Minhva
Minhva (kor. 민화, minhwa) yra viena iš Korėjos meno paveldo rūšių, kuri labiausiai buvo paplitusi nuo XVII a. iki XIX a., t. y. iki Didžiojo Džiosono Karalystės (kor. 조선국, Choseon) eros pabaigos (Koehler et al. 2010). Minhva įprastai yra vadinamas Korėjos liaudies menu, kadangi žmonės, kūrę meno kūrinius šiuo stiliumi, buvo nežinomi arba dažnai keliaujantys. Nepaisant to, jog jie turėjo sugebėjimų tapyti, negalėjo mokytis profesionalaus meno dėl finansinio nepritekliaus ir socialinės padėties. Minhva buvo tapoma ne tik keliaujančių po kaimus dailininkų, bet ir karališkuose rūmuose dirbančių profesionalų (sud. Brown ir Hutton 2011). Nors minhva galėtų būti vadinama keistu, vaikišku ar primityviu menu dėl spalvų ryškumo, įvairumo ir kontrastingumo, karikatūriško stiliaus piešimo būdo, tačiau Didžiojo Džiosono dinastijos metais atliko svarbų vaidmenų. Paveikslai ne tik buvo naudojami kaip dekoracijos, bet jie įamžino paprastų žmonių norus, įsitikinimus ir moralines vertybes (Koehler et...
Daugiau
Sansa
Sansa (kor. 산사, 한국의 산지승원, Sansa, Hangug-ui sanjiseung-won) – tai septyni budistų kalnų vienuolynai-šventyklos, esantys Korėjos pusiasalio pietinėse provincijose bei 2018 m. įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage list, 2018). Šios septynios, į sąrašą įtrauktos, šventyklos yra: Tongdosa (kor. 통도사, Tongdosa), Busoksa (kor. 부석사, Buseoksa), Bongdžongsa (kor. 봉정사, Bongjeongsa), Bobdžusa (kor. 법주사, Beopjusa), Magoksa (kor. 마곡사, Magoksa), Sonamsa (kor. 선암사, Seonam-sa), Dehungsa (kor. 대흥사, Daeheungsa) (Koreansansa.net). Visos šios šventyklos buvo pastatytos tarp VII ir IX a. bei klestėjo Gorjo (kor. 고려, Goryeo) dinastijos (918-1392 m.) laikotarpiu. Nors šie vienuolynai turi sąsajų su daugeliu skirtingų budistinių atšakų mokymais, tačiau, šias šventyklas sieja bendros, korėjietiškiems vienuolynams būdingos, erdvės bei jų išdėstymas. Šių pastatų erdves sudaro atviras kiemas, vadinamas madangu (kor. 마당, Madang) apsuptas keturių pagrindinių pastatų (Deungdžonas (kor. 대웅전, Daeungjeon, liet. „Budos salė“), paviljonas, paskaitų salė, vadinama bobdangu...
Daugiau
Ugnies šunys (Bulge)
Ugnies šunys arba Bulge (kor. 불 개, bul gae) yra mitiniai ugnies šunys korėjiečių mitologijoje. Vadinami šunų žvėrimis iš tamsos karalystės, Ugnies šunys korėjiečių mitologijoje visada vejasi saulę ir mėnulį, ir sukelia užtemimus, įkasdami į dangaus kūnus. Šios mitologinės būtybės paaiškina tokius reiškinius, kaip saulės ir mėnulio užtemimai (Chung 2014, p. 205). Mitas Mitas, užfiksuotas veikale „Liaudies mitai iš Korėjos“ (kor. 한국의 썰워, hangugui seolwo), pasakoja, kad danguje buvo daug sferų. Vienoje iš jų, Tamsos karalystėje, tamsos karalius Gamangnara ( kor. 가막나라, gamangnara) buvo pavargęs nuo visko. Mitas pasakoja, kad karalius pradėjo nekęsti tamsos ir ilgėtis dangaus kūnų šviesos: saulės ir mėnulio. Gamangnara nusprendė šias šviesas sugauti, o tam padaryti nusiuntė savo nuožmų žvėrį, ugnies šunį Bulge (kor. 불 개, bul gae). Savo šeimininko įsakymu, Ugnies šuo nusprendė pirmiausia atakuoti saulę, bet atsikandęs jos ir norėdamas nunešti atgal į...
Daugiau
Imugis
Imugis (kor. 이무기 Imugi) yra iš Korėjos mitologijos kilusi žalčio, gyvatės arba pitono pavidalo būtybė, kuri siekia tapti drakonu. Tai tarsi drakono pirminė forma. Imugis yra dažniausiai pasitaikantis šio padaro pavadinimas, tačiau šie drakonais dar nevirtę gyvatės formos padarai turi ir kitų galimų pavadinimų kaip: išimis (kor. 이시미, ishimi), miris (kor. 미리, miri), baris (kor. 바리 bari) ir t. t. (Kim 2004). Korėjietiškoje mitologijoje kiekvienas kalnas yra personifikuotas ir turi po jį įkūnijantį drakoną, o vandens telkiniuose gyvena mažesnę galią bei statusą turinčios būtybės, tarp jų ir imugiai, ir tikima, kad šias būtybes galima pakreipti savo naudai pasitelkiant aukas ir maldas. Mituose žaltys dažnai naudojamas kaip šių menkesnio statuso ir galios drakono prototipų sinonimas. Virsmas tikruoju drakonu prasideda nuo imugio pavidalo: imugis turi išgyventi tūkstantį metų įkalintas kalnuose bei dar tūkstantį metų vandenyje tam, kad pasiektų galutinę formą ir...
Daugiau
Trys senelės Jongdung sūnūs
Trys senelės Jongdung sūnūs – Goulna (kor. 고을나, Goeulna), Bulna (kor. 부을나, Bueulna) ir Rjangulna (kor. 량을나, Ryangeulna) – trijų Džedžiu (kor. 제주, Jeju) salos klanų pusdieviai, gerai žinomi šioje saloje. Jie – senelės Jongdung (kor. 영등할망, Yeongdeung-halmang), Džedžiu salos vėjo ir jūros deivės, sūnūs (Wozniak, 2011). Sakoma, jog Senelė Jongdung iš viso turėjo „penkis šimtus vaikų, bet tik Goulna, Bulna ir Rjangulna pasižymėjo savo veikla“ (Byung, 2009). Atsiradimo versijos Pirmąją pateikia Samsongo (kor. 삼성, Samseong) mitologija (kilusi iš Tamna karalystės Džedžiu saloje). Sakoma, jog trys broliai iškilo iš žemės ir tapo pirmaisiais Džedžiu salos gyventojais. Atsiradę jie gyveno saloje ir užsiėmė medžiokle, o drabužius pasidarydavo iš sumedžiotų žvėrių kailio. Vieną dieną jie salos rytinėje pakrantėje pastebėjo skrynią, kurioje buvo pasiuntinys, dėvintis violetinį apdarą su raudonu diržu, ir akmeninė dėžutė. Dėžutėje lindėjo trys mėlynais drabužiais apsirengusios merginos, veršiukas, kumeliukas ir...
Daugiau
Gangčori
Gangčori (kor. 강철이, Gangcheori) – drakono formos būtybė korėjiečių mitologijoje, kuri pirmą kartą paminėta XVII a. (Jibong Yuseol, 1614). Apie Gangčori Ši būtybė tradiciškai buvo labai populiari Korėjoje. Gangčori ne tik turėjo pavadinimą, priklausomai nuo regiono, jis dar buvo vadinamas Kkangcheol (kor. 깡철), ir Ggoangcheol (kor. 꽝철), t.y. „Plienu“. Ši būtybė yra labiau panaši į gyvatę negu į drakoną, tačiau jis gali laisvai skristi danguje. Jis neturi jokių karališkų ženklų. Vietoj to, jos žvynai yra juodi ir slidūs. Akys tamsiai raudonos kaip kraujas, kas simbolizuoja ugnį. Tai ugnies savybių turinti būtybė, kuri dėl šios savybės negalėjo tapti tikru drakonu. Gangčori yra keista būtybė. Gyvatės ir kitos giminiškos būtybės yra vandens būtybės, tačiau skirtingai negu gyvatės, jis pasižymi išdegusiais laukais, miško gaisrais, sukeliantis audras kartu su kruša, išdžiovindamas visus kalnus ir upelius, priversdamas išdžiūti net debesis, tai jis padaro skleisdamas iš kūno...
Daugiau
Gjongboko rūmai
Gjongboko rūmai (kor. 경복궁, Gyeongbokgung) yra viena iš žinomiausių istorinių vietų Seule. Pavadinimas išsiverčia į „rūmai, kuriuos palaimino dangus“. Šie rūmai buvo pastatyti 1395 m., Džiosono (kor. 조선, Joseon) dinastijos (1392–1910) pradžioje, valdant pirmajam karaliui Taedžo (kor. 태조, Taejo). Gjongboko rūmai yra didžiausias iš penkių didžiųjų rūmų, kuriuos sudaro: Čangdoko rūmai (kor. 창덕궁 Changdeokgung), Čangjongo rūmai (kor. 창경, Changgyeonggung), Doksu rūmai (kor. 덕수궁, Deoksugung) bei Gjonghui rūmai (kor. 경희궁, Gyeonghuigung); tai buvo Džiosono dinastijos karalių namai bei Džiosono vyriausybės būstinė. Šias patalpas sunaikino gaisras per Japonijos invaziją dar žinomos kaip Imdžino karas (kor. 임진왜란, Imjinwaeran), kuris vyko 1592-1598 m. Tačiau visi rūmų pastatai vėliau buvo atkurti valdant karaliui Godžongui (kor. 고종, Gojong) 1852-1919 m. (Visit Korea, 2020). Istorija 1394 m., ankstyvaisiais Džiosono dinastijos laikais, Korėjos sostinė buvo perkelta iš Kėsongo (kor. 개성시, Kaesongshi), šiuolaikinės Šiaurės Korėjos teritorijos, į Seulą,...
Daugiau-130x130.jpg)
Jun Šimdok
Jun Šimdok (kor. 윤심덕, Yoon Shim-deok) (1897-1926 m.) – aktorė, pirmasis profesionalus Korėjos sopranas. Ši asmenybė išgarsėjo dėl savo kūrybos dainos „Mirties himnas“ žodžių ir dėl pasirinkimo kartu su Kim Vudžinu nutraukti gyvenimą jaunystėje. Ankstyvasis gyvenimo laikotarpis Jun Šimdok gimė 1897 m. liepos 25 dieną krikščioniškoje keturių vaikų šeimoje. Tuo metu Pchenjane (dabar Š. Korėjos sostinė) gyvenę tėvai buvo neturtingi, tačiau dėl tikėjimo buvo pasiryžę suteikti vaikams galimybę mokytis nepaisant finansinių sunkumų. Visi vaikai šioje šeimoje buvo gabūs muzikai: jaunesnysis Jun Šimdok brolis buvo baritono dainininkas, jaunesnioji sesuo – pianistė, o pati Jun Šimdok tapo pirmąja soprano dainininke Korėjoje (Corfield, 2013). Dainininkė baigė Pchenjano mergaičių mokyklą Sungve (kor. 숭의여자고등학교; Soongeui yeoja kodeung hakkyo). Vėliau įstojo į Kjongi merginų koledžą (kor. 경기여자고등학교; Kyeongki yeoja kodeunghakkyo) skirtą būsimiems mokytojams ir gydytojams (Rock On the Rice, 2019). Po maždaug metus trukusio darbo...
Daugiau
Mapo tiltas
Mapo tiltas (kor. 마포대교, Mapodaegyo) – tai 1 400 m ilgio tiltas, esantis Pietų Korėjos sostinėje Seule. Jis jungia du – Mapo (kor. 마포, Mapo) ir Jongdiungpo (kor. 영등포구, Yeongdeungpo) – rajonus, esančius skirtingose Hangano (kor. 한강, Hangang) upės krantuose. Šis tiltas pradėtas statyti 1968-ųjų metų vasarį, statybos truko virš dvejų metų. Tik pastatytas tiltas vadinosi Seulo tiltu (kor. 서울대교, Seuldaegyo), bet 1984-aisiais buvo pervadintas į Mapo tiltą. Mapo tiltas ir savižudybės Mapo tiltas labiau žinomas kaip Korėjos mirties tiltas. Pietų Korėja pagal savižudybių skaičių patenka į pirmąjį dešimtuką – informuojama, jog čia kiekvieną dieną vidutiniškai 43 žmonės nusprendžia pakelti ranką prieš save. Priežastys skirtingos, bet išskiriama keletas dažniausiai pasitaikančių: tai problemos, kylančios šeimoje, mokykloje, nelaiminga meilė bei sparčiai besivystanti šalies ekonomika, visuomenės spaudimas, stipri konkurencija – siekiama būti sėkmingu, gerai pasirodyti visuomenei, užsitikrinti stabilų gyvenimą ir t.t. Šios...
Daugiau
Eik-Stok
Eik-stok (kor. 고스톱, goseutop) dar vadinamas Huatu (화투, hwatu), Godori (고도리, godori) arba Matgo (맞고, matgo), jei žaidėjų skaičius yra du, – populiarus korėjietiškas kortų žaidimas, žaidžiamas naudojant huatu arba hanafuda kortų kaladę. Šis žaidimas yra vakarietiško kortų žaidimo „žvejas“ atitikmuo, kuomet žaidimo tikslas yra surinkti kelias to paties tipo kortas. Atsiradimas ir populiarumas Eik-stok yra korėjietiška versija Japonijoje atsiradusio Koi-koi žaidimo, žaidžiamo su hanafuda kortomis (Culli, 1895), tačiau tiek viena, tiek kita šalis perėmė skirtingus niuansus iš viena kitos ir pritaikė žaidimą savo kultūroms. Nepaisant jo šaknų, Japonijoje šis žaidimas yra ne toks populiarus nei P. Korėjoje: kadangi Eik-stok yra dažnai žaidžiamas lošimo tikslais, jis dažnai kelia neigiamas asociacijas su jakudza (Sloper, 2003a). P. Korėjoje Eik-stok dažnai žaidžiamas neformaliuose šeimos susitikimuose, ypač per tokias šventes kaip Naujieji metai ar Čusokas (추석, Chuseok)(Culli, 1895), kartais po oficialios laidotuvių ceremonijos dalies (Lee,...
Daugiau
