Dzašiki varaši
Dzašiki varaši (jap. 座敷童子 arba 座敷童, zashiki-warashi, liet. „svečių kambario vaikas”) vardas yra suteiktas namus globojančiomis dvasiomis ir laimę nešantiems dievams. Nors apie juos pasakojimų galima rasti visoje Japonijoje, tačiau priklausomai nuo regiono, dzašiki varaši gali skirtis savo išvaizda ir elgsena. Dažniausiai siejami su Tohoku regionu (jap. 東北地方, Tōhoku-chihō), ypač Ivatės prefektūra (jap. 岩手県 Iwate-ken) (Foster 2015).
Kilmė
Dzašiki varaši kilmė yra galimai susijusi su kūdikių žudymo praktika, kuri yra vadinama mabiki (jap. 間引き, mabiki). Ji buvo naudojama kaip populiacijos kontrolės priemonė Japonijos kaimo vietovėse iki ankstyvos XX amžiaus pradžios. Naujagimis nebūtinai buvo laikomas žmogumi, todėl nužudytojo kūdikio kūnas nebuvo laidojamas pagal tradicinius metodus. Jie galėjo būti palaidojami namuose taip tapdami namų bei šeimos globotojais (Foster 2015).
Gyvenamoji vieta
Dzašiki varaši gyvena tradicinio japoniško namo svečių kambaryje. Sakoma, jog namus, kuriuose apsigyvens tokia dvasia, aplankys laimė, turtai ir sėkmė. Žmones, išvijusius tokią būtybę iš savo namų, priešingai aplankys nelaimės ir negandos. Viena Ivatės prefektūros legenda pasakoja, jog turtingo žmogaus sūnus vieną dieną su strėle pervėrė dzašiki varaši. Neilgai trukus visi šeimos turtai buvo prarasti (Meyer 2015a).
Šios dvasios dažnai susidraugauja su tų namų vaikais, kuriuose jie apsigyvena: moko vaikus dainų, žaidimų ir lopšinių. Šios būtybės taip pat mėgsta palaikyti kompaniją senoms arba bevaikėms poroms, kurios dažnai su jomis elgiasi taip, kaip su savo pačių vaikais. Žmonių noras pritraukti šias dvasias į savo namus, paskatino tam tikrų tradicijų susiformavimą: žmonės svečių kambaryje palieka dvasioms maisto, statydami namus į pastato pamatus įdeda monetų ir pan. (Meyer 2015a).
Išvaizda
Dzašiki varaši retai pasirodo žmonėms. Vis dėlto, tiems, kuriems pavyksta juos pamatyti, pasakoja, jog jie savo išvaizda primena penkerių ar šešerių metų vaiką, kurio veidas yra raudonos spalvos. Dažniausiai jie atrodo kaip berniukai, tačiau kartais jos taip pat pasirodo kaip mergaitės (Foster 2015). Berniukai paprastai dėvi vaikiškus kario kostiumus, o mergaitės vilki kimono (jap. 着物, kimono). Sakoma, jog Dzašiki varaši gali matyti tik vaikai ir namų šeimininkai, o apie jų buvimą namuose dažniausiai galima sužinoti iš šių būtybių krečiamų išdaigų (Meyer 2015a).
Elgsena
Dzašiki varaši mėgsta pokštus ir išdaigas. Pirmasis požymis, leidžiantis manyti, jog namuose gali būti apsigyvenusi tokia dvasia, yra vaikiški pėdsakai palikti pelenuose ar muilo milteliuose. Kitas požymis – įvairūs keisti garsai namuose: vaikų balsai, popieriaus šiugždenimas ar net muzika, kuri yra girdima šintoizmo (jap. 神道, Shintō) kaguros (神楽 kagura) šokių metu (Meyer 2015a). Žmonėms miegant dzašiki varaši mėgsta apversti pagalves, nutempti paklodes ir krėsti kitas išdaigas (Foster 2015).
Alternatyvūs vardai
Šis jokajus (jap. 妖怪, yokai) pasižymi savo vardo variacijų gausa, kurią lemia Japonijos regionų skirtumai. Dzašiki varaši dar gali būti vadinamas: dzašiki boko (jap. ザシキボッコ, zashiki bokko), heja boko (jap. ヘヤボッコ, heya bokko), kura varaši (jap. クラワラシ, kura warashi) taip pat kome cuki varaši (jap. 米つきわらし, kome tsuki warashi).
Dzašiki varaši taip pat gali būti skirstomas į keletą skirtingų tipų, tokių kaip „pagalvių apvertėjas” (jap. 枕返し, Makuragaeshi).
Panašios namus sergstinčios dvasios bei jokajai gali būti sutinkami ir kitose Japonijos vietovėse – ainukaisei (jap. アイヌカイセイ, ainukaisei) Hokaide (jap. 北海道, Hokkaidō) ar akaganta (jap. アカガンター, akagantā) Okinavoje (jap. 沖縄, Okinawa) (Meyer 2015b).
Naudota literatūra
- Foster M., D., 2015. The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore. Berkley: University of California Press.
- Meyer, M., 2015a. The Night Parade of One Hundred Demons: A Field Guide to Japanese Yokai. Matthew Meyer.
- Meyer, M., 2015b. The Hour of Meeting Evil Spirits: An Encyclopedia of Mononoke and Magic. Matthew Meyer.
Redagavo Andrius Bimbiras
