palydi sielas į pomirtinį pasaulį. Jos vardas iš esmės reiškia ,,mirusiųjų pasaulio pasiuntinys“ – ,,džiosung“ (저승, jeoseung) reiškia pomirtinį pasaulį, o ,,sadžia“ (사자, saja) – pasiuntinį (Conliffe 2022). Korėja turi begalę tradicinių istorijų ir prietarų, ypatingai susijusių su paranormaliais reiškiniais tokiais kaip vaiduokliai (kor. 귀신 gwisin), goblinai (kor. 도깨비 dokkaebi), devyniauodegės lapės (kor. 구미호 gumiho) ir t.t. Kilmė Džiosung sadžia kilmė gali būti siejama su senovės šamanistiniais įsitikinimais Korėjoje. Tradiciniame korėjiečių šamanizme buvo tikima, jog mirusiųjų dvasioms reikia palydos tam, kad rastų kelią į pomirtinį pasaulį. Džiosung sadžios vaidmuo buvo vadovauti šioms dvasioms jų kelionėje ir...
Daugiau
Pietų Korėjos rašytoja Han Kang
Han Kang (kor. 한강 Han Gang) – žymi Pietų Korėjos poetė, beletristė ir menininkė, 2016 m. apdovanota tarptautine Bukerio premija už romaną „Vegetarė“ (kor. 채식주의자 Chaesigjuuija). Išgarsėjo po šios knygos vertimo į anglų kalbą pasirodymo 2015 m. Apie autorę Han Kang gimė Kvangdžiu (kor. 광주 Gwangju) 1970 m., nuo dešimties augo Seule (kor. 서울 Seoul), studijavo privačiame Jonse universitete (kor. 연세대학교 Yeonse-daehaggyo) šiuolaikinę korėjiečių literatūrą (Han Kang 2022). Han Kang šeimoje yra ne vienas rašantysis: jos abu broliai kuria, o tėvas, Han Sing-vonas (kor. 한승원 Han Seung-won), taip pat žymus ir pripažintas P. Korėjos rašytojas (Fan 2018). Prieš susilaukiant Han Kang, jos tėvai prarado dukterį, prabėgus vos dviem valandoms po gimdymo (Beckerman 2017). Šis įvykis paliko žymę ne tik rašytojos tėvų sąmonėje, bet ir jos pačios gyvenime – savo tėvų akyse Han Kang užėmė mirusios sesers vietą. Iš šios patirties...
Daugiau
Kim Sovolas
Kim Džiongšik (kor. 김정식 Kim Jeong-sik), žinomas pravarde Sovol (kor. 소월 Sowol), kuri išvertus – reiškia „baltasis mėnulis”. Jis laikomas vienu iškiliausių ir ryškiausių ankstyvojo modernizmo poetų, kurio gyvenimas pasižymėjo trumpalaikiškumu. Nors Sovolas gyveno trisdešimt dvejus metus (1902–1934 m.) ir 1925 m. išleido tik vieną poezijos rinkinį, pavadintą „Azalijos” (kor. 진달래꽃 Chindallaekkot), tačiau už savo indėlį į korėjietišką poeziją jis pelnė XX a. mylimiausio bei geriausiai žinomo Korėjos poeto vardą. Jo poezijos rinkiniai buvo publikuoti dideliais tiražais, ypač XXa. 6-7 dešimtmečiais, kai į Pietų Korėjos vidurinės mokyklos programą buvo įtraukta jo kūryba. XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai atsirado didelis susidomėjimas poeto socialine bei politine role, pasigirdo kritikų priekaištai, jog poetas nesugebėjo tinkamai įsitraukti į socialinių bei politinių problemų sprendimų svarstymus komplikuotu Korėjos okupacijos laikotarpiu (1910–1945 m.). Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio fiksuojamas objektyvesnis poeto gyvenimo bei veiklos vertinimas, kuris...
Daugiau
Džiultagis
Džiultagis Džiultagis (kor. 줄타기 jultagi) – tai tradicinis korėjiečių vaikščiojimo įtemptu lynu pasirodymas. Ėjimas lynu yra plačiai paplitusi pramoga visame pasaulyje, tačiau Korėjoje, skirtingai nei kitose šalyse, per pasirodymą atliekami ne tik akrobatiniai triukai, bet ir dainuojama, šokama ir juokaujama (Cultural Heritage Administration 2023). Džiultagis buvo keliaujančių trupių pasirodymų dalis ir viena populiariausių pasilinksminimo formų tradicinėje Korėjoje (Encyclopedia of Korean Seasonal Customs 2010, p. 244). Paveldas 1976 m. Pietų Korėjos vyriausybė paskelbė džiultagį svarbiu nematerialiuoju kultūros paveldu Nr. 58, o 2011 m. korėjietiškas tradicinis vaikščiojimas lynu buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šiuo metu Pietų Korėjoje yra likęs vienintelis pripažintas tradicinio korėjietiško lyno vaikščiojimo praktikuotojas Kim Degjunas (kor. 김대균, Kim Dae Gyun) (Kim ir kiti 2019, p. 10). Istorija Nors tiksli džiultagio kilmė nežinoma, ši tradicija greičiausiai atkeliavo iš Kinijos arba prasidėjo Centrinės Azijos Trijų karalysčių laikotarpiu...
Daugiau
Minhva
Minhva (kor. 민화, minhwa) yra viena iš Korėjos meno paveldo rūšių, kuri labiausiai buvo paplitusi nuo XVII a. iki XIX a., t. y. iki Didžiojo Džiosono Karalystės (kor. 조선국, Choseon) eros pabaigos (Koehler et al. 2010). Minhva įprastai yra vadinamas Korėjos liaudies menu, kadangi žmonės, kūrę meno kūrinius šiuo stiliumi, buvo nežinomi arba dažnai keliaujantys. Nepaisant to, jog jie turėjo sugebėjimų tapyti, negalėjo mokytis profesionalaus meno dėl finansinio nepritekliaus ir socialinės padėties. Minhva buvo tapoma ne tik keliaujančių po kaimus dailininkų, bet ir karališkuose rūmuose dirbančių profesionalų (sud. Brown ir Hutton 2011). Nors minhva galėtų būti vadinama keistu, vaikišku ar primityviu menu dėl spalvų ryškumo, įvairumo ir kontrastingumo, karikatūriško stiliaus piešimo būdo, tačiau Didžiojo Džiosono dinastijos metais atliko svarbų vaidmenų. Paveikslai ne tik buvo naudojami kaip dekoracijos, bet jie įamžino paprastų žmonių norus, įsitikinimus ir moralines vertybes (Koehler et...
Daugiau
Sansa
Sansa (kor. 산사, 한국의 산지승원, Sansa, Hangug-ui sanjiseung-won) – tai septyni budistų kalnų vienuolynai-šventyklos, esantys Korėjos pusiasalio pietinėse provincijose, 2018 m. įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage list, 2018). Šios septynios į sąrašą įtrauktos šventyklos yra: Tongdosa (kor. 통도사, Tongdosa), Busoksa (kor. 부석사, Buseoksa), Bongdžongsa (kor. 봉정사, Bongjeongsa), Bobdžusa (kor. 법주사, Beopjusa), Magoksa (kor. 마곡사, Magoksa), Sonamsa (kor. 선암사, Seonam-sa), Dehungsa (kor. 대흥사, Daeheungsa) (Koreansansa.net). Visos šios šventyklos buvo pastatytos tarp VII ir IX a., klestėjo Gorjo (kor. 고려, Goryeo) dinastijos (918–1392 m.) laikotarpiu. Nors šie vienuolynai turi sąsajų su daugeliu skirtingų budistinių atšakų mokymų, bet šias šventyklas sieja bendras, korėjietiškiems vienuolynams būdingas erdvės paskirstymas. Šių pastatų erdves sudaro atviras kiemas, vadinamas madangu (kor. 마당, Madang), apsuptas keturių pagrindinių pastatų: Deungdžonas (kor. 대웅전, Daeungjeon, liet. „Budos salė“), paviljonas, paskaitų salė, vadinama bobdangu (kor. 법당, Beopdang), ir...
Daugiau
Ugnies šunys (Bulge)
Ugnies šunys, arba Bulge (kor. 불 개, bul gae), yra mitiniai padarai korėjiečių mitologijoje. Vadinami šunų žvėrimis iš Tamsos karalystės, Ugnies šunys korėjiečių mitologijoje visada vejasi Saulę ir Mėnulį, sukelia užtemimus, nes įkanda dangaus kūnams. Šios mitologinės būtybės paaiškina tokius reiškinius, kaip Saulės ir Mėnulio užtemimai (Chung 2014, p. 205). Mitas Mitas, užfiksuotas veikale Liaudies mitai iš Korėjos (kor. 한국의 썰워, hangugui seolwo), pasakoja, kad danguje buvo daug sferų. Vienoje iš jų, Tamsos karalystėje, Tamsos karalius Gamangnara ( kor. 가막나라, gamangnara) buvo nuo visko pavargęs. Mite pasakojama, kad karalius pradėjo nekęsti tamsos ir ilgėtis dangaus kūnų šviesos: Saulės ir Mėnulio. Gamangnara nusprendė šias šviesas sugauti, o tam padaryti nusiuntė savo nuožmų žvėrį – Ugnies šunį Bulge (kor. 불 개, bul gae). Savo šeimininko įsakymu Ugnies šuo nusprendė pirmiausia pulti Saulę, bet, atsikandęs jos ir norėdamas nunešti į Tamsos karalystę, nudegė nasrus. Saulė buvo per karšta. Ugnies...
Daugiau
