Tradicinis karate-do

Tradicinis karate-do (空手道 karate-dō) – tai sena, laiko patikrinta savigynos sistema, sukurta Okinavos (沖縄県) salose. Jos įkūrėju laikomas legendinis meistras Gičinas Funakošis (Gichin Funakoshi, 1869-1957 m.). Išvertus iš japonų kalbos, terminas „karatė“ reiškia „tuščia ranka“, terminas „do“ – „kelias“. Šis kovos menas priklauso Budo kodeksui. Budo – terminas aprėpiantis daugelį kovos menų, kurių filosofija skirta ne tik fizinėms „smūgio-spyrio“ treniruotėms, bet ir dvasiniam, vidiniam tobulėjimui. Pats terminas kilęs iš japonų kalbos žodžių „bu“ – armija, kažkas susijęs su karo pramone, ir anksčiau minėtojo „do“ – kelias. Žmogus, praktikuojantis tradicinį karatė do, vadinamas karateka (カラテカ). Tai asmuo, siekiantis fizinio bei dvasinio tobulėjimo per sunkias, daug valios ir ištvermės reikalaujančias treniruotes. Pagrindinės šio kovos meno puoselėjamos vertybės – pagarba, disciplina, noras mokytis ir mokyti.

Tradicinio karate-do ypatybės
Treniruojantis karatė stipriai padidėja galia, greitis, reakcija, lankstumas, gerėja savijauta ir laikysena. Tradicinio karatė pagrindas yra dači (だち stovėsena). Išmokus taisyklingai stovėti įvairiomis kovinėmis pozomis, pradedami atlikti veiksmai: geri (spyriai kojomis), cuki (smūgiai rankomis) bei įvairūs kiti. Smūgiuojama į dvi kūno vietas: džiodan (顎 smakras) ir čiūdan (ちゅだん saulės rezginys). Labai svarbu yra smūgio laikas, tikslumas, prisispaudimas prie žemės, kūno rotacija, vidinių raumenų grupių aktyvavimas.
Tradicinis karatė neturi svorio kategorijų. Studijuojantys šį kovos meną netiki, jog svoris daro itin didelę reikšmę kovos eigai. Varžybos skirstomos amžiaus grupėmis bei, tam tikrose rungtyse, lytimis. Tradicinio karatė filosofija teigia, jog asmuo niekada nežino, kaip atrodys jo potencialus užpuolikas, tad turi išmokti apsiginti ir neutralizuoti bet kokio ūgio, sudėjimo ar lyties oponentą.
Tradicinis karatė nuolatos tobulėja ne tik filosofine, bet ir moksline prasme. Daugelis tradicijų, kilusių pačioje šio kovos meno vystymosi etapo pradžioje, šiandien jau yra patvirtintos mokslinių bandymų. Praktikuojantys šį kovos meną tiki, jog šiuolaikinis mokslas lyg jauna atraminė koja jau esančiam tvirtam pagrindui. Mokslui vystantis, tampa vis lengviau ir lengviau paaiškinti tam tikrus kūno dinamikos, rotacijos, prisispaudimo prie žemės (presijos) aspektus. To pasekoje tradicinis karate nesustodamas tobulėja, tačiau sugeba išlaikyti nuo pat pradžių puoselėtas tradicijas ir principus.

Tradicinio karate-do istorija
Toks tradicinis karatė do, kokį matome ir studijuojame šiandien, atsirado Okinavos salose. Šio kovos meno tėvu laikomas didysis meistras Gičinas Funakošis. Jis gyveno Siuri mieste, Okinavoje. Funakošis buvo Okinavos mokytojų koledžo profesorius, pasižymėjo itin dideliu telentu literatūros srityje. Nuo trylikos metų tam tikro karatė stiliaus jis mokėsi pas Sokono Matsumuros (Sokon Matsumura) mokinius A. Asato ir A. Itosu. A. Itosu ir A. Asato užsibrėžė reformuoti tradicinį karatė, o Funakošis šį darbą tęsė iki pat mirties. Jo dėka senasis karate stilius tarsi gimė iš naujo – grįstas tradicijomis ir disciplina. Išstudijavęs ir atidžiai išnagrinėjęs visas tradicines Okinavos kovos menų mokyklas ir stilius, Funakošis sukūrė dabartinį. Jis surinko technikos elementus ir katas, juos peržiūrėjo, pakeitė, pervardijo, pirmasis susistemino kovos veiksmus. Taip pat praturtino šį kovos meną įvairiomis kojų technikomis, artimos kovos veiksmais. Funakošis sukūrė naują karate mokyklą, kurią jo mokiniai pavadino shotokan.

1916 m. Japonijos karo menų sąjunga Budokai pakvietė Funakošį į Japoniją pasidalinti savo pasiekimais ir susikauti su geriausiais džiudžitsu meistrais. Funakošį apstulbino japonų specialistus, demonstruodamas jiems nežinomas technikas ir nugalėdamas pačius stipriausius, didžiausią sudėjimą turinčius priešininkus. Labiausiai stebino tai, jog meistras, būdamas ganėtinai žemo ūgio (1,55 m) kovėsi ir laimėjo prieš daugiau nei penkis stipriai ginkluotus varžovus.

Grįžęs į Okinavą, Funakošis įkūrė Šo (しょ) dinastijos Okinavos karinę sąjungą ir tapo jos vadovu. Specialiai paruoštą pristatomąjį renginį stebėjo tuometinis sosto įpėdinis Hiro Ito. Funakošis jam padarė tokį didelį įspūdį, jog sosto įpėdinis pakvietė Funakošį į Tokijų, kur vyko pirmasis nacionalinis budo menų renginys. Jų pasirodymai sukėlė didžiulį susidomėjimą, ir jis netrukus buvo įkalbėtas pasilikti Japonijoje. 53 metų Funakoši pradėjo karate tobulinimo veiklą šioje šalyje. Tais pačiais metais G. Funakoshis parašė knygą apie karate, tačiau beveik visi leidiniai buvo sunaikinti per 1923 m. žemės drebėjimą ir gaisrą Tokijuje. Savo žymioje knygoje „Karate-do Kyočan“ (Karate-do Kyochan) Funakošis rašė: „Kaip poliruotas medžio paviršius atspindi viską, kas yra priešais jį, o tykiame slėnyje girdisi net menkiausias garsas, taip ir besimokantis karate turi išlaisvinti savo protą nuo egoizmo ir blogio, kad galėtų sureaguoti į mažiausią netikėtumą“. Anot Funakošio, karate yra ne daugelio fizinių technikų rinkinys, skirtas nugalėti priešą, o visų pirma įrankis susiformuoti žmogaus charakteriui. Didysis meistras teigė, jog tik geros valios žmogus gali įsisavinti karate ir pasiekti norimų rezultatų.

1924 m. Funakošis atidarė pirmąjį savo dodžio (どじょ treniruočių vieta) Keio universitete, Tokijuje. Po didžiojo gaisro, 1936 metais sensėjaus mokiniai atidarė naują dodžio ir pavadino jį shotokan. Netrukus karate paplito visoje Japonijoje.

Apie 1950-sius metus šis karate stilius patyrė dar vieną esminę permainą. Visuotinis žavėjimasis karate sportu nuolat augo, tad buvo siekiama padaryti jį prieinama disciplina visų Japonijos mokyklų bei universitetų moksleiviams. Atsirado primygtini siūlymai įtraukti karate į mokymo programas – greta dziudo ir kendo. Nė vienam iš to meto meistrų šio tikslo įgyvendinti nepavyko, tačiau, norint skleisti ir tobulinti tradicinio karate idėjas, buvo stengiamasi surasti kompromisą.

Karate paplito visoje Japonijoje, o laikui bėgant – ir kitose pasaulio šalyse. Ilgainiui, susidomėjimas šiuo kovos menu tik augo. Meistro Funakošio ir jo mokinių dėka, šiandien mes galime studijuoti ir praktikuoti sistemingą ir giliai išnagrinėtą kovos meną.
Labiausiai Nusipelnę Tradicinio Karate Do Meistrai
Tradicinio karate do įkūrėju laikomas Gičinas Funakošis (1868-1957). Vienas geriausių Funakošio mokinių – sensėjus Hidetaka Nišijama (Hidetaka Nishiyama, 1928-2008). Baigęs ekonomikos mokslus Tokijo universitete, jis buvo ITKF (International Traditional Karate Federation – Tarptautinė Tradicinio Karate Asociacija) prezidentas, 9 dano meistras. Tai vienas labiausiai tradiciniam karate do nusipelniusių žmonių pasaulyje. Jis nepardavė šio kovos meno idėjų net už labai didelius pinigus, iki pat mirties siekdamas jį išsaugoti kaip savigynos sistemą, nenaudojančią ginklo.
Masatošis Nakajama (Masatoshi Nakayama; 1913–1989 m.) – Funakošio mokinys, Pekine studijavęs kinų kalbą ir kempo (kempo) karate stilių. 9 dano meistras, turėjęs juodus diržus kendo ir dziudo kovos menų sistemose. Vienas pagrindinų JKA (iš angl. Japan Karate Association – Japonijos Karate Asociacijos) įkūrėjų. Šis meistras, viešėdamas Kinijoje, išmoko ir į Japoniją parvežė mavaši-geri (mawashigeri – šoninis spyris) techniką, kuri įgavo milžinišką pripažinimą tuometiniame shotokan karate stiliuje.
Hirošis Širai (Hiroshi Shirai) – vienas žymiausių karate meistrų pasaulyje. Šio meistro technikos puikiai suderina greitį, jėgą ir kūno dinamikos principus. Buvęs meistro Nišijamos mokinys. Hirošis jau virš 30 metų gyvena Milane, Italijoje, kaip italų tradicinio karate organizacijos prezidentas. Kiekvieną rytą treniruojasi savo mažame dodžio su artimiausiais mokiniais.
Avis Roka (Avi Rokah) – sensėjaus H. Nišijamos mokinys, tobulai įvaldęs kumite (kova su realiu priešininku) principus bei technikas. Šis šešto dano meistras, šiuo metu gyvenantis ir treniruojantis Los Andžele, reguliariai rengia tarptautinius seminarus po visą pasaulį (įskaitant ir Lietuvą), skleisdamas savo mokytojo paliktas žinias.
Dr. Vladimiras Kviečinskis (Wlodimierz Kwiecinski) – septinto dano meistras, šiuo metu gyvenantis ir treniruojantis Lozės mieste, Lenkijoje. Tai žmogus, puikiai įvaldęs kata (kova su įsivaizduojamu priešininku) principus ir technikas. Meistras reguliariai rengia tarptautinius seminarus (įskaitant ir Lietuvoj), siekdamas skleisti ir tobulinti sukauptas žinias.
Giedrius Dranevičius – penkto dano meistras, Lietuvos Tradicinio Karate Asociacijos prezidentas, buvęs sensėjaus H. Nišijamos mokinys, šiuo metu gyvenantis ir treniruojantis Vilniuje, Lietuvoje. Vienas geriausių pasaulinio lygio meistrų, G. Dranevičius kasdien tobulina ir skleidžia tradicinio karate idėjas bei tradicijas Lietuvoje. Būtent šio žmogaus dėka kasmet mus aplanko geriausi ir labiausiai nusipelnę tradicinio karate meistrai iš viso pasaulio.

Tradicinis karate-do šiandien

Šiandien sutinkame daugybę įvairių karate stilių. Pats populiariausias – sportinis karate. Tradicinio karate meistrai, siekdami išlaikyti daugybę metų kauptas žinias ir nusistovėjusias tradicijas, stengiasi nesutapatinti tradicinio karate su kitais „smūgio-spyrio“ sportu tapusiais stiliais, o veikiau tęsti ilgametes tradicijas. Kiekvienais metais vyksta Europos čempionatai, pasaulio čempionatai – kas dveji metai. Didžiojoje dalyje pasaulio šalių veikia po kelios aktyvių dodžio. Tradicinis karate ir toliau vystosi ne tik kaip kovos menas, bet ir kaip gyvenimo būdas.

Naudoti šaltiniai:

Shotokan karatė istorija. [Interneto tinklapis]. Rasta:
http://karate-do.lt [žiūrėta 2016 m. Balandžio 4 d.].

Tradicinio karatė istorija. [Interneto tinklapis]. Rasta:
http://karatedo.lt/lt/istorija [žiūrėta 2016 m. Balandžio 4 d.].

Lietuvos Tradicinio Karatė Do Federacija. [Interneto tinklapis]. Rasta:
http://www.karate.lt [žiūrėta 2016 Balandžio 12].