Pages Navigation Menu

Azijos enciklopedija internete

Naujausi straipsniai

Teru teru bodzu

Parašė Ugnė Gelažinytė - 2019-01-23 - Japonija

Teru teru bodzu (jap. てるてる坊主, teru teru bōzu) – tradicinė rankų darbo lėlytė, kabinama už durų, langų ar pastogėse tikintis, jog ši prišauks giedrus orus. Lėlės pavadinimas susideda iš dviejų skirtingų žodžių: teru (jap.てる, teru), kuris reiškia „šviesti, švytėti“, ir bodzu ( jap. 坊主, bōzu), kuriuo vadinami budistų vienuoliai. Pažodinis vertimas – „švytėk, švytėk vienuoli“. Pats pavadinimas yra užuomina į tikėjimą vienuolių magiškomis galiomis, kuomet atlikdami ritualus šie gebėdavo gydyti, atlikti egzorcizmus ir valdyti orus. Yra sakoma, jog pati lėlė simbolizuoja pliką vienuolio galvą ir yra daroma tuomet, kai norima, kad sekančią dieną šviestų saulė, kurios spinduliuose blizgėtų ir pati vienuolio galva. Lėlytė paprastai būna balta, primena vaiduoklį ir yra daroma iš audinio arba popieriaus lapelių. Kilmė Iki mūsų dienų išliko ne viena legenda aiškinanti apie teru teru bodzu kilmę. Japonijos folkloro tradicijas tyrinėjantys istorikai teigia, jog teru teru bodzu tradicija į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代, Heian jidai) (794-1185). Pirmoji legenda pasakoja apie „Gero oro vienuolį“ ir jo tragišką likimą feodaliniu Japonijos istorijos laikotarpiu. Vienas vienuolis, nuolatinio ir stipraus lietaus nualintam kaimui, pažadėjo sustabdyti liūtį ir taip išgelbėti jų dirbamus laukus. Vis dėlto, vienuolis savo užkalbėjimais nesugebėjo pakeisti situacijos, todėl įsiutęs regiono feodalas liepė nukirsti vienuoliui galvą, suvynioti ją į baltą audinį ir pakabinti kaip talismaną, tikintis prišaukti gerą orą. (McGee, 2016). Antrojoje pasakojimo versijoje, už...

Daugiau

Tomiokos šilko fabrikas

Parašė Vitalija Jakonytė - 2019-01-23 - Japonija

Tomiokos šilko fabrikas (jap. 富岡製糸場, Tomioka Seishijou) – tai 1872 m. Tomiokos mieste, Gunmos prefektūroje, Meidži laikotarpio vyriausybės įsteigta ir 115 metų veiklą vykdžiusi šilko verpimo gamykla. Tuo laikotarpiu ši žaliavinio šilko verpimo gamykla buvo laikoma didžiausia pasaulyje. Tomiokos šilko fabrikas pastatytas siekiant įgyvendinti šiuos tris tikslus: supažindinti Japoniją su vakarietiškomis šilko verpimo technologijomis, įtraukti vadovų pareigas užimančius užsieniečius į Japonijos verslo rinką, įdarbinti ir apmokyti šilko verpimo amato moteris iš visos Japonijos (World Heritage Site 2014). Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais Tomiokos šilko gamyklos kompleksas buvo pripažintas kaip vienas geriausių ir sėkmingiausių japoniškos ir vakarietiškos kultūros bendradarbiavimo pavyzdžių. Fabrikas buvo uždarytas 1987 m., kai dėl rinkoje sumažėjusios šilko paklausos, gamykla patyrė didelių finansinių nuostolių (World Heritage Site 2014). Dėl pastatų vakarietiškos architektūros autentiškumo, to laikmečio šilko verpimo technologijų bei įrangos išsaugojimo, 2014 m. Tomiokos šilko fabrikas buvo įtrauktas į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage list 2014). Istorija Prasidėjus Meidži restauracijos laikotarpiui, Japonijos vyriausybė norėjo užmegzti bei plėtoti ekonominius santykius su Vakarų valstybėmis. 1870 m. Japonijos vyriausybė paruošė Tomiokos šilko fabriko projektą, kuriuo buvo siekiama pagerinti labai žemos kokybės žaliavinio šilko gamybos apimtis. Tuo laikotarpiu Prancūzija garsėjo savo moderniausiomis šilko verpimo technologijomis. Siekdama užmegzti ryšius su aukščiausios kokybės šilką gaminančiomis valstybėms, Japonijos vyriausybė fabriko vadovo pareigas pasiūlė prancūzui Paului Brunatui ir jo 11 ekspertų komandai (Ma, 2005)....

Daugiau

Issei Sagava

Parašė Vera Jakovleva - 2019-01-23 - Japonija

Issei Sagava (jap. 佐川 一政, Sagawa Issei) – japonų verslininko sūnus, rašytojas, literatūros kritikas, žudikas, nekrofilas ir visame pasaulyje išgarsėjęs kanibalas. Studijuodamas Paryžiaus Sorbonos universitete, 1981 m. vasarą nužudė olandų kilmės moterį Renė Hartvelt ir jos kūno dalis vėliau panaudojo kanibalizmo procese. Praleidęs du metus Prancūzijos kalėjime, 1983 m. jis buvo deportuotas į tėvynę ir uždarytas į Tokijaus psichiatrijos ligoninę. Paleistas į laisvę Issei Sagava tapo vietine Japonijos įžymybe. Vaikystė Issei Sagava gimė 1949 m. balandžio 26 d., Kobėje (jap. 神戸, Kōbe)....

Daugiau

Sodžiu

Parašė Urtė Butkutė - 2019-01-23 - Pietų ir Šiaurės Korėja

Sodžiu (kor. 소주, soju) – tradicinis Pietų Korėjos alkoholinis gėrimas, gaminamas iš ryžių, miežių bei saldžiųjų bulvių. Šis bespalvis, 14-24% alkoholinis gėrimas yra lengvo, gaivaus ir sodraus skonio. P. Korėjoje Sodžiu yra itin populiarus, jis neretai vadinamas šalies nacionaliniu gėrimu (Suh, 2004). Jis yra dažnai naudojamas įvairiems kokteiliams gaminti, iš kurių garsiausias yra somekas (kor. 소맥, somaek). Sodžiu yra išpilstomas į išskirtines žalio stiklo pakuotes, kurias galima išvysti daugelyje P. Korėjos, Kinijos ir Japonijos parduotuvių. Istorija Sodžiu gėrimo kilmės vieta yra siejama su Arabijos pusiasaliu. Jo gyventojai...

Daugiau

Suvono Hvasiongo tvirtovė

Parašė Titas Vaitkevičius - 2019-01-23 - Pietų ir Šiaurės Korėja

Suvono Hvasiongo tvirtovė (kor. 수원 화성, rom. Suwon Hwaseong), yra Čiosono dinastijos laikotarpiu (kor. 조선, rom. Chosun) (XIV a. – XIX a.), iš akmens bei plytų, sumūryta gynybinė tvirtovė, esanti pačiame Suvono miesto centre, Kiongido provincijoje (kor. 경기도, rom. Gyeonggi-do), Pietų Korėjoje. Ji buvo pastatyta valdant karaliui Džiongdžio (kor. 정조, rom. Jeongjo) (1752 m. spalio 28 d.  – 1800 m. rugpjūčio 18 d.). Tvirtovė buvo skirta ne tik gynybinių funkcijų atlikimui, bet ir tarnavo kaip karaliaus Džiongdžio tėvo, Princo Sado, palaikų saugojimo vieta. Tvirtovės...

Daugiau

Bak Džionghui

Parašė Simona Armonavičiūtė - 2019-01-22 - Pietų ir Šiaurės Korėja

Bak Džionghui (kor. 박정희, Bak Jeonghui) (1917 m. lapkričio 14 d. – 1979 m. spalio 26 d.) – generolas, valstybinio perversmo lyderis, trečiasis Korėjos Respublikos prezidentas. Bak Džionghui valdymas prasidėjo 1961 m., šalyje įvykdžius valstybinį perversmą. Oficialiai prezidento pareigas jis ėjo penkias kadencijas, nuo 1963 m. iki savo mirties 1979 m. spalio 26 d. Jo valdymo laikotarpis pasižymėjo diktatorišku rėžimu bei sparčiu Pietų Korėjos ekonomikos augimu, kuris padėjo šaliai išsivaduoti iš skurdo ir tapti viena iš Azijos rinkos lyderių. Ankstyvasis gyvenimas Bak...

Daugiau

Bonsai

Parašė Rūta Katinaitė - 2019-01-22 - Japonija

Bonsas (jap. 盆栽, Bonsai) – vazoninis nykštukinis medelis. Tiesioginis vertimas iš japonų kalbos reiškia „pasodintas dubenyje“. Šie miniatiūriniai medeliai, kurie sukuria medžio, augančio laukinėje gamtoje įvaizdį yra  daugelį metų formuojami remiantis specifinėmis technikomis ir pačio žmogaus sukaupta asmenine patirtimi. Bonsų meno raidos istorija Bonsų menas susiformavo prieš daugiau nei 2000 metų Kinijoje. Kinai kūrė miniatiūrinius gamtos peizažus tikėdami, jog jie turi magiškų galių. Japonijoje šis menas išpopuliarėjo Kamakuros laikotarpiu (jap. 鎌倉時代, Kamakura jidai, 1185–1333) kartu su kitais iš Kinijos į Japoniją...

Daugiau

Sakmė apie princą Gendžį

Parašė Rasa Nikžentaitytė - 2019-01-22 - Japonija

Sakmė apie princą Gendžį (jap. 源氏物語, Genji Monogatari ) – yra klasikinis japonų literatūros kūrinys, kuris buvo parašytas Heiano laikotarpiu gyvenusios imperatoriaus dvaro freilinos, žinomos Murasaki Šikibu (jap. 紫 式部, Murasaki Shikibu) pseudonimu. „Sakmė apie princą Gendžį“ yra laikoma pirmuoju pasaulio romanu, kuriam taip pat gali būti priskirti psichologinio ir modernaus romano titulai (Chelsea Bernard, 2014). Autorė Murasaki Šikibu buvo Heiano periodo metu gyvenusi rašytoja ir poetė (975–978 m. – 1016–1031 m.), kuri XI a. pradžioje tarnavo Takacukasos imperatoriaus rūmuose. Murasaki...

Daugiau

Karštosios versmės

Parašė Neringa Povilavičiūtė - 2019-01-22 - Japonija

Karštosiomis versmėmis (jap. 温泉, Onsen) yra vadinamas magmos ar įkaitusių uolienų sušildytas ir į žemės paviršių trykštantis požeminis vanduo. Japonija garsėja savo karštųjų versmių kurortais, kurių skaičius siekia apytiksliai tris tūkstančius. Karštosios versmės gali būti tiek gamtinės kilmės, tiek dirbtinės. Karštųjų versmių gamtos reiškinys yra būdingas visam Japonijos salynui, nes šalies teritorija yra išsidėsčiusi aktyvioje vulkaninėje zonoje. Karštųjų versmių vanduo yra prisotintas įvairiomis mineralinėmis medžiagomis, kurios turi atpalaiduojančių, gydomųjų ir žmogaus imunitetą stiprinančių savybių. Karštosios versmės yra neatsiejama Japonijos kultūros dalis,...

Daugiau

Tendžino festivalis

Parašė Laura Banelytė - 2019-01-22 - Japonija

Tendžino festivalis (jap. 天神祭, Tenjin matsuri) yra vienas iš trijų didžiausių Japonijos festivalių, į kurį kiekvienais metais susirenka daugiau nei milijonas žmonių (Japan Guide, 2018). Šventė vyksta liepos 24 – 25 dienomis, trečiame pagal dydį Japonijos Osakos mieste. Šis festivalis yra vienas seniausių Japonijoje, jo ištakos siekia 951-uosius mūsų eros metus. Tendžino festivalis yra paremtas šintoizmo religinių praktikų pagrindu, o pačios šventės pagrindinis akcentas yra dievų (jap. 神, Kami) pagerbimas. Būtent dėl šios priežasties festivalis japonų kalboje yra vadinamas “Dievų švente”. Tendžino šventės metu yra...

Daugiau

Niko šventyklos

Parašė Karolis Radzevičius - 2019-01-22 - Japonija

Niko šventyklos (jap. 日光神社, Nikkōjinja) – tai religinės paskirties statiniai, 1999 m. įtraukti į UNESCO organizacijos pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage list, 1999). Niko yra japonams šventa vieta, žinoma dėl savo architektūrinių ir dekoratyvinių šedevrų. Šventyklos buvo pastatytos Tokugava Šiogūnų (jap. 徳川将軍, Tokugawa shōgun) valdymo laikotarpiu, kuris tęsėsi daugiau kaip 250 metų iki Meidži restauracijos laikotarpio pradžios XIX a. antroje pusėje. Iš viso Niko mieste yra trys šventyklos: Futarasano šventykla (jap. 二荒山神社, Futarasan Jinja), Tošiogu šventykla (jap. 東照宮, Tōshōgū), Rinodži šventykla (jap.輪王寺, Rinnōji) (Japan-guide.com). Futarasano šventykla...

Daugiau