Džou Enlajus
Džou Enlajus (kin. 周恩来 Zhōu Ēnlái) (1898-1976) – per savo gyvenimo laikotarpį užėmė šias pareigas: Kinijos Liaudies Respublikos ministras pirmininkas nuo 1949 m. iki pat savo mirties 1976 m., taip pat ir pirmasis užsienio reikalų ministras 1949 – 1958 m. Džou Enlajus savo pareigas atliko kartu su to meto šalies vadovu Mao Dzedongu (kin. 毛澤東 Máo Zédōng). Jaunystė Džou Enlajus gimė Huaiane (kin. 淮安 Huái’ān), Dziangsu (kin. 江苏 Jiāngsū) mieste aristokratiškoje šeimoje. Augdamas pas tetą, jis išmoko skaityti ir rašyti, vėliau pradėjo domėtis Kinijos literatūra ir opera. Iki dvylikos metų jį supo mokslo pasaulis, tačiau berniukui sulaukus devynerių, mirė jo mama, o po metų ir teta. Kadangi jo tėvas gyveno atskirai Hubejaus (kin. 湖北 Húběi) mieste, Džou su savo dvejais jaunesniais broliais išsikėlė gyventi pas tėvo jaunesnįjį brolį į Huaiano miestą, tačiau ten pagyveno tik dvejus metus. Kuomet jam...
Daugiau
Okada Izo
Okada Izo (jap. 岡田以蔵 Okada Izō) – tai Japonijos samurajus, gyvenęs Edo periode (1603–1867), kuris buvo vienas iš keturių garsiųjų samurajų-žudikų (jap. 幕末四大人斬り Bakumatsu Shidai Hitokiri) (Hillsborough 2017). Gimė1838 m. Ivamuros (jap. 岩村藩 Iwamura) miestelyje dabartinėje Kočio prefektūroje (jap. 高知県 Kōchi-ken), mirė 1865 m. kovo 11d. Kadangi Edo periode samurajai dažnai keisdavo savo vardus, jo tikras vardas nebuvo Okada. Jo gimtasis vardas (jap. 諱 imina) buvo Jošifuru (jap. 宜振 Yoshifuru). Ankstyvasis gyvenimas Dar prieš tapdamas Takečio Hanpeitos (dar kitaip žinomu kaip Takečis Dzuidzanas) (jap. 武市瑞山 Takechi Hanpeita) mokiniu, Okada treniruodavosi su savo paties iš ąžuolo pasigamintu kardu (ne iš bambuko kaip buvo įprasta). Jis juo mosikuodavo nuo ryto iki vakaro taip stipriai, kad baigus jam skaudėdavo visą kūną (Hillsborough 2017). 1854 m. jis tapo Takečio Hanpeitos mokiniu ir 1860 m. su savo mokytoju keliavo per Čiūgoku (jap. 中国地方 Chūgoku)...
Daugiau
Vakašiu
Vakašiu Terminas „vakašiu“ (jap. 若衆 wakashū) yra kilęs Japonijos Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 Edo jidai) (1603-1868 m.) ir reiškia jaunus vyrus, kurie yra pasiekę lytinę brandą, bet nėra visiškai suaugę, todėl gali lytiškai santykiauti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tradicinėje japonų visuomenėje vakašiu dažnai vadinami trečiąja lytimi (Isaka 2016). Vakašiu termino kilmė Vakašiu terminas gali būti atėjęs iš Edo laikotarpio, tačiau vakašiu ištakų galima rasti daug ankstesnėje Japonijos istorijoje. Heiano laikotarpiu (jap. 平安時代 Heian-jidai) (794-1192 m.) Japonijos kultūros sektorius klestėjo; veikė daugybė teatrų, spektaklių ir kitų kultūrinės raiškos formų. Šiuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis labai mėgo vaidinti jauni berniukai. Ypač tam tikruose šokiuose, pavyzdžiui, Čigo-Ennen (jap. 稚児延年 chigo-ennen). Ilgainiui berniukai buvo atrenkami pagal išvaizdą, todėl prieš minią šokdavo tik patys „gražiausi“ berniukai. Ši praktika suformavo jaunų vyrų grožio standartus. Taigi terminas vakašiu nebuvo staigus geidulingų gyventojų išradimas, o veikiau...
Daugiau
Sansa
Sansa (kor. 산사, 한국의 산지승원, Sansa, Hangug-ui sanjiseung-won) – tai septyni budistų kalnų vienuolynai-šventyklos, esantys Korėjos pusiasalio pietinėse provincijose bei 2018 m. įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (UNESCO World Heritage list, 2018). Šios septynios, į sąrašą įtrauktos, šventyklos yra: Tongdosa (kor. 통도사, Tongdosa), Busoksa (kor. 부석사, Buseoksa), Bongdžongsa (kor. 봉정사, Bongjeongsa), Bobdžusa (kor. 법주사, Beopjusa), Magoksa (kor. 마곡사, Magoksa), Sonamsa (kor. 선암사, Seonam-sa), Dehungsa (kor. 대흥사, Daeheungsa) (Koreansansa.net). Visos šios šventyklos buvo pastatytos tarp VII ir IX a. bei klestėjo Gorjo (kor. 고려, Goryeo) dinastijos (918-1392 m.) laikotarpiu. Nors šie vienuolynai turi sąsajų su daugeliu skirtingų budistinių atšakų mokymais, tačiau, šias šventyklas sieja bendros, korėjietiškiems vienuolynams būdingos, erdvės bei jų išdėstymas. Šių pastatų erdves sudaro atviras kiemas, vadinamas madangu (kor. 마당, Madang) apsuptas keturių pagrindinių pastatų (Deungdžonas (kor. 대웅전, Daeungjeon, liet. „Budos salė“), paviljonas, paskaitų salė, vadinama bobdangu...
Daugiau
Fengbo
Fengbo (kin. 風伯, pinyin Fēngbó), taip pat žinomas kaip Fengši, yra daoistinė vėjo dievybė. Senovėje jis buvo vaizduojamas kaip groteskiška dievybė su elnio kūnu, paukščio galva, ragais, gyvatės uodega ir leopardo raštais. Tačiau Mingų laikotarpiu (1368-1644) buvo sukurti atvaizdai, vaizduojantys jį kaip seną vyrą, laikantį vėduoklę, su geltonu apsiaustu, mėlyna ir raudona kepuraite bei balta barzda. Jis laiko ožkos odos maišelį su vėju, ir nukreipia juos kaip nori. (Pregadio, 2013, p. 419-420) Jis buvo laikomas žvaigždžių dievybe, kurią valdo Šaulio žvaigždyno Chi1 žvaigždė (χ1 Sagittarii). Mingų dinastijos mitologijoje Fengbo taip pat buvo žinomas kaip Vėjo grafas (kin. 風伯方天君, pinyin: Fēng bó fāng tiān jun) (Werner, p. 205). Santykiai Kai kurie mitai teigia, kad Fengbo yra Čijou (kin. 蚩尤, pinyin: Chīyóu) pavaldinys ir padeda jam kovoti su Geltonuoju imperatoriumi Džuolu mūšyje (kin. 涿鹿之战, pinyin: Zhuō lù zhī zhàn). Fengbo laikomas neutraliu dievu ir...
Daugiau
