Kantono Opera
Kantono opera (kin. 粵劇, Yuèjù), dar žinoma kaip „Guangdongo opera“ yra viena iš daugelio Kinijos operos kategorijų. Šiai operos kategorijai, kaip ir kitoms Kinijos operos atšakoms, yra būdingi muzikiniai, šokio bei akrobatikos elementai. Kantono opera išsiskiria išraiškingu aktorių makiažu, jų dėvimų kostiumų spalvingumu. Vis dėlto, pagrindiniu kantono operos skiriamuoju bruožu yra laikomi jos metu demonstruojami kovos menai. Kantono opera yra itin populiari Pietryčių Azijos regione (Wertz, DeTorres, 2018). Istorija Istorikai teigia, kad ši operos atšaka atkeliavo į pietrytinę Kinijos Guangdongo (kin. 广东, Guǎngdōng) provinciją iš šiaurinių šalies regionų XIII a. pab., Songų dinastijos (kin. 宋朝, Sòng cháo)(960–1279 m.) valdymo periodu. XII a. Kinijoje susiformavo „Pietinės operos“ (kin. 南戲, Nánxì) atšaka, kurios spektaklius žmonės galėjo išvysti šalies Hangdžou (kin. 杭州, Hángzhōu) teatruose. Vis dėlto, 1276 m. įvykusi Mongolų invazija privertė Songų dinastijos imperatorių Gongą (kin. 趙顯, Zhào Xiǎn) kartu su savo dvaru bei tūkstančiais karo pabėgėlių...
Daugiau
Širumas
Širumu (kor. 씨름, Ssireum) vadinamos tradicinės korėjietiškos imtynės. Jų metu du kovotojai bando nuversti vienas kitą ant žemės, naudojant laisvojo stiliaus imtynių metodus. Taip pat, kovos metu imtynininkai privalo vienas kitą laikyti už specialaus imtynių diržo, vadinamo satpu (kor. 샅바, Satpa), kuris yra tradiciškai aprišamas aplink asmens juosmenį ir klubus. Imtynių metu smūgiai rankomis, spyriai kojomis bei kūno sąnariams skausmą sukeliantys veiksmai yra draudžiami. Imtynių ringas, satpas, pergalės sąlygos Širumo imtynės vyksta šiek tiek nuo arenos grindų plokštumos pakilusiame, apskritimo formos ringe, kurio paviršius yra padengtas apytiksliai 20 centimetrų storio smėlio sluoksniu. Ši specifinė imtynių ringo forma yra nulemta žmonių noro geriau matyti imtynių ringe vykstantį veiksmą. Širumo imtynininkai arenoje kovoja basi ir pusnuogiai (išimtis daroma moterims). Jų kūnus dengia tik specialūs imtynių šortai aplink kuriuos ir yra aprišamas satpo diržas. Satpo diržas yra pagamintas iš tvirtos medvilnės ir yra apytiksliai dviejų...
Daugiau
Hapkido
Hapkido (합기도 hapkido) yra korėjiečių kovos menas, kuris susideda iš smūgių, spyrių, metimų, pasipriešinimo bei smaugimo. Tie, kurie mokosi hapkido, sugeba apginti save bei artimus žmones bet kurioje situacijoje. Hapkido moko studentus naudoti minimalią jėgą prieš stipresnį varžovą. Priešingai nei kiti kovos menai, hapkido nereikalauja fizinės jėgos, kad atliktum tam tikrus judesius. Kad valdytum priešininką ir jį nugalėtum, hapkido orientuojasi į tam tikrus kūno taškus ir jų turimą įtaką varžovui. Taip pat, dėmesys skiriamas stipriems smūgiams, spyriams, mostams. Jeigu judesiai yra atliekami tiksliai, jie gali būti labai veiksmingi prieš varžovus bei užpuolikus. Hapkido taip pat naudoja riešų laužimus kartu su keliomis metimų technikomis. Kartu sudėjus, hapkido sudaro beveik 300 specialių judesių kategorijų, kurias sudaro beveik 3500 technikų. Hapkido yra labai populiarus kovų menas dėl to, kad beveik bet kas, nesvarbu kokio amžiaus ar svorio žmogus būtų, gali praktikuoti šias...
Daugiau
Japonijos kovos menai
Japonijos kovos menai – tai kovos menų visuma, susiformavusi Japonijos teritorijoje. Japonijos kovos menų vystymasis prasidėjo kartu su samurajų iškilimu. Samurajai (侍 samurai) atsirado Heiano laikotarpio (平安時代, Heian jidai) pabaigioje ir klestėjo iki pat Meidži restauracijos (明治維新 Meiji Ishin). Nuo dvylikto amžiaus iki pat 1600 metų kovos menai Japonijoje buvo naudojami realiose kovose. Edo laikotarpio (江戸時代 Edo jidai) metu Japonijoje vyravo taika, tuomet kovos menams buvo skirta daugiau dėmesio, kovos menai tapo labiau orientuoti į savigyną. (Buckley, 2002) Budo sąvokos atsiradimas Terminai: budžiucu (武術 bujutsu), kitaip vadinamas bugei džiuhapan (武芸十八般 bugei juhappan), tačiau šiais laikais vadinamas budo (武道 budō) ar „kovos kelias“, apima kelis kovos menus. Senasis terminas bugei džiuhapan (18 kovos menų) sudaro šaudymo iš lanko, jojimo, ieties metimo menus, taip pat špagavimosi, plaukimo, lazdų, durklų kovos menus ir kitus. Edo laikotarpio metu, be kitų akademinių dalykų, kariai turėjo mokytis šešis kovos...
Daugiau
Tradicinis karate-do
Tradicinis karate-do (空手道 karate-dō) – tai sena, laiko patikrinta savigynos sistema, sukurta Okinavos (沖縄県) salose. Jos įkūrėju laikomas legendinis meistras Gičinas Funakošis (Gichin Funakoshi, 1869-1957 m.). Išvertus iš japonų kalbos, terminas „karatė“ reiškia „tuščia ranka“, terminas „do“ – „kelias“. Šis kovos menas priklauso Budo kodeksui. Budo – terminas aprėpiantis daugelį kovos menų, kurių filosofija skirta ne tik fizinėms „smūgio-spyrio“ treniruotėms, bet ir dvasiniam, vidiniam tobulėjimui. Pats terminas kilęs iš japonų kalbos žodžių „bu“ – armija, kažkas susijęs su karo pramone, ir anksčiau minėtojo „do“ – kelias. Žmogus, praktikuojantis tradicinį karatė do, vadinamas karateka (カラテカ). Tai asmuo, siekiantis fizinio bei dvasinio tobulėjimo per sunkias, daug valios ir ištvermės reikalaujančias treniruotes. Pagrindinės šio kovos meno puoselėjamos vertybės – pagarba, disciplina, noras mokytis ir mokyti. Tradicinio karate-do ypatybės Treniruojantis karatė stipriai padidėja galia, greitis, reakcija, lankstumas, gerėja savijauta ir laikysena. Tradicinio karatė...
Daugiau
